Линн Шоулз - Hado projektas

— Esam visai prie pat vartų, kur sukilėliai į mus šaudė, — tarė Markovas. — Šekit paskui mane. — Atkišęs automatą jis nusivedė Kotenę ir Džoną koridoriumi į pagrindinę mauzoliejaus patalpą.

Kotenė ją prisiminė: juoda kaip anglis, neryškiai apšviesta, sienos išdažytos dideliais žaibais. Viduryje stovėjo ilgas stiklu dengtas sarkofagas. Bet Kotenė pamatė vieną didžiulį skirtumą.

Sarkofagas buvo tuščias.

Kotenei sudrebėjo širdis žiūrint į vietą, kur gulėjo Lenino kūnas. Stiklo dėžės šonas buvo pakeltas ir uždėtas ant antvožo.

— Kur... — pamatęs tuščią sarkofagą Markovas sustojo kaip įbestas.

— Negaliu patikėti, — tarė Kotenė. Ji atsargiai priėjo prie dėžės, įkišo ranką ir perbraukė per panašų į atlasą audeklą ten, kur nuo 1924 metų ilsėjosi Vladimiro Lenino kūnas. Šventosios ieties — nė kvapo. Likusi tik balta pagalvėlė su nedidele įduba toje vietoje, kur gulėjo Lenino galva.

— Jos ieškote?

Išgirdę balsą jie pasisuko.

— Dieve brangus! — žengtelėdamas atatupstas sukuždėjo Markovas. Jis atrodė apkerėtas mauzoliejaus kampe stovinčio vyro.

Džonui iš netikėtumo atvipo žiauna, akys iššoko ant kaktos.

Akimirką Kotenei pasirodė, kad širdis nustojo plakusi. Oras tapo karštas, dusinantis. Žiūrėdama į vyrą, kuris ėjo prie jos prisispaudęs prie krūtinės Lemties ietį, ji suabejojo, ar jai tik nesivaidena.

Vyras buvo beveik plikas, mažų tamsių akių, su ūsais ir smailia barzdele. Vilkėjo juodu kostiumu, baltais marškiniais, ryšėjo tamsiu kaklaraiščiu. Jis kalbėjo su ryškiu rusišku akcentu. Kotenė žinojo, kas jis.

Mauzoliejuje vis dar tvyrojo tokia tyla, kad Kotenė girdėjo kraują tvinksint ausyse. Tada Markovas sukuždėjo:

— Drauge Leninai, čia tikrai jūs?!

— Čia tik iliuzija, kapitone, — tarė Kotenė stengdamasi suvaldyti savo pojūčius. Ji kreipėsi į Džoną: — Jis — žvėris. Prisimeni Aksumą?

Išgirdęs jos balsą Džonas tartum atitoko nuo patirto sukrėtimo.

— Ten jis įgavo bažnyčią prižiūrinčio vienuolio pavidalą, dabar vėl bando mus apmulkinti.

— Esi ganėtinai pastabus, kunige, — pagyrė tariamas Leninas. Jo kūną gaubė rubininė aura. — Galiu įgauti tokį pavidalą, kokio man reikia.

Oras mauzoliejuje tapo nepakeliamai alsus.

— Duok man Šventąją ietį! — sukaupusi visą drąsą paliepė Kotenė.

— Dar nepasimokei, Furmielio dukra? Sandoros skrynios bažnyčioje liepiau tau grįžti namo. Kodėl nepaklausei mano nurodymo — nebūtų tekę patirti tokio kartaus nusivylimo.

— Atiduok jai relikviją! — sušuko Džonas. — Kartą mes jau buvome susidūrę akis į akį. Pralaimėjai tuomet, pralaimėsi ir dabar. Tu negali įveikti Dievo. Išvarysiu iš tavęs piktąją dvasią kaip ir tąsyk.

Netikras Leninas pakėlė ranką.

— Gana kalbų, kunige. Tavo Dievas — ne mano dievas. — Jis erzindamas ištiesė Lemties ietį. — Tas, kas turi Šventąją ietį ir supranta, kokių galių ji turi, valdo pasaulio likimą. — Apsimetėlis Leninas išdidžiai iškėlė ją virš galvos. — Dabar jos galia priklauso man. Aš nuspręsiu pasaulio likimą. — Jis žengtelėjo Kotenės link. — Furmielio dukra, tu pralaimėjai.

— Ne! — atsakė Džonas. Jis ore nubraižė kryžiaus ženklą ir nusiėmė nuo kaklo auksinį kryžių su kančia. — Vardan Jėzaus Kristaus, mūsų Viešpačio. Žvelkite į šį Viešpaties kryžių ir bėkite, priešų gaujos. — Tegul Tavo malonė nusileidžia ant mūsų...

— Mes tave išvejame. — Balsas pasigirdo iš koridoriaus, jungiančio mauzoliejų Su podėliu ir tuneliu.

Kotenė su Džonu pasisuko ir pamatė pasirodant dvi būtybes. Jų kūnus dengė į debesis panašūs apdarai, skleidžiantys indigo mėlynumo šviesą, užliejusią visą patalpą. Kotenė staiga prisiminė arkangelus, nutapytus virš durų pietinėje soboro pusėje. Nejaugi čia jie?!

Viena iš būtybių žengė į priekį ir atsistojo priešais Lenino šmėklą.

— Kaip puolei iš dangaus, Liuciferi, ryto žvaigžde, Aušros sūnau! — Arkangelė ištiesė ranką ir paėmė Lemties ietį. — Dink iš čia pats su visa savo niekinga juodąja kariauna, nes Dievas nubloškė jus į bedugnę.

Lenino šmėkla susvirduliavo.

Kai arkangelė sugniaužė ietį, Vladimiro Lenino pavidalas susmuko ant grindų, sustingo ir pasidarė panašus į vašką — Kotenė prisiminė tokį jį mačiusi ir pirmą kartą. Ji pažiūrėjo į angelę.

— Kas tu?

Arkangelė padavė ietį Kotenei.

— Nesibaiminki, Furmielio dukterie, nes likimas tavo pačios rankose.

Arkangelė apsisuko ir priėjo prie antros dangiškos būtybės. Tuomet pasklido tokia akinanti šviesa, kad Kotenė, Džonas ir Markovas užsidengė akis.

Atsimerkusi Kotenė pamatė, kad angelų nebėra. Širdis daužėsi, kūnas buvo permerktas prakaito. Ji pažvelgė į Lemties ietį, kurią gniaužė rankoje. Atrodė, kad relikvija kutena delną.

— Kaip tu? — paklausė ji Džono.

Jam nespėjus atsakyti iš koridoriaus pasigirdo balsai, šaukiantys ją vardu. Kotenė negalėjo patikėti savo akimis: prie jos bėgo Tera su Devinu. Ji pasilenkė ir juos apglėbė. Jos skruostais ritosi ašaros.

Tik šiek tiek atsilikę nuo vaikų ėjo Alanas, Lindsė ir keletas rusų kareivių. Visi gaudė kvapą.

— Kaip jūs?.. — bandė klausti Kotenė.

— Tera su Devinu iššoko iš sraigtasparnio vos tik jam pradėjus kilti, — paaiškino Lindsė. — Jūs jau bėgote prie vartų. Taigi mes irgi iššokome.

— Bandėme įkalbinti lakūną grįžti, — pridūrė Alanas, — bet sraigtasparnis jau buvo pakilęs, o aplink švilpė kulkos.

— Vaikai nusekė jums iš paskos, tartum būtų puikiai žinoję, kur eiti, — pasakojo Lindsė. — Kas čia nutiko? — Ji pažiūrėjo į tysantį ant grindų Vladimiro Lenino kūną.

Laikydama Terą ir Deviną glėbyje Kotenė šypsojosi. Jai atrodė, kad jos rankose — du angelai. Ji išsitiesė ir atkišo Šventąją ietį Alanui.

— Imk ir sustabdyk tą beprotystę. — Atsigręžusi į Markovą tarė: — Kapitone, prašom nuvesti jį pas poną Volfą.

Ji pažvelgė į Džoną ir apsivijusi rankomis tyliai tarė:

— Manai, vaikai... Manai, tai buvo jie?

— Ko gero, jie atskleidė mums, kas jie iš tikrųjų, — alsuodamas jai į plaukus sukuždėjo jis.

— Tai gal šis mūšis pagaliau baigėsi.

NEREIKALINGAS

Pirmiausia Meisas pajuto vėsą. Taip, Kolumbijos apygardoje buvo žiema, bet šis šaltas, tiesiog ledinis oras, stingdantis šnerves ir plaučius, neturėjo nieko bendra su metų laiku. Tas šaltis svilino kaip karštis — toks šlykštus antgamtiškas reiškinys tegalėjo reikšti viena.

Sukdamas už kampo jis susikišo rankas į kišenes ir sukrenkštė. Šalies sostinę sukausčiusi žvarba aptraukė net menkiausią šakelę žvilgančiu, skaidriu apvalkalu. Meisui po kojomis gurgždėjo ledo kristalai. Dabar, temstant, miestas paslaptingai mirgėjo švytinčiomis prizmėmis nuo paskutinių saulės spindulių, atsimušusių nuo ledokšnių.

Meisas sustojo prie granitinio liūto. Šis atrodė įkalintas savajame šerkšno kape. Statula ir jos dvynė nebyliai dunksojo saugodamos įėjimą į pastatą. Meisas užlipo trim laiptų maršais — po vieną laiptelį vienu metu — saugodamasis, kad nepaslystų ir neprarastų pusiausvyros. Pastatas kaip ir visa kita buvo uždarytas nuo tada, kai įsisiūbavo Hado projektas. Meisas pasuko raktą spynoje, ir sunkios medinės durys gergždamos atsidarė.

Įėjęs į vidų žvilgtelėjo į liftą, bet nusprendė juo nevažiuoti. Elektra galėjo dingti bet kurią akimirką. Kaip bjauru , po šimts pypkių , būtų įstrigti lifte! Senis niekada nepatikėtų tokiu pasiteisinimu.