Линн Шоулз - Hado projektas

Kotenė atsigręžė į Džoną.

— Vadinasi, turim didesnę bėdą.

— Kokią?

— Pamatę, kad ietis netikra, jie griebsis desperatiškų priemonių. Puolę angelai ir nefilimai visas jėgas skirs tam, kad rastų kitą todžio šaltinį. Jie sumanė šitą žygį ir trauktis nebegali. Jie jau žino, kad mes pakeitėm kursą ir skrendam į Maskvą. Anksčiau ar vėliau jie supras kodėl. Turim nusigauti į Raudonąją aikštę pirma jų.

SUSIDŪRIMAS ORE

— Kur mes? — paklausė Kotenė pro „KiberSis“ lėktuvo iliuminatorių žvelgdama į tamsą.

— Manau, virš Baltarusijos, — atsakė Alanas. — Jos sostinė Minskas turėtų būti kairėje. Iki Maskvos liko apie šeši šimtai penkiasdešimt kilometrų.

— Man rodos, matau didmiesčio šviesas, — tarė Kotenė. — Ir kažką panašaus į gaisrus, — imdama nerimauti pridūrė. — Pora jų — dideli.

Alanas priėjo prie valdymo skydelio ir pritemdė šviesas salone.

Visi susirado po iliuminatorių.

— Tu teisi, Kotene, — pritarė Lindsė. — Kai kurie tikrai nemaži.

— Ar mūsų navigacijos sistema veikia? — paklausė Alano Džonas.

— Prietaisai veikia kuo puikiausiai, bet lakūnas man sakė, kad nepavyksta sutikrinti laiką ar užmegzti su kuo nors ryšį, be kita ko, ir su Rusijos skrydžių valdymo tarnybomis. Po mūsų pokalbio su prezidentu įspėjau įgulą, kad taip gali atsitikti. Jie nuskraidins mus iki Maskvos, bet visiškai neaišku, kur nutūpsime.

— Matau tolumoje dviejų lėktuvų švieseles, — tarė Džonas. — Atrodo, keleiviniai — tamsoje sunku atskirti.

— Kur? — paklausė Alanas.

Džonas parodė.

— O varge! — šūktelėjo Alanas.

Lindsė aiktelėjo.

Kotenė prisidengusi burną atsitraukė nuo iliuminatoriaus. Ji pamatė, kaip lėktuvai susiduria ir akimirksniu virsta akinamais ugnies kamuoliais. Žemyn lyg netinkamai nukreipti fejerverkai pasipylė nuolaužos. Prieš pranykdamos tamsoje degančios atplaišos paliko vinguriuojančius dūmų liežuvius.

— Kas yra, mamyte? — Tera pribėgo prie motinos.

Lindsė apglėbė dukrą.

— Viskas gerai.

Kotenė apsidairė po saloną — čia stojo nerimą kelianti tyla. Blausiai apšviestoje patalpoje buvo girdėti tik reaktyvinių variklių gausmas. Visi keleiviai spėjo įsitaisyti ant artimiausios sėdynės ir dabar nematančiomis akimis žvelgė į kažkokį tašką tolumoje. Kotenė girdėjo vien tylų pirmyn atgal siūbuojančio Devino niurnėjimą.

— Tepadeda mums Dievas, — galop pratarė Džonas.

MIG-29

— Dar vienas lėktuvas! — sušuko Tera. Visi dar prieš kelias akimirkas nustėrę keleiviai bemat atitoko.

— Kur, širdele? — paklausė Lindsė.

Tera buvo prispaudusi nosį prie iliuminatoriaus. Kotenė matė, kaip nuo mergaitės iškvėpto oro aprasojo stiklas.

— Kariškas reaktyvinis lėktuvas, — tarė Džonas.

Kotenė pažiūrėjo į reaktyvinį naikintuvą tamsiame Rusijos danguje. Jis skrido taip arti, kad ji matė prietaisų skydo atšvaitą permatomame skydelyje, dengiančiame lakūno veidą.

— Čia MiG-29, — priėjęs prie iliuminatoriaus tarė Maksas. — Mano pusbrolis neseniai surinko modeliuką. Man rodos, NATO vadina juos „Fulcrum“ — atramos tašku.

Atsidarė lakūnų kabinos durys ir į saloną įėjo antrasis pilotas.

— Pone Olsenai, rusų lakūnas nori, kad skristume paskui jį.

— Kaip jums pavyko su juo pabendrauti? — paklausė Alanas.

— Vienas kitas radijo dažnis vis dar veikia, — atsakė lakūnas. — Rusų lakūnas iškėlė lentelę su užrašytu dažniu. Kai apšvietė jį prožektoriumi, sužinojome, kaip su juo susisiekti.

— Kur jis mus nuskraidins? — paklausė Alanas.

— Visi trys Maskvos tarptautiniai oro uostai uždaryti, — tarė antrasis pilotas. — Jis nori, kad skristume į Žukovskio aerodromą prie Ramenskojės miesto. Aerodromą mokymams ir bandymams naudoja Gromovo skrydžių tyrimų institutas.

— Ačiū, — atsakė Alanas. — Darykite visa, kas reikia, kad saugiai atsidurtume ant žemės.

Antrajam pilotui grįžus į kabiną Kotenė paklausė:

— Kur tas aerodromas?

— Maždaug už keturiasdešimt penkių kilometrų nuo Maskvos, — atsakė Maksas. Informaciją jis susirado savo kompiuteryje iš kompaktinėje plokštelėje įrašyto atlaso.

— Žiūrėk, mamyte, jis mus lenkia, — tarė Tera.

Kotenė pamatė, kaip MiG-29 padidina greitį ir dingsta už „KiberSis“ lėktuvo nosies. Ji pasisuko į Maksą:

— Ką jums dar reikia padaryti prieš nusileidžiant? Ar mes galime kuo padėti?

— Tiesą sakant, paruošiau visus reikmenis pervežti. — Maksas parodė į dvi lagaminų dydžio dėžes, padėtas ant staliuko kitapus tarpueilio. — Vienoje — „Lemties“ kompiuterio procesorius ir sietuvas, kitoje — spektro skylių degintuvas.

— Jūs kažkur deginsite skyles? — paklausė Tera. Ji stovėjo šalia ir šypsojosi iš: nuostabos išpūtusi akis.

— Tam tikra prasme, — atsakė Maksas. — Kai gausime Šventąją ietį, galėsime laikyti vieną ar du informacijos kubitus viename atome susikristalizavusios dervos, iš kurios ji pagaminta. Tuomet suderinsime lazerio tankį ir atskirus atomus...

— Nereikia, Maksai, — iškeldamas ranką pertarė jį Alanas. — Būtų užtekę tiesiog pasakyti „taip“.

— Atsiprašau. — Maksas pažiūrėjo į Terą ir nusišypsojo. — Taip, — ir ėmė toliau spausdinti duomenis nešiojamajame kompiuteryje.

— Sakai, mes už keturiasdešimt penkių kilometrų nuo Maskvos — kiek tai mylių? — paklausė Kotenė.

— Dvidešimt šešios su puse. — Maksas žvilgtelėjo į Alaną savo išraiška sakydamas: „Tikiuosi, šis atsakymas pakankamai tiesus.“

Kotenė padėkodama linktelėjo galvą.

— Matau dar daugybę gaisrų, — pranešė prie iliuminatoriaus sėdinti Lindsė.

— Jie puikiai parinko pavadinimą tam, ką daro, — tarė Kotenė.

— Tai pasakė Toras.

Tuos žodžius ištarė Devinas — nuo tada, kai jie išskrido iš Vienos, jis beveik neprasižiojo.

Visi atsisuko į jo pusę, o Alanas paklausė:

— Ką pasakė, Devinai? Ką pasakė Toras?

— Sveikas atvykęs į Hadą.

Kotenė išgirdo, kad pasikeičia reaktyvinių variklių gausmas. Lėktuvas pasuko į kairę, jo nosis, rodės, pakrypsta kitu kampu. Užsidegė ženklas, liepiantis užsisegti diržus, lydimas garsinio signalo.

— Mes jau prie pat aerodromo, — tarė Alanas dėdamas vidaus ryšio telefoną, kuriuo kalbėjosi su įgula. — Sėskitės ir užsisekite diržus. Galimas daiktas, tūpsim ne taip, kaip visada.

— Ką norite pasakyti? — sunerimusi paklausė Lindsė.

— Nesijaudinkite, — sėsdamasis šalia Devino atsakė Alanas. — Tiesiog mes dar nežinom, kokios sąlygos apačioje.

— Matau tūpimo taką, — tarė Kotenė žiūrėdama, kaip lėktuvui leidžiantis ima artėti tamsos gaubiama žemė. Horizonte buvo matyti Maskvos žiburėlių atšvaitai. Šen ir ten švietė gaisrai. — Kaip manot — kas sukėlė tuos gaisrus?

— Priežasčių galėjo būti daug, — atsakė Maksas. — Sprogo nutekėjusios dujos, susidūrė automobiliai, įvyko trumpasis jungimas. Bėda ta, kad niekas negali paskambinti ir apie juos pranešti, tad niekas neatvažiuoja jų gesinti.

— Jie iš tikrųjų sukurs pragarą žemėje, — sušnabždėjo Kotenė.

Iš nakties tamsos šalia išniro MiG-29, bet greitai nutolo, kad netrukdytų privačiam lėktuvui leistis. Sugniaužusi parankių galus Kotenė pamatė po lėktuvu prabėgančias tūpimo tako švieseles. Jų lėktuvas, rodės, akimirką pakibo lyg būtų besvoris, paskui krito žemyn, ir jo ratai įsikibo į betoną. Lėktuvas kartą šoktelėjo į viršų. Pilotas sumažino lėktuvo greitį įjungdamas reversą ir nuspausdamas stabdžius. Lėktuvas riedėjo ilgu tūpimo taku, kol kairėje pasirodė pastatų kompleksas. Daugybė palei taką stovėjusių kariškų, gelbėjimo ir medicinos tarnybų automobilių važiavo šalia, kol lėktuvas iš jo išsuko.