Линн Шоулз - Hado projektas

— O kaip su duomenų tikrinimu? — paklausė Džonas. — Be to, juk turi būti kažkokių saugos instrukcijų?

— Be abejo, jų yra, — atsakė Maksas. — Kadangi visi matys tą tariamą gedimą, visi patvirtins, kad pataisos reikėjo. Paskui, kai ims aiškėti tikros bėdos, visi vėl persistengs. Kortų namelis ims griūti.

— O ryšių sistemos? — paklausė Alanas.

— Jos bemaž visos sutriks, — atsakė Maksas. — Kai apmulkintas operatorius ims šalinti nesamą palydovinės navigacijos sistemos gedimą, dėl jo sukeltų padarinių ne tik sutriks laiko ryšiai, bet ir nutrūks diduma mobiliojo ir radijo dažnių ryšio. Beveik kiekvienas mobiliųjų telefonų bokštas naudoja palydovinės navigacijos sistemos signalus pokalbiams ir iššifravimui.

— Vadinasi, jei patenki į kokią kritišką padėtį, negali niekam paskambinti ir pranešti? — paklausė Kotenė.

— Taigi, — atsakė Maksas. — Kai sukelsiu nemenką sąmyšį, galop nusitaikysiu į elektros tinklus. Pamatęs, kad smarkiai išaugo elektros vartojimas tinkle, operatorius ims mažinti įtampą, todėl elektros srovė nutrūks. Dings elektra, neveiks šviesoforai, negalės atvažiuoti avarinių ir gelbėjimo tarnybų automobiliai. Bus neįmanoma prisiskambinti policijai ar ugniagesiams. Tiesą sakant, niekam negalėsi paskambinti. Visi žmonės taps atskirti vienas nuo kito ir drebės dėl savo gyvybės.

— Negalėsi įsipilti degalų, — pridūrė Alanas. — Nepasiimsi pinigų iš bankomatų, nes jie neveiks. Į namus neateis gamtinės dujos, iš čiaupo nebėgs vanduo. Nedegs šviesoforų signalai, taigi eismas sustos.

— Kaip greitai tai galėtų įvykti? — prisispausdama prie savęs Terą paklausė Lindsė.

Maksas patraukė pečiais.

— Per kelias dienas, gal valandas. Priklausomai nuo to, kaip greitai operatoriai ir dispečeriai ims reaguoti į tariamus gedimus ir įves pataisas, turėsiančias tikrai tragiškų padarinių.

— O kaip armija? — paklausė Kotenė.

— Dievuliau, — trindamasis kaktą atsakė Maksas, — apie ją net nepagalvojau. Gynybos informacijos sistemų agentūros tinklas turi tokį globalios informacijos tinklą. Šis yra toks svarbus, kad jo netekus karinės operacijos taptų akmens amžiaus lygio. Būtų pakenkta kryžminių tinklų infrastruktūrai, ir Hado kirminas galėtų įsimesti į Šiaurės Amerikos oro erdvės gynybos komandinio centro techninių priemonių būstinę po Šejenų kalnu. Karinėms sistemoms būtų duotas ženklas rodyti Rusijos ir Kinijos pasirengimus paleisti branduolines raketas. Jei kirminas suveiktų itin veiksmingai, sistemos parodytų tariamai paleistas raketas, o paprašyti tai patvirtinti ryšio priemonėmis būtų neįmanoma, todėl JAV Branduolinės saugos tarybai neliktų kitos išeities kaip leisti duoti branduolinį atkirtį.

— Man rodos, imame suprasti, kodėl buvo pasirinktas Hado pavadinimas, — tarė Džonas. — Mūsų laukia pasaulinio masto grėsmė su katastrofiškais padariniais.

— Pragaras žemėje, — pridūrė Kotenė.

— Galimas daiktas, kirminas jau pradeda veikti, — tarė Maksas.

— Taigi mes turime vos kelias valandas jam sukliudyti, — svarstė balsu Kotenė.

Suskambo vidaus ryšio telefonas. Alanas atsiliepė. Trumpai pasiklausęs atkišo aparatą Kotenei.

— Jums skambina.

— Kas žino, kad esu čia? — tiesdama ranką paklausė Kotenė.

— Matyt, Kremlius, — paduodamas telefoną atsakė Alanas. — Skambina Rusijos prezidentas.

POKALBIS TELEFONU PER GARSIAKALBI

— Sveiki, pone prezidente, — tarė Kotenė. — Kokia maloni staigmena! — Ji atsisėdo ant kėdės. — Kaip gyja ranka? — Kotenė kurį laiką įdėmiai klausėsi. — Puiki naujiena. Taip, mano žaizdos visiškai užgijo. Ačiū, kad paklausėte.

Džonas su Alanu atsisėdo į savo vietas. Visi skrendantieji bendrovės lėktuvu metė tai, ką darė iki tol, ir įsmeigė akis į Kotenę.

— Kodėl man teko garbė sulaukti šio skambučio, pone? — paklausė Kotenė, paskui klausėsi. — Tiesą sakant, skrendu privačiu lėktuvu. Išskridome iš Vienos maždaug prieš dvidešimt minučių. Londone pasipildysime degalų ir skrisime į Jungtines Valstijas. — Ji apsidairė po saloną tarsi skaičiuodama čia esančius. — Taip, kardinolas Taileris skrenda kartu, dar „KiberSis“ prezidentas Alanas Olsenas ir bendrovės inžinerijos direktorius Maksas Volfas. Be to, keletas draugų ir šeimos narių.

Kotenė vėl pasiklausė, paskui atsakė:

— Pone prezidente, jums leidus, įjungsiu garsiakalbį. Neprieštaraujate?

Kotenė davė ženklą Alanui. Šis paėmė aparatą ir nuspaudęs garsiakalbio mygtuką padėjo ant ryšio pultelio.

— Pone prezidente, dabar girdėsime jus per garsiakalbį, — tarė Kotenė.

Salone pasigirdo su ryškiu akcentu angliškai kalbančio Rusijos prezidento balsas.

— Sakiau, kad tos žvėriškos žmogžudystės, įvykdytos vagiant Šventąją ietį, man pasirodė visiškai nepateisinamos. Ir klausiau panelės Stoun, kodėl, jos manymu, tie vyrai buvo taip žiauriai nužudyti dėl vertingo, bet ne tokio neįkainojamo eksponato kaip kiti toje kolekcijoje.

— Nesame tuo įsitikinę, pone prezidente, — atsakė Kotenė, — bet turime keletą teorijų.

— Juk muziejuje eksponuojami Habsburgų imperijos karūnos brangakmeniai, — kalbėjo toliau Rusijos prezidentas, — taip pat geriausių pastarojo tūkstantmečio menininkų darbai. Vagimi dėtas, tikrai būčiau paėmęs juos, o ne ietį, — jis nusijuokė. — Nenoriu jūsų įžeisti, Eminencija. Žinau, kokia brangi Bažnyčiai Šventoji ietis.

— Neįsižeidžiau, pone prezidente, — atsakė Džonas.

— Žiūrėjau per televizorių jūsų reportažą, panele Stoun, — tarė prezidentas. — Dabar norėčiau išgirsti smulkiau, kuo jūs grindžiate savo teorijas.

Kotenė gūžtelėjo pečiais.

— Klok, — sukuždėjo Džonas.

— Pone prezidente, mūsų teorijos pagrįstos tiek moksliniais faktais, tiek ir legendomis. Šventosios ieties istorija siekia rojaus laikus. Mes manome, kad ją nukalė Adomo septintos kartos vaikaitis, kalvis Tubal Kainas. Iečiai jis panaudojo sukietėjusius Gyvybės medžio sakus, o Nojus pasistatė laivą iš to paties medžio lentų. Mes radome senovės rašinių, iš kurių matyti, kad Dievas liepė Nojui pasiimti ietį į laivą, nes jos prireiks per kažkokį būsimą įvykį. Mes manome, kad tas būsimas įvykis nutiks netrukus. Šventoji ietis pagaminta iš susikristalizavusios Gyvybės medžio dervos, retos medžiagos, dabar žinomos kaip todis.

Jo reikia duomenims laikyti kvantų kompiuteryje. Be jo toks kompiuteris negalėtų veikti.

Manome, kad Šventoji ietis buvo pavogta todėl, kad viena grupė kuria kvantų kompiuterį. Projektą ji vadina Hadu. Kompiuterį ta grupė panaudos tam, kad pažeistų pasaulio saugos sistemas. Tada ji galės įgyvendinti savo tikslą — sužlugdyti vyriausybes, armijas, finansines institucijas, išvesti iš rikiuotės energetikos tinklus ir tarptautinio ryšio sistemas. Kils baisi suirutė, anarchija, pasaulinis karas ir galbūt ateis civilizacijos galas.

Kotenė giliai įkvėpė. Mintyse svarstė, ar tai, ką išdėstė, atrodo taip neįtikėtina ir absurdiška, kaip ji manė galint atrodyti.

Ėjo sekundės — dešimt, dvidešimt, trisdešimt.

— Pone prezidente? — neiškentusi tarė ji.

Tyla.

Kotenė jau norėjo klausti Alano, ar tik nenutrūko ryšys su Rusijos prezidentu, bet šis tuomet tarė:

— Aš vis dar klausau.

— Pone prezidente, tikiuosi, jūs nemanote, kad...

— Kardinole Taileri, — pertarė ją prezidentas, — ar tikite viskuo, ką man sakė Kotenė Stoun?

— Taip, pone prezidente. Negana to, kad pasitikiu jos nuojauta — aš esu šių dalykų liudytojas nuo tada, kai jie iškilo aikštėn. Ir manau, jei neužkirsime kelio Hado projektui, baigtis gali būti net baisesnė, negu ji apibūdino.