Линн Шоулз - Hado projektas

Pasigirdo popierių šlamesys.

— Pone Olsenai, — tarė rusas. — Dabar aš vartau jūsų dosjė. Ar jūs, kaip šifravimo ir sparčiojo duomenų apdorojimo ekspertas, tikite tuo, ką man ką tik sakė panelė Stoun?

— Tikiu, pone prezidente. Nuo tada, kai susipažinau su Kotene ir kardinolu Taileriu bei sužinojau patarėjo nacionalinio saugumo klausimais Filipo Milerio mirties aplinkybes, visiškai ja tikiu.

Prezidentas vėl ilgai tylėjo, tik buvo girdėti, kaip jis varto popieriaus lapus.

— Pone Volfai, tas pats klausimas jums, — tarė Rusijos prezidentas.

— Manau, kad stovime ant slenksčio pasaulinio masto įvykio, dėl kurio nebeliks jokios tvarkos ir saugumo, — atsakė Maksas.

Buvo girdėti, kad prezidentas rusiškai su kažkuo kalbasi. Po kurio laiko jis telefonu pasakė:

— Panele Stoun, kaip sakote jūs, amerikiečiai, yra gera naujiena ir bloga. Bet šįsyk aš turiu blogą, gerą ir labai gerą naujieną, — jis, rodės, telefonu šypsosi iš savo sąmojo.

— Prašom pasidalyti gera naujiena su mumis, — tarė Džonas. — Ji mums dabar tikrai praverstų.

— Gera naujiena, panele Stoun, yra ta, kad tuo metu, kai gelbėjote gyvybę šiam senam rusui, jūs stovėjote per pusę žingsnio nuo Šventosios ieties.

Kotenė stengėsi prisiminti tą vakarą, kai tunelyje stengėsi išsisukti nuo kulkų, bet neatėjo į galvą niekas, kas padėtų suprasti, ką norėjo pasakyti prezidentas.

— O kokia ta labai gera naujiena? — paklausė Džonas.

— Eksponatas, pavogtas iš Vienos muziejaus, yra bevertė klastotė, — atsakė prezidentas.

Visi keleiviai salone aiktelėjo. Galop Kotenė paklausė:

— Jūs tuo įsitikinęs?

— Visiškai. Pavogtas eksponatas yra kopija, iš per didelio uolumo pagaminta Heinricho Himlerio tūkstantis devyni šimtai trisdešimt penktais metais. Šiam SS reichsfiureriui okultizmas buvo virtęs tikra manija. Nekantriai laukdamas, kol Hitleris įsiverš į Austriją ir pasisavins Šventąją ietį, jis įsakė pagaminti tikslią jos kopiją. Tai neturėtų labai stebinti — šis žmogus buvo pamišėlis daugeliu atžvilgių.

— O kaip ta klastotė atsidūrė muziejuje? — paklausė Džonas.

— Tikra ietis buvo sukeista su padirbtąja Josifo Stalino įsakymu, prieš sąjungininkams grąžinant ietį Habsburgų muziejui karui pasibaigus.

— Ar daug kas apie tai žino? — paklausė Kotenė.

— Ne, — atsakė prezidentas. — Tai viena iš tų mažyčių paslapčių, perduodamų kiekvienam Rusijos prezidentui. Kita tokia — caro slaptasis tunelis. Kažkas panašaus į trečią Fatimos paslaptį, kurią sužino kiekvienas naujas popiežius, Eminencija.

— Suprantu, pone prezidente, — atsakė Džonas.

— Sakėte, kad būdama Maskvoje stovėjau už pusės žingsnio nuo Šventosios ieties. Jūs turite galvoje, kad tikroji ietis yra kažkur tame požeminių tunelių labirinte?

— Tiesą sakant, ne. Stalinas laikė Šventąją ietį savo brangiausiu turtu ir slėpė beveik aštuonerius metus. Paskui tūkstantis devyni šimtai penkiasdešimt trečiais metais jis nusprendė pagerbti Vladimirą Leniną slaptose apeigose padėdamas Šventąją ietį į sarkofagą po didžiojo vado kūnu. Tą pačią naktį po vakarienės su Nikita Chruščiovu ir keliais kitais partiečiais miegamajame jį ištiko kolapsas ir jis mirė. Kai mudu su jumis buvome prie Lenino karsto, jūs praėjote per pusę žingsnio nuo relikvijos.

— Ji vis dar ten? — paklausė Kotenė.

— Taip. — Prezidentas su kažkuo pasikalbėjo rusiškai. — Pone Olsenai, kiek suprantu, esate pasirengęs atremti vadinamojo Hado projekto grėsmę panaudodamas savo technikos priemones?

— Taip, pone. Lėktuve turime miniatiūrinį „Lemties“ kvantų kompiuterio variantą ir mechaninius įtaisus, reikalingus paimti todžio bandinį. Mums trūksta tik Šventosios ieties. Kai paleisime kompiuterį, galėsime išeiti į internetą, surasti „Hado“ aparatą, į jį įsilaužti ir išvesti iš rikiuotės.

— Tuomet siūlau nedelsiant pakeisti savo skrydžio planą. Duosiu nurodymus be jokių kliūčių įleisti jūsų lėktuvą į Rusijos oro erdvę. Kai nutūpsite prie Maskvos, karinis sraigtasparnis atskraidins jus į Kremlių. Mes parūpinsime jums todžio bandinį, pone Olsenai, ir nekantriai lauksime, kol pašalinsite pasaulio laukiančią „Hado“ grėsmę. Sutinkate?

— Be abejo, pone prezidente, — atsakė Alanas.

— Ar yra daugiau klausimų? — paklausė prezidentas.

— Sakėte mums, kad turite ir blogą naujieną, — priminė Kotenė.

— Jūs teisi, panele Stoun. Prisimenate čečėnų sukilėlius, bandžiusius mane nužudyti?

— Žinoma, pone prezidente. Kaip aš galėčiau pamiršti?

— Bloga naujiena yra ta, kad jie buvo ne čečėnai ir kėsinosi ne į mano gyvybę. Jie norėjo nužudyti jus.

PRADŽIA

— Kotene, prabusk, — purtydamas ją už rankos tarė Džonas. — Turim bėdą.

Netrukus po to, kai Alanas pranešė savo įgulai, kad naujas kelionės tikslas — Šeremetjevo tarptautinis oro uostas prie Maskvos, ji pagaliau užmigo. Alanas pranešė visiems keleiviams, kad skrydis truks apie pusšeštos valandos. Kotenė nebeatlaikė tiek daug laiko, praleisto lėktuve, ir kelių pastarųjų savaičių nuovargio, tad susmuko ant ištaigingos odinės sėdynės ir užmigo. Dabar ji papurtė galvą stengdamasi atsikratyti matyto košmaro.

— Kokią? — paklausė ji.

— Lakūnas sako, kad iš visos Europos pranešama apie daugybę užgrobtų lėktuvų. Skrydžių valdymo centrai nukreipia lėktuvus ne į tuos oro uostus, į kuriuos jie turėjo skristi, o į kitus.

— Užgrobiami? — Ji sumišusi spoksojo į jį. — Kas ir kokius lėktuvus užgrobia? — Ji pažvelgė pro iliuminatorių, bet išvydo vien tamsą. — Manai, tai kaip nors susiję su „Hado“ grėsme?

— Nesu įsitikinęs, — atsakė Džonas. — Gal čia nėra tikri užgrobimai, nors lėktuvai siunčia koduotus užgrobimo signalus. Galimas daiktas, čia dalis Hado projekto sukeltos suirutės, kurią numatė Maksas.

Kotenė atsistojo ir apsidairė po saloną. Lindsė, Tera ir Devinas miegojo. Maksas kaip visada dirbo prie savo kompiuterio.

Ji pastebėjo, kad kol miegojo, Maksas atsinešė kelias kitas kompiuterių dėžes — ant staliukų ir sėdynių buvo pridėliota daug elektronikos.

— Tai ką darysime? — paklausė ji.

— Prezidentas žadėjo, kad neturėsime jokių kliūčių Rusijos oro erdvėje, vadinasi, mums gali pavykti laikytis naujo skrydžio plano. Bet lakūnas sako, kad ryšys labai prastas ir nuolat trūkinėja. Spėju, kad galbūt prasideda tai, ko tikėjomės.

— Jei tikrai, tai jie laiko negaišo, — atsakė Kotenė. — Eime, noriu kai ko paklaust Makso.

Ji nuėjo į salono priekį, o Džonas jai pavymui, ir laukė, kol inžinerijos direktorius pakels akis nuo kompiuterio.

— Kaip numigai, Kotene? — paklausė jis.

— Pasnūsčiojau, ir tiek. Maksai, kai kas neduoda man ramybės nuo pokalbio su Rusijos prezidentu. Jeigu Vienoje pavogtas eksponatas buvo kopija ir pagaminta ne iš todžio, kaip jie tęs tą savo Hado projektą? Jeigu čia jų antpuolio pradžia, kaip jie to pasiekė?

— Geras klausimas, — atsakė Maksas. — Spėju, kad jie turi kitą todžio šaltinį, bet galbūt jų užduočiai jis nepakankamas. Mums juk pavyko dirbtinai sukurti todį dalelių greitintuvuose, bet ne daugiau kaip po kelis atomus vienu metu. O gal jų turimas todis ne visai tinkamas ar užterštas. Jeigu jų šaltinis tikrai iš Nojaus laivo, pagalvok, kiek laiko jį veikė gamtos jėgos. Jis galėjo gerokai apirti. Apie todį žinome per mažai, kad galėtume spėti, kaip jis kinta per ilgą laiką. Tokio senumo daiktai būna paveikti visokių išorinių jėgų. Kita vertus, jie galėjo panaudoti ne todį, o panašių savybių medžiagą, apie kurią mes nepagalvojome. — Jis pasikasė pakaušį. — Vis dėlto jie padėjo labai daug pastangų, kad pavogtų Šventąją ietį iš muziejaus manydami, jog ji tikra. Vadinasi, tai, ką jie naudojo, jų netenkino. Ietį jie pavogė, nes jiems reikėjo geros, patikimos medžiagos. — Jis piktdžiugiškai nusišypsojo. — Kai ko laukia didžiulis netikėtumas, kai perpjovęs Himlerio kopiją pamatys, kad ten veikiausiai viso labo gelžgalis.