Линн Шоулз - Hado projektas

— Velniai nematė. Rodyk kelią.

Mil Mi-17 ėmė kilti nuo grindinio uraganiška jėga, ir Kotenei pasigirdo, kad Lindsė šaukia jiems grįžti, bet žodžius nustelbė sraigtų riaumojimas.

Markovo vyrai atidengė ugnį į juodai vilkinčias žmogystas, užtvėrusias kelią į mauzoliejų, o jis pats nusivedė amerikiečius prie Kremliaus vartų.

— Kaip mes pateksime į mauzoliejų? — Džonas suriko Kotenei, kai jie pro didingus vartus nusigavo į Kremliaus teritoriją, kur buvo saugūs.

Nė kiek nestabtelėdama ji per petį sušuko:

— Pro Ivano Rūsčiojo sostą.

Toras stebeilijo į ekraną, rodantį, kaip operacinė sistema jungiasi prie „Hado“ kvantų kompiuterio. Nors todis buvo praradęs nemažai savybių, viskas veikė stebėtinai gerai. Laikydamas rankoje Šventosios ieties kopiją nusprendė pasikabinti ją ant savo miegamojo sienos — tiek ji tebuvo verta.

Meisas jo neįspėjo, kad Aušros sūnus pats ją pristatys. Toras vylėsi, kad niekuomet nepatirs to dar kartą. Per visus rubinų ritualus ir apeigas, kuriose dalyvavo Toras, Aušros sūnus laikydavosi atokiai. Rubinų vaikai ar suaugę nefilimai prie jo beveik neprieidavo.

Tačiau jis atėjo pas Torą. Pasirodė lyg perkūnas iš giedro dangaus — galėjai pamanyti, kad koks vaiduoklis. Toras mirtinai išsigando, kai įnikęs į darbą staiga išgirdo už nugaros tą savitą balsą. Tiek dienų ir naktų vienas praleidęs apleistoje karinėje bazėje, jis neteko žado.

O paskui, kai teko pranešti Aušros sūnui blogąją naujieną — kad ietis padirbta — Toras vos į kelnes nepridėjo. Visa laimė, jam buvo pasakyta, kad jis čia niekuo dėtas.

Toras gailėjosi Meiso — daugiausia už nesėkmę klius jam. Toras jau buvo girdėjęs naujienas: valstybės saugumo sekretorius atsistatydina, neva dėl asmeninių priežasčių. Tam tikra prasme Meisas gavo ko nusipelnė, pamanė Toras. Pasipūtęs, savanaudis, žodžiu, tikras šiknius. Na, bet Meisas — puolęs angelas, tad blogiausia, kas jo dabar gali laukti — užduotis kokioj šūdinoj skylėj. Taip jam ir reikia, tam suskiui.

Toras net pasigailėjo, kad suvedė Meisą su Kei. Aišku, ji gyvatė, bet kitos tokios įstabios moters jis kaip gyvas nebuvo sutikęs. Laisva savo dvasia, laisva veiksmais. Jam dingtelėjo mintis, ką ji veikia dabar, kai Meisas nulipo nuo scenos.

Toras vėl žvilgtelėjo į ekraną. Turint omeny, koks šūdinas buvo todžio bandinys, visai neblogai. Sistema vis dar veikė — vargais negalais.

Tuomet įsijungė signalizacija, perspėjanti apie įsibrovimą.

VLADIMIRAS

Šiapus Kremliaus sienos jiems sparčiai žingsniuojant šaligatviu priešais Arsenalo pastatą Markovas paklausė Kotenės:

— Kur man jus nuvesti?

— Mudviem su kardinolu Taileriu reikia patekti į Uspenijės soborą, — atsakė ji. — Ponas Volfas su savo elektronine įranga gali eiti į jūsų minėtą saugų kambarį Kremliuje.

Markovas sustojo prie dviaukščio Arsenalo pastato kampo ir davė įsakymą dviem kareiviams, nešantiems dėžes su įranga.

— Pone Volfai, — rodydamas į dešinę tarė jis, — sekite paskui šiuos vyrus į Didžiuosius Kremliaus rūmus.

Tada kapitonas nusivedė Kotenę ir Džoną į kairę, pro Valstybinius Kremliaus rūmus ir cerkves, supančias Katedros aikštę.

Bėgte prabėgusi pro Dvylikos apaštalų cerkvę trijulė atsidūrė priešais Uspenijės soborą. Kai užlipo laiptais, vedančiais į įėjimą pietų pusėje, Kotenė pakėlusi akis pamatė du nutapytus milžiniškus arkangelus, saugančius duris iš abiejų pusių.

— Jų pagalba mums tikrai praverstų, — tarė ji rodydama į juos.

Markovas pritariamai linktelėjo.

Geležies tinklo vartai žiojėjo atviri, bet didžiulės metalu kaustytos dvivėrės medinės durys buvo uždarytos ir užrakintos. Kapitonas Markovas patraukė už rankenų, bet trijų šimtmečių durys nepajudėjo.

— Reikia rasti žmogų, kuris ateitų ir atrakintų soborą, — tarė jis Kotenei.

— Kapitone, nėra laiko. Turite mus įvesti — net jeigu tektų duris išlaužti.

Markovas pažiūrėjo į ją taip, tartum ji būtų paprašiusi nusišlapinti ant Rusijos Federacijos vėliavos.

— Kapitone, — prašneko Džonas, — minėjote gilėjančią tarptautinę krizę. Galiu jus užtikrinti: ji — vieni niekai palyginti su tuo, kas visų mūsų laukia, jei panelei Stoun nepavyks įeiti į soborą. Kapitone Markovai, aš esu Romos katalikų bažnyčios kardinolas ir viršininkas Vatikano tarnybos, atitinkančios jūsų Federalinę saugumo tarnybą — buvusį KGB. Prašom patikėti manim: tai, kas vyksta šiąnakt visame pasaulyje, yra pradžia virtinės tragiškų įvykių, galinčių privesti prie...

— Kapitone Markovai — šaukite ir numuškite spyną! — įsakė Kotenė.

Kariškis kurį laiką į ją žiūrėjo, paskui atsisuko į soboro duris ir patraukė automato spyną. Kitą akimirką jis paleido šūvių seriją į dešimties centimetrų storio medinių durų spyną. Į visas puses pažiro medžio ir metalo atplaišos. Markovas žengė į priekį, spyrė į duris, šipuliai išsilakstė į šalis, ir jos atsidarė.

— Prašom į vidų, — mestelėjo per petį.

Įbėgus į tą didžiulį soborą, Kotenę apniko sukilėlių antpuolio prisiminimai. Degė vos viena kita švieselė, keldamos tą patį šiurpoką nežemišką pojūtį, apėmusį ją visai neseniai tą lemtingą vakarą. Kai jie ėjo marmurinėmis grindimis, jos žvilgsnis trumpai užkliuvo už tos vietos, kur negyvi pargriuvo jos filmavimo grupės nariai. Net tokioje prieblandoje buvo aiškiai matyti, kaip nukentėjo meno kūriniai aplink kolonas.

Markovas sustojo.

— Kur dabar?

Kotenė parodė į nedidelį statinį su Ivano Rūsčiojo sostu.

— Eime, — tarė jis ir nuskubėjo statinio link.

Prie jo sustojusi Kotenė pamojo palydovams sekti paskui ją. Prasispraudusi į tarpą, skiriantį statinį nuo sienos, atidarė vidun vedančius vartelius. Tamsios dėmės ant grindų ženklino vietą, kur gulėjo nukautas prezidento apsaugos tarnybos agentas. Caro kėdė buvo grąžinta į vietą. Kotenė pastūmė ją į šalį ir atidengė liuką. Jį atidariusi tarė:

— Čionai.

— Luktelkit, — sulaikė ją Markovas. — Eisiu pirmas — jei kartais kas nors vėl tyko mūsų pasaloje.

Kotenė žiūrėjo, kaip jis nusileidžia į angą, Džonas jam iš paskos. Kai atėjo jos eilė, Kotenė stabtelėjo ir įsiklausė. Ji galėjo prisiekti girdinti tylutėlius žingsnius. Jei juos atsiveja tie juodieji kareiviai, čia netinkama vieta su jais susiremti. Išeiti iš čia galėjai tik vienu keliu. Pasisukus lipti į angą jai pasirodė, kad mato du žmogelius, bėgančius tamsiuose šešėliuose.

— Sienoje virš aikštelės yra šviesos jungiklis, — sušuko Markovui Kotenė įlipdama į angą ir uždengdama liuką. Kitą akimirką užsidegė lemputė. — Lipkit iki pat apačios. Eikit į tunelį, o jame vis laikykitės kairės.

Priėjusi pirmos lempučių virtinės pabaigą trijulė sustojo.

— Čia ant sienos yra dar vienas jungiklis, — tarė Kotenė, bet Markovui nespėjus jo nuspausti ji iškėlė ranką prašydama tylos. Tuneliu nuaidėjo vos girdimas vėl uždaromo liuko dangčio dunkstelėjimas. — Mus seka, — tarė ji ir linktelėjo galvą duodama ženklą Markovui uždegti kitas lemputes.

Kaip Kotenė ir prisiminė, tunelis praplatėjo. Jie praėjo pro lietaus nutekamuosius vamzdžius ir angas, vedančias į daugybę kitų tunelių. Atrodė, kad kai kuriuose jų žmogaus nebūta šimtus metų.

Priekyje pasirodė kampu į sieną stovintys akmens laiptai, vedantys prie podėlio durų. Ji aplenkė Markovą ir pastūmė duris. Jos nenoriai atsidarė.

— Eikit čia, — tarė ji uždegusi podėlyje šviesą. Ji perėjo per kambarį, sugriebė durų priešingoje sienoje rankeną, pastūmė, ir durys atsidarė į tamsaus marmuro koridorių.