Линн Шоулз - Hado projektas

— Malonu susipažinti, — beveik be akcento angliškai tarė Gruberis.

Džonas paspaudė Gruberiui ranką, tada pasisuko į Kotenę.

— Pone vyriausiasis komisare, norėčiau pristatyti jums Kotenę Stoun, vyresniąją Palydovinių žinių tinklo korespondentę. O čia kunigas Karlas Zaninis, Vatikano istorikas ir Venatori patarėjas.

— Kiek žinau, — kreipėsi į Džoną Gruberis, — važiavote čia susitikti su muziejaus kuratoriumi ir paimti vertingą religinę relikviją?

— Tikrai taip, — patvirtino Džonas.

Gruberis visus juos nužvelgė ir tarė:

— Šventąją ietį, tiesa?

— Taip, — atsakė Kotenė. Išgirdus klausimą ją pervėrė skausmas, nupurtęs smarkiau negu ledinis Vienos vakaras. Dar neišgirdusi smulkmenų ji suprato, kad jie pavėlavo. Kaip ir Aksume, puolę angelai juos aplenkė.

— Privalau jums pranešti, kad relikvija dingo, — tarė Gruberis. — Negana to, kad ją pavogė, vagis dar žiauriai nužudė prižiūrėtoją ir du apsaugininkus.

— Kas atsitiko? — paklausė Kotenė.

Gruberis pažiūrėjo į ją su rimta mina veide.

— Šįvakar čia padarytas šiurpus nusikaltimas. Tokių brutalių, barbariškų žmogžudysčių nebuvau matęs per dvidešimt darbo nacionalinėje policijoje metų. Nusikaltimo vietoje taip klaiku, kad nė nebandysiu atpasakoti. — Jis papurtė galvą. — Nedaug trūksta, kad apsirgčiau bandydamas prisiminti, ką visai neseniai mačiau muziejuje.

Kotenė nusigręžė nuo komisaro nenorėdama, kad jis pamatytų nevilties ašaras jos akyse. Mūšio pabaigos nebuvo matyti.

Džonas linktelėjo Gruberiui.

— Atsiųskite man oficialios ataskaitos egzempliorių.

— Būtinai, Jūsų Eminencija, — atsakė vyriausiasis komisaras.

— Jeigu iki tol galėčiau kuo nors padėti atliekant tyrimą, prašom susisiekti su manim per Vatikano ambasadą.

Gruberis pasitrynė veidą tarsi bandydamas išmesti iš atminties muziejuje matytą vaizdą.

— Nieko negaliu sugalvoti, — atsakė jis. — Nebent pasakytumėte man, kas įvykdė šį šiurpiai žvėrišką aktą. — Jis paspaudė Džonui ranką. — Jei kils klausimų, jums pranešiu.

Gruberis mandagiai nusilenkė, pasisuko ir sparčiai patraukė prie policijos ir vis dar besirenkančių žiniasklaidos automobilių.

Kotenė pasivedėjo Džoną kelis žingsnius į šalį nuo likusių prie mersedeso agento ir Zaninio.

— Mes žinom, kieno čia darbas, bet jei pasakysim Austrijos pareigūnams, mus uždarys į beprotnamį.

— Blogiausia, kad puolusieji gali turėti nešiojamąjį tokio kompiuterio kaip Makso variantą. Tokiu atveju šią akimirką jie galbūt pjauna todžio bandinį iš ieties.

Kotenė žvilgtelėjo į PŽT kilnojamosios stoties pusę.

— Maksas sakė, padaryti tą kompiuterį tokio dydžio, kad būtų galima nešiotis, buvo labai sudėtinga. To kol kas nepavyko net rimčiausiems mokslinius tyrimus atliekantiems universitetams — tik „KiberSis“. Gal puolusiems angelams dar reikia nugabenti relikviją į Hado projekto būstinę? Tokiu atveju gal vis dar lieka laiko jiems sukliudyti ir sužinoti, kur ietis. Mes turime pastatyti kliūčių jų kelyje.

— Ką turi galvoje? — paklausė Džonas.

— Duokš savo telefoną.

Džonas išsitraukė jį iš dėklo.

Kotenė surinko numerį ir netrukus tarė:

— Čia Kotenė Stoun. Skambinu iš Austrijos. Man reikia pasikalbėti su Tedu Kaselmanu.

REPORTAŽAS

Rusijos Federacijos prezidentas vilkėdamas chalatu perjunginėjo televizoriaus kanalus. Jis ką tik išsimaudė po dušu ir norėjo prieš pusryčius pamatyti kelių jo mėgstamų angliškai transliuojančių stočių žinias. Kaire ranka šluostydamasis rankšluosčiu plaukus dešine jis maigė nuotolinio pultelio klavišus. Kulkos sužeista ranka vis dar buvo parišta. Akimirką stabtelėjęs ties BBC naujienomis iš viso pasaulio, jis perjungė Palydovinių žinių tinklo kanalą. Jam patiko ankstų rytą dirbančios PŽT pranešėjos, nes buvo jaunos, šviesiaplaukės ir gilesnėmis iškirptėmis negu jų kolegės Rusijoje.

Pamatęs savo mėgstamiausią maždaug dvidešimt penkerių metų PŽT pranešėją pritariamai nusišypsojo. Ji pasakojo:

— ...vakar vakare Vienoje įvyko žiaurus ir keistas incidentas. Apie jį praneša visos Europos žiniasklaidos priemonės. Atrodo, iš garsiojo Meno istorijos muziejaus, kuriame eksponuojama Habsburgų dinastijos meno kolekcija, pavogta religinė relikvija, išlikusi dar nuo Kristaus nukryžiavimo. Visiškai neaišku, kaip plėšikai pateko į pastatą. Per apiplėšimą buvo žiauriai užpulti ir nužudyti muziejaus prižiūrėtojas ir du apsaugininkai. Smulkiau iš įvykio vietos Vienoje praneša PŽT vyresnioji korespondentė Kotenė Stoun.

Kamera nukrypo nuo blondinės į Kotenę, su mikrofonu rankoje stovinčią priešais muziejų. Jai už nugaros pastato apybrėžas išryškino tekanti saulė. Aplink tebestovėjo daugybė policijos automobilių.

— Vos tik muziejų vakar vakare uždarė, — pasakojo Kotenė, — įvyko apiplėšimas, per kurį žuvo trys žmonės — muziejaus prižiūrėtojas ir du apsaugininkai. Jų kūnus aptiko policininkai, iškviesti, kai pastate pasigirdo automatinių ginklų šūviai.

Vietoj Kotenės ekrane pasirodė lėtai besikeičiantys panoraminiai vaizdai — puošnus, prabangus muziejaus interjeras.

— Specialiųjų operacijų rinktinės vyrai įsiveržė į muziejų, bet pamatė, kad plėšikai paskubomis pasišalino nepalikę nė menkiausio pėdsako. Jie aptiko tik baisiai subjaurotus trijų vyrų kūnus. Pasak nepatvirtintų pranešimų, įvyko nepaprastai žiaurus antpuolis, per kurį vienam vyrui buvo nukirsta galva, kitas buvo pervertas daugiau nei penkiasdešimčia strėlių. Mes sužinojome, kad muziejaus prižiūrėtojas galėjo mirti nuo daugybės nuodingų gyvačių įkandimų į galvą ir kaklą.

Kamera stambiu planu parodė policijos pareigūną su užrašu apačioje: Austrijos nacionalinės policijos vyriausiasis komisaras Haincas Gruberis.

— Per savo darbo teisėsaugos srityje metus tokios šiurpios žmogžudystės tikrai nebuvau matęs.

— Ar ką nors žinote apie žudikų tapatybę, pone vyriausiasis komisare?

— Ničnieko. — Jis pasidygėjęs papurtė galvą ir pasisuko eiti, tarsi kažkas būtų jį pakvietęs. — Prašom atleisti.

Ekrane vėl pasirodė Kotenė priešais muziejaus pastatą.

— Kas gi buvo pavogta? Kas buvo taip vertinga, kad dėl to reikėjo griebtis tokios žvėriškos žmogžudystės? Kol kas pasigesta vienintelio dalyko — senovinės relikvijos, vadinamos Šventąja ietimi.

Per visą ekraną pasirodė ieties kadras iš PŽT istorinių dokumentinių filmų serijos. Kamera iš lėto judėjo nuo ietigalio smaigalio prie jo pagrindo, o Kotenė tuo metu kalbėjo:

— Teigiama, kad Šventąja, dar vadinama Lemties, ietimi buvo perdurtas šonas Jėzui Kristui, kai kabojo ant kryžiaus prieš daugiau kaip du tūkstančius metų. Tarp įtakingų istorinių asmenybių, kurioms kadaise priklausė Šventoji ietis, buvo imperatorius Konstantinas, Karolis Didysis ir Adolfas Hitleris. Pasak ieties legendos, ieties savininko rankose yra pasaulio likimas.

Be kita ko, spėjama, kad pastangos gauti ietį yra susijusios su labai aršia konkurencija kuriant pirmą kvantų kompiuterį. Šis prietaisas paverstų visus pasaulio saugos ir šifravimo kodus beverčiais. Kai kurie istorikai iškėlė teoriją, kad ietis pagaminta iš reto elemento todžio — šios itin retos medžiagos reikia duomenims laikyti kvantų kompiuteryje. Jei tai tiesa, kilo didžiulis pavojus, o Šventoji ietis gali būti vienas iš vertingiausių dalykų pasaulyje — bent jau saujelei pažangiausias kompiuterijos technologijas kuriančių organizacijų.

Sužinojau, kad visos Europos pasienio punktuose sustiprintas tikrinimas siekiant sulaikyti ir atgauti dirbinį, kol jis dar nepasiekė tų, kam jis reikalingas.