Линн Шоулз - Hado projektas

— Karolis Didysis, — tarstelėjo Džonas.

Zaninis linktelėjo.

— Nors jis keitė visą pasaulį, teigiama, kad Šventoji ietis visuomet būdavo jam prie šalies.

Po septyniasdešimt penkerių metų ietis vėl minima, kai Vokietijos karalius Henrikas I gavo ją dovanų iš Burgundijos karaliaus Rudolfo. Pasikliaudamas Šventosios ieties galia Rudolfas 933 metais įveikė vengrus. Po jo mirties ietis atiteko Otonui I, paskui Otonui II ir III. Maždaug 1000 metais vinis tariamai naudota nukryžiuojant Jėzų buvo įdėta į ieties geležtę, tad relikvija įgavo dvigubą galią.

Po kokių šimto metų Vokietijos karalius Henrikas IV liepė pritaisyti prie Šventosios ieties movą su užrašu Clavus Dominimus — t. y. Mūsų Viešpaties vinis, ir maždaug tuo metu dingo medinis ieties kotas, liko tik ietigalis.

Suskambo telefonas Džono parankėje.

— Klausau.

Pokalbis buvo labai trumpas.

— Lakūnas sako, kad iki Vienos oro uosto liko skristi keturiasdešimt penkios minutės.

— Ar daug liko pasakoti, kunige? — paklausė Zaninio Kotenė nugrimzdama į minkštą odinę sėdynę. — Kol kas buvo be galo įdomu.

— Mes net nepriėjome geriausios vietos, — šypsodamas atsakė italų kunigas. — Per virtinę giminystės ryšių ietigalis be koto galiausiai atiteko Hohenštaufenų dinastijai — Saksonų dinastijos palikuonims, o galiausiai Romos imperatoriui Frydrichui Barbarosai. Jis surengė trečią Kryžiaus žygį vaduoti Jeruzalės iš musulmonų ir nešėsi Šventąją ietį į mūšį. Tūkstantis šimtas trisdešimtų metų birželio dešimtąją jis netyčia išmetė ietį ir po kelių akimirkų nukrito nuo žirgo į Silifės upę, nusisuko sprandą ir paskendo.

Nuo tada ietis pabuvo pas virtinę Europos karalių, tarp jų pas Frydrichą II, kuris laikė Šventąją ietį vertingiausiu savo monarchijos dalyku ir imdavo su savimi, kai vadovaudavo Kryžiaus žygiams. Vieną kartą jis leido šventajam Pranciškui Asyžiečiui neštis ietį į gailestingumo misiją.

Paskui ietis perėjo per trijų Hohenštaufenų dinastijos imperatorių rankas. Tūkstantis keturi šimtai dvidešimt ketvirtais metais Zigmantas Liuksemburgietis pardavė ietį Niurnbergo miesto savivaldybei. Ji ten buvo eksponuojama iki 1806 metų, kai jos ėmė ieškoti Napoleonas. Kad ietis neatitektų imperatoriui Bonapartui, Vokietijos valdžia slapta išgabeno ją į Austriją vos spėjusi aplenkti prancūzų karius.

Tūkstantis devyni šimtai tryliktais metais kaizeris Vilhelmas bandė gauti Šventąją ietį prieš paskelbdamas karą. Jis parašė peticiją Habsburgų imperatoriui Pranciškui Juozapui Vienoje prašydamas leisti panaudoti ietį, bet šis nesutiko.

Šventoji ietis gulėjo stiklinėje dėžėje Habsburgų brangenybių muziejuje daug metų, kol galop ją įsigijo trečia pirmo ryškumo istorinė asmenybė — Adolfas Hitleris. Žavėtis ja Hitleris tikriausiai pradėjo todėl, kad labai mėgo Richardo Vagnerio operą „Parsifalis“. Iečiai šiame kūrinyje skirtas didžiulis vaidmuo.

— Priėjome laikus, kuriais aš šiek tiek pasidomėjau, — tarė Džonas. — Hitleris aneksavo Austriją, o paskui liepė savo esesininkų daliniams pagrobti Šventąją ietį, ar ne?

— Taip, Eminencija, — atsakė Zaninis. — Hitlerio įsakymu relikvija kruopščiai saugomu traukiniu buvo nuvežta į Niurnbergą, kur fiureris galėjo ją paimti kada tik panorėjęs. Ji buvo laikoma sustiprintame bunkeryje po Šv. Kotrynos bažnyčia. Bunkeris buvo pastatytas slapčia už labai didelę sumą, kad relikvija būtų apsaugota nuo Sąjungininkų bombų. Hitleris vylėsi atkurti Šventąją Romos imperiją ir pasiskelbti jos aukščiausiu imperatoriumi. Jis manė, kad tam jam reikia Šventosios ieties.

Likimo ironija: 1945 metų balandžio 30-osios popietę amerikiečių pajėgos rado ir pasiėmė ietį beveik tą pačią akimirką, kai Adolfas Hitleris nusižudė.

— Štai ko nesuprantu, — prisipažino Kotenė. — Jei ietis tokia galinga, kodėl kai kuriems jos savininkams pavyko ja pasinaudoti, o kitiems, tokiems kaip Hitleris — ne?

— Aš tik spėju, — atsakė Džonas, — bet mano nuomone, sėkmę ar nesėkmę nulemia tai, kas dedasi ją turinčio žmogaus širdyje.

Trijulė, rodos, kurį laiką svarstė Džono žodžius. Tada prašneko Zaninis:

— Štai dar vienas įdomus įvykių posūkis. Adolfas Hitleris laukė daug metų nuo tada, kai pirmąkart išvydo ietį, iki tos dienos, kai pagaliau ją gavo, o Heinrichas Himleris taip ja susižavėjo, kad liepė pagaminti tikslią jos kopiją. Tai įvyko 1935 metais, treji metai prieš fiureriui žygiuojant į Austriją.

— Koks tos kopijos likimas? — paklausė Kotenė.

Zaninis patraukė pečiais.

— Niekas gerai nežino.

— Vadinasi, kai Šventoji ietis atiteko amerikiečių pajėgoms, naujuoju jos savininku tapo Haris Trumenas? — paklausė Džonas.

— Formaliai taip, — atsakė Zaninis. — Nors kol ietis buvo jo žinioje, jis nė karto jos nepalietė, Trumenas pasauliui pademonstravo pragaištingiausią ginklą istorijoje — atominę bombą.

— O kada ietis buvo grąžinta į Vieną? — paklausė Kotenė.

— Dėl jos kilo šioks toks ginčas tarp JAV ir Sovietų Sąjungos. Matyt, Stalinas norėjo pareikšti į ją pretenzijas, kai Raudonoji armija iškėlė savo vėliavą virš Reichstago Berlyne. Bet galiausiai Trumenas ir Stalinas sutiko leisti JAV ir Sovietų delegacijai perduoti relikviją Austrijos vyriausybei, o ši vėliau grąžino ją muziejui. Nuo tada ji visą laiką ten.

Vėl suskambo telefonas Džono parankėje.

— Taip, — tarė jis ir kurį laiką klausėsi. Padėjęs aparatą atsigręžė į Kotenę, paskui vėl į Zaninį.

— Skambino Vatikano ambasadorius Vienoje. Habsburgų brangenybių muziejaus direktorius patenkino tiesioginį Šventojo Tėvo prašymą. Jis leis mums paimti ietį iš Vienos ir nugabenti į „KiberSis“ būstinę Majamyje. Alanas Olsenas su mūsų draugais turi nutūpti maždaug valanda vėliau už mus.

Kotenė garsiai atsiduso.

— Kai turėsime Lemties ietį, Hado projekto grėsmė gali išnykti po kelių dienų.

KOLEKCIJA

Milžinišką Habsburgų dinastijos meno ir senienų kolekciją eksponuojančio Meno istorijos muziejaus prižiūrėtojas kantriai laukė prie stiklinės dėžės su Šventąja ietimi. Jis pažiūrėjo į savo laikrodį — 19.56.

Šalia stovėjo du muziejaus apsaugininkai, ginkluoti automatiniais šautuvais, su apsauginėmis liemenėmis ir šalmais. Dar du apsaugininkai laukė priešais muziejų stovinčiame šarvuotame sunkvežimyje, pasirengę pervežti brangų krovinį į gerai saugomą angarą Vienos Švechate tarptautiniame oro uoste. Ten jis bus pakrautas į privatų reaktyvinį lėktuvą ir nuskraidintas tiesiai į Majamį.

Prižiūrėtojas trečią kartą pataisė padėtį vežimėlio, ant kurio gulėjo stipri sidabro spalvos dėžė dydžio sulig dideliu portfeliu ir nedegantis juodas dėklas — kai relikvija saugiai gulės dėžėje, dėklas bus standžiai ant jos užmautas. Sidabrinės dėžės dangtis buvo atdaras. Jos vidus buvo išklotas storu putplasčiu su išpjova, tiksliai atitinkančia brangiosios relikvijos apybrėžas.

Prižiūrėtojas išims Šventąją ietį iš stiklinės dėžės tik tada, kai pasirodys kardinolas Taileris ir Kotenė Stoun to paliudyti. Kai relikvija bus tinkamai supakuota ir paruošta pervežti, reikės užpildyti, pasirašyti ir įteikti daugybę dokumentų bei formų, pradedant Šventojo sosto garantija, kad Vatikano draudimas sumokės dvidešimt milijonų dolerių, jei ietis dings ar nukentės.

Buvo dar autentiškumą įrodantis laiškas, parašytas muziejaus. Jame buvo konstatuojama, kad senovinis dirbinys, vadinamas Šventąja ietimi, yra tas pats daiktas, kurį tiesioginiu Sąjungininkų generalinio štabo viršininko Dvaito D. Eizenhauerio įsakymu Habsburgų kolekcijai 1946 metų sausio 4 dieną perdavė JAV armijos generolas Markas Klarkas.