Линн Шоулз - Hado projektas

— Ten paminėti ir ženklai, kuriuos mums paliks Dievas, — įsiterpė Kotenė. — Jie badė akis visą laiką. Tai žaibas, kurį vietoj parašo po visais paveikslais piešia Tera. Ir dar „KiberSis“ logotipas. Kaip mes galėjome nepastebėti tokių akivaizdžių sąsajų?

— Kiek kartų tau sakiau, kad visus atsakymus gali rasti Biblijoje?

— Net uolekčių ir kubitų santykis — Nojaus laivo matmenys ir tikslus dydis kubitų, reikalingų kvantų kompiuteriui. Ko gero, turėčiau dažniau tavęs klausyti, — šypsodama tarė Kotenė.

Džonas skėstelėjo rankomis tarsi sakydamas: „Ar aš tau nesakiau?“

— Jeigu griaustinis yra ginklas, vadinasi... — Kotenė nutilo išgirdusi garsus įvijų laiptų apačioje.

Juodu su Džonu atsigręžė: nuo laiptų sklido negarsūs balsai, sumišę su padų čiuženimu į metalą.

Laiptais užlipo vyras. Pirmiausia Kotenė pamatė baltus kaip sniegas plaukus — tankius, garbanotus. Paskui pasirodė blyškus veidas su akiniais plonais metaliniais rėmeliais, tada balta sutana, kryžius su kančia ant auksinės grandinėlės ir galop garsieji raudoni batai.

— Visa laimė, kad Vatikane mažai tokių laiptų kaip šie, — su vokišku akcentu tarė kiek pridusęs vyras. — Ko gero, todėl ne taip dažnai čia užlipu.

— Jūsų šventenybe, — tarė Džonas, atsiklaupė ant vieno kelio ir pabučiavo žiedą ant atkištos popiežiaus rankos.

Popiežius mostu paragino jį stotis.

— Džonai, patikimi šaltiniai man pranešė, kad judu su panele Stoun tikitės, jog Galilėjaus vėlė padės įminti jūsų penkių tūkstantmečių senumo paslaptį.

Kotenė žengtelėjo į priekį.

— Galilėjaus vėlė nesuteikė mums audiencijos, Jūsų Šventenybe, bet man garbė pagaliau su jumis susipažinti, — ji abiem rankomis suėmė jo delną.

— Panele Stoun, tai man teko garbė. Šiame pastate, vos už kelių šimtų žingsnių nuo čia, kur stovime, guli svarbiausia pastarųjų dviejų tūkstančių metų bažnytinė relikvija — Kristaus taurė, šventasis Gralis. Čia ji vien jūsų dėka. Jūs ne tik ją atgavote — galėčiau pridurti, du kartus — bet dar ir padarėte tai užkirsdama kelią didelei, siaubingai tragedijai.

Popiežius susidėjo rankas ant krūtinės, žengtelėjo atatupstas ir stebėdamasis pažiūrėjo į Dienovidinio kambario lubas.

— Ar matote jūrą raminančio Kristaus freską?

Kotenė ir Džonas pažiūrėjo į tą pačią pusę.

— Pažiūrėkite į dešinį viršutinį kampą, į senyvo žandus papūtusio pono portretą. Matote jame skylutę, dydžio sulig moneta? — Tada popiežius parodė į marmurines Dienovidinio kambario grindis. Jose buvo išraižyti zodiako ženklai, per vidurį perkirsti dienovidinio linijos. — Kasmet kovo dvidešimt pirmąją saulė šviečia pro tą skylutę ir nubrėžia čia ant grindų pavasario lygiadienio liniją. Šitą dalyką šešiolikto amžiaus pradžioje sugalvojo pirmas oficialus Vatikano astronomas, be galo talentingas kunigas Ignacijus Dantis. — Jis ranka parodė į ženklus sau prie kojų. — Stovėjau šioje vietoje ir mačiau, kaip tai atsitinka. Labai jaudinanti akimirka. — Popiežius nusišypsojo abiem svečiams. — Dabar norite sužinoti, ką reiškia Emzaros knygoje minimas griaustinis?

— Jūsų Šventenybe, — atsakė Kotenė, — mums žūtbūt reikia rasti daiktą, žinomą griaustinio pavadinimu.

— Mes baiminamės, kad jeigu nerasime jo pirmi, jis paklius į rankas nefilimams, — pridūrė Džonas. — Mūsų žiniomis, jie ketina panaudoti jį tam, kad sukeltų chaosą visame pasaulyje.

Popiežius pakėlė ranką atsukta plaštaka ir juos nutildė.

— Mane, kaip ir kitus, glumino Emzaros knygoje minimas griaustinis. Taigi padariau tai, ką visuomet darau, kai noriu ką nors suprasti — uždaviau savo klausimą Dievui ir vyliausi, kad Jis atsakys. Jis taip ir padarė, — popiežius įsmeigė akis į Kotenę. — Dalį atsakymo sužinojau, kai prisiminiau, kas jūs esate ir ką nuveikėte. Panele Stoun, šventajame Gralyje kadaise buvo Jėzaus Kristaus kraujas, surinktas per nukryžiavimą, tiesa?

Kotenė pritariamai linktelėjo.

Popiežius pažvelgė į Džoną.

— Kodėl mūsų Išganytojo kraujas ištekėjo į šventąjį Gralį?

— Romėnų centurionas pervėrė Kristui šoną ietimi, — atrodė, kad atsakydamas Džonas apgalvoja kiekvieną žodį. — Pasak Šventojo Rašto, pasipylė kraujas, sumišęs su vynu.

Popiežius suėmė ant krūtinės kabantį kryžių ir pažiūrėjo tiesiai į akis Kotenei.

— Jūs apsukote visą ratą, Kotene Stoun. Tai, ko jūs ieškote, yra Habsburgų brangenybių muziejuje.

LEGENDA

Kotenė pro „Gulfstream G150“ iliuminatorių žiūrėjo, kaip jis rėžia ametisto spalvos vakaro dangų virš Adrijos jūros skrisdamas iš Romos į Vieną. Ant žvilgančios reaktyvinio lėktuvo dangos spindėjo Vatikano miesto herbas. Kotenė buvo pavargusi, bet užmigti negalėjo. Nors seniai susitaikė su savo užduotimi šiame pasaulyje, ji vis dar slėgė, juolab kad viskas, rodės, nuolatos atsimuša į tai, kas ji yra — puolusio angelo dukra, sandorio tarp jos atgailavusio tėvo ir Dievo vaisius.

Mintyse vėl išgirdo popiežiaus žodžius: „Pradėjau suvokti, kas yra tas griaustinis, kai prisiminiau, kas jūs esate.“ Paskui jis papasakojo, kad Tubal Kaino nukaltą ietį į laivą atsinešė pats Nojus, ir ta pačia ietimi vėliau Jėzui buvo pervertas šonas. Iš žaizdos pasipylė kraujas, ir Jo kraujo buvo pripildytas šventasis Gralis. Popiežius priminė Kotenei, kad ji laikė šią taurę savo rankose. Dabar ji ieškojo daikto, dėl kurio ji prisipildė Jėzaus Kristaus krauju — taigi atlikdama savo žygį ji apsuko visą ratą. Galvoje vis dar aidėjo popiežiaus ištarti žodžiai: „Griaustinis, kurio jūs ieškote, yra Šventoji ietis, pasauliui žinoma kaip Lemties ietis. “

Kotenė nusisuko nuo temstančio dangaus. Juodu su Džonu sėdėjo ant odinių kėdžių, perskirti siauro tarpueilio. Priešais Džoną ant lenkto rašomojo stalo klevo viršumi gulėjo storas aplankas su užrašu „Tik direktoriaus akims“. Po užrašu buvo pavaizduotas apskritas Venatori antspaudas — riaumojantis liūtas ir kalavijas su devizu: Umbrae Manium , Arma Dei — Vaiduoklių šešėliai, Dievo šarvai. Aplanke buvo saugumo nurodymai — Džonas juos gaudavo kasdien.

Kitapus trumpo stalo veidu į juodu sėdėjo Karlas Zaninis, trisdešimt penkerių metų kunigas italas, dirbantis Venatori tyrimų skyriuje viduramžių mitologijos ir Senojo Testamento istorijos ekspertu.

Tankių juodų plaukų kupeta Zaniniui ant galvos buvo susišiaušusi. Pro storus akinių rago rėmeliais lęšius jis žiūrėjo į nešiojamojo kompiuterio ekraną. Jis žymekliu perslinko per duomenų failų virtinę ir pelės spragtelėjimu vieną pasirinko. Jam atsidarius tarė:

— Kaip Jo Šventenybė jums ir sakė, ietis turi nuostabią istoriją. Emzaros knygoje ji vadinama griaustiniu ir teigiama, kad kalvis Tubal Kainas, septintos kartos Adomo vaikaitis, nukalė ją iš Gyvybės medžio kraujo. Nėra abejonės, kad krauju vadinami sukietėję Rojaus sode augusio medžio sakai. Kaip jau žinome iš Emzaros teksto, Dievas liepė Nojui pasiimti griaustinį į laivą, kad išsaugotų ir galėtų panaudoti vėliau ateityje. Be paties laivo, tai vienintelis dirbinys, pagamintas iš Gyvybės medžio — laivas buvo pastatytas iš lentų, išpjautų iš jo.

Zaninis stumtelėjo sunkius akinius aukščiau ant kilnios romėniškos nosies ir atsidarė kitą dokumentą.

— Vadinasi, kitą kartą ietis pasirodo per Kristaus nukryžiavimą? — paklausė Kotenė užsirašydama pastabą geltono popieriaus bloknote.

— Tiesą sakant, ne, — atsakė Zaninis. — Mums pavyko rasti ietį, paminėtą Nag Hamadžio bibliotekos Kaire rankraščiuose. Ten minima, kad Jozuė iškėlė Griaustinio ietį duodamas ženklą savo kariams surikti „galingu šauksmu“, nuo kurio griuvo Jerichono sienos. Mūsų tyrėjai Kairo bibliotekoje rado tekstą, kuriame teigiama, neva karalius Saulius pavydo apimtas metė Griaustinio ietį į jaunąjį Dovydą.