Линн Шоулз - Hado projektas

— Sudegė? — Jis papurtė galvą. — Ką čia šneki?!

ARCHYVAI

— Niekas nesudegė, Kotene. — Džonas padavė jai šlapią audeklo skiautę. — Imk, nusišluostyk veidą — pasijusi geriau.

— Kur vienuolis? — paimdama skiautę paklausė Kotenė.

— Manau, vienuolyne. Jis išlydėjo tave iš bažnyčios ir pasakė, kad tu persiuostei žvakių dūmų. Jis pasiūlė mums nusivesti tave kur nors pailsėti.

Kotenė prisiminė, kaip persimainė vienuolis, kaip erzino ją su Emzaros knyga ir patarė grįžti namo. Ji užsidengė veidą delnais. Jis buvo visai ne bažnyčią prižiūrintis vienuolis. Žmogus, įsivedęs ją į Sandoros skrynios bažnyčią, buvo blogio įsikūnijimas, jos mirtinas priešas, Aušros sūnus — Liuciferis. Jis įsiviliojo ją į vidų, kad įvarytų siaubą teatrališkai parodydamas savo galią ir kad praneštų jai žinąs Emzaros knygos paslaptis, o ji niekados jų nesužinos — žodžiu, kad ji niekuomet jo neįveiks. Be to, dabar ji suprato, ką jis turėjo omenyje sakydamas pažinojęs jos tėvą Furmielį, vienuoliktos valandos angelą. Akivaizdu, kad jis pažinojo jos tėvą prieš jam imant atgailauti — prieš daugybę tūkstantmečių, kai Furmielis ir Liuciferis kovėsi puolusių angelų kariaunoje. Liuciferis nekentė Furmielio — vienintelio puolusio angelo, kada nors maldavusio Dievo atleidimo. O labiausiai Liuciferis nekentė Kotenės, nes ji buvo gyvas padaras, primenantis apie Furmielio išdavystę.

— Jei šį vakarui aš jums daugiau nereikėti, eiti namo pas šeimą, — tarė Berhanu.

Tik dabar Kotenė pastebėjo gidą, netoliese sėdintį ant kėdės.

Berhanu žvilgtelėjo į savo laikrodį.

— Ar dar reikėti mano paslaugų?

— Ne, nebereikės, — atsakė Džonas.

Berhanu nusilenkė, ir Džonas palydėjo jį iki durų. Gidas žengė į koridorių, bet iškart atsisuko sudėjęs delnus lyg maldai.

— Nuoširdžiai tikėti, kad Kotenė Stoun jaustis kur kas gerai ir kelionė atgal į Ameriką būti gera.

— Ačiū, Berhanu, — peržegnodamas jį tarė Džonas. — Linkime sėkmės jums ir artimiesiems.

Džonas uždarė duris ir grįžo prie Kotenės lovos.

— Užjaučiu: tiek iškentėjai visai be reikalo.

Kotenė įsmeigė į jį akis.

— Vienuolis mums pasakojo, kad kai ištraukė Emzaros knygą iš senovinių rankraščių krūvos, jo rankose ji virto į dulkes tiesiogine šių žodžių prasme. Jis sakė pasisiūlęs peržiūrėti kitas knygas bažnyčios bibliotekoje, bet tuomet tau ėmusi svaigti galva ir tu panorai išeiti.

Kotenė iš lėto papurtė galvą.

— Pasak jo, vos įėjusi į bažnyčią paprašei parodyti Sandoros skrynią, bet jam teko atsakyti — ją leidžiama matyti tik bažnyčią prižiūrinčiam vienuoliui. Jis sakė, neva tu pareikalavai ją parodyti.

— Aš išties ją pamačiau, Džonai. Jis parodė ją man. — Ji sukuždėjo: — Mano akyse ji užsidegė ir išsilydė...

— Ką tu matei degant? Ką čia paistai?!

Nuo ko pradėti? — pamanė ji.

Bet ji žinojo, nuo ko reikia pradėti.

Nuo tos akimirkos, kai pažvelgė į akis Žvėriui.

Juodu sėdėjo Boulo tarptautinio oro uosto Adis Abeboje laukimo salėje. Tuoj keleivius pakvies į „British Airlines“ lėktuvą, skrendantį į Romą.

— Tada akivaizdu, kad Emzaros knyga yra itin svarbi puolusiems angelams, — tarė Džonas. — Galime spėti, kad joje minimas daiktas, pagamintas iš Gyvybės medžio — arba pasakojime, arba laivo krovinių sąraše. Svarbiausi klausimai — ar koks nors iš tų daiktų tebeegzistuoja, jei taip, koks ir kur.

— O knygą jie jau turi, — atsakė Kotenė. — Vadinasi, jie mus lenkia ieškant todžio šaltinio, ko gero, vienintelio pasaulyje.

Ji vis dar negalėjo atitokti nuo to, kas išvakarėse įvyko Sandoros skrynios bažnyčioje. Jautėsi silpna, lipo akys, nors gerai išsimiegojo viešbutyje „African“. Pusryčių suvalgytas vietos patiekalas indžyra — į picą panašus iš posmilgių miltų keptas paplotis — bei įvairios mėsos ir sūris šiek tiek padėjo jai atgauti jėgas prieš jiedviem išskrendant iš Etiopijos sostinės.

— Tu teisi, — pritarė Džonas. — Antraip kam puolusieji angelai būtų režisavę tokį sudėtingą iliuzionistinį triuką?

— Net jeigu nustatysime, koks daiktas su todžiu galėjo būti Nojaus laive, kokia tikimybė, kad jis išliko po penkių tūkstančių metų? — Kotenė pasitrynė kaktą: galvą maudė visą naktį, nenustojo ir dabar. Šnervėse vis dar juto sieros tvaiką, nors ilgai maudėsi po karštu dušu. — Ką jau kalbėti apie tai, kad mes niekados nerasime kito Emzaros knygos egzemplioriaus.

— Mūsų galimybės didesnės, negu galėtum tikėtis. Esu įsitikinęs, kad kitas egzempliorius kur nors išlikęs. Liepiau Venatori tyrimų skyriaus darbuotojams ieškoti jo dviejose vietose — Koptų muziejuje Kaire, kur įsikūrusi Nag Hamadžio biblioteka, ir slaptuosiuose Vatikano archyvuose — ten jie turėtų rasti pirmo Nikėjos susirinkimo protokolus. Nojus ir Emzara minimi ankstyvųjų krikščionių gnostikų tekstuose. Gal mums pasiseks.

— Žodį „gnostikai“ esu girdėjusi, bet nežinau, ką jis reiškia, — prisipažino Kotenė žiūrėdama į einančią pro šalį prancūziškai kalbančių turistų grupę.

— Gnostikai buvo religinės grupės, egzistavusios porą pirmų amžių po Kristaus. Jie laikė save krikščionimis, bet dažniausiai jų tikėjimas nesilaikė vyraujančių doktrinų. Terminas „gnosticizmas“ kilęs iš graikiško žodžio, reiškiančio suvokimą ar supratimą, atsirandantį iš transcendentalių asmeninių potyrių. Gnostikų evangelijos — tai senovės tekstai, pateikiantys Kristaus gyvenimo smulkmenas, neįtrauktas į Naująjį Testamentą. Tarp tokių yra Marijos Magdalietės, Pilypo, Sofijos, Tomo ir kitos evangelijos. Jiems priskirtini ir nuorašai rašinių tokių Senojo Testamento veikėjų kaip Adomo savo trečiam sūnui Setui, tarp jų ir tvano pranašystė. Išliko dalys dokumentų, kuriuose rašoma apie Nojų ir Emzarą. Kai kurie jų tėra trupantys papirusų likučiai, bet šiuo metu nieko daugiau neturime.

— Vadinasi, nors kai kurie Nikėjos susirinkimo tekstai pražuvo ar buvo sunaikinti, dalis jų išliko?

— Iki 325 metų po Kristaus tarp žmonių plito daug tariamų pranašų knygų, bet tada Nikėjos susirinkime dalyvavę vyskupai ėmėsi atsakomybės spręsti, kurias palikti, o kurias išmesti. Bet per kiekvieną posėdį kažkas patyliukais viską protokolavo. Manau, daug tų užrašų yra išlikę iki šiol.

— Vadinasi, vyskupai atrinko tai, kas atitiko Bažnyčios mokymą, o visa kita išmetė.

— Panašiai. Vienas iš geriausiai žinomų pavyzdžių — pasakojimas apie Lozoriaus prisikėlimą. Susirinkimo vyskupų nurodymu jis buvo pašalintas iš evangelijos pagal Morkų. Jiems atrodė, kad pasakojime juntamos mistinio kulto gaidelės. Vis dėlto jis atsirado evangelijose pagal Luką ir Joną.

— Gal juokauji? Visoje Biblijoje apstu mistinių gaidelių, — negalėjo suprasti Kotenė.

— Nedrįsčiau to teigti, — nusišypsojo Džonas.

— Atleiskite, Eminencija, — nusišaipė Kotenė. — Nenorėjau suerzinti kardinolo.

— Mistinės gaidelės nėra tiek svarbu. Mums iškilęs keblumas yra tai, kad Vatikano archyvai — milžiniški. Ten apie penkiasdešimt kilometrų lentynų, bemaž visos nuklotos knygomis ir dėžėmis su dar nesukataloguotais užrašais ir dokumentais — dešimtimis tūkstančių dokumentų, surinktų Venatori ir kitų slaptų Vatikano agentų, pasiuntinių ir diplomatų. Tie dokumentai apima daugiau negu dešimt amžių. Praeitų ne vienas dešimtmetis, kol būtų rastos paslaptys, kurias Bažnyčios tėvai nusprendė palaidoti — jei dokumentai su jomis vis dar išlikę.