Линн Шоулз - Hado projektas

Suskambo Džono mobilusis. Jis išsitraukė jį iš dėkliuko, prisegto prie diržo. Pamatęs ekranėlyje, kas skambina, tarė Kotenei:

— Čia archyvų valdytojas.

Kurį laiką įdėmiai pasiklausęs užvožė telefono dangtelį, atsisuko į Kotenę, nusišypsojo ir pamerkė akį.

— Atrodo, Dievas tave myli.

Juodas S550 markės mersedesas pralėkė pro Šv. Onos vartus, vedančius į Vatikano miestą, paskui pro Vatikano banką ir Apaštalų rūmus. Pasukęs į dešinę jis sustojo priešais kiemo vartus už kokių dvidešimties metrų nuo Vatikano bibliotekos. Vairuotojas ir keleivis ant priekinės sėdynės (abu — Venatori agentai) išlipę atidarė užpakalines dureles Kotenei ir Džonui. Vartus saugantys du šveicarų gvardiečiai atidavė pagarbą Džonui, kai šis mostu paragino Kotenę eiti į kiemą. Už kokių dešimties žingsnių buvo durys į slaptuosius archyvus — tokios pilkos, kad lengvai galėjai jų nepastebėti.

Viduje Kotenė nustebo pamačiusi kažką panašaus į viešbučio administratoriaus stalelį, prie kurio sėdėjo du jauni italai.

— Sveiki atvykę, kardinole Taileri, — vienas jų tarė su ryškiu akcentu. — Visada malonu, kai pas mus apsilankote, — jis atsigręžė į Kotenę. — Panele Stoun, mums garbė matyti žmogų, visai žmonijai atgavusį Kristaus taurę.

Tada jis apėjo aplink stalelį, paspaudė abiem svečiams ranką ir tarė:

— Prašom čia. Jūsų jau laukia.

Jaunuolis nusivedė juos pro pirmame aukšte įsikūrusią biblioteką ir sala di studio, kur dirbo keletas teologijos tyrėjų.

— Per metus čia įleidžia ne daugiau kaip maždaug du šimtus tyrėjų, — paaiškino Kotenei Džonas. — O kol gauni leidimą, gali praeiti ištisa amžinybė. Jei tau leidžiama tirti archyvus, privalai sėdėti šiame kambaryje ir pateikti reikiamų dokumentų užsakymą bibliotekininkams. Viską tau atneša, pats nieko negali imti.

Kotenė pamatė dvi eiles kokių dviejų metrų ilgio rašomųjų stalų.

— Elektros lizdus prie stalų nešiojamiesiems kompiuteriams įrengė visai neseniai, — kalbėjo Džonas. — Prireiks stebuklo, kol čia bus leista naudotis mobiliaisiais ar fakso aparatais.

Išėję iš šios skaityklos jie pasuko į europietiško stiliaus liftą — tokį mažą, kad jame tilpo ne daugiau kaip trys žmonės. Jiems įlipus į vidų Kotenė pajuto, kaip lynams įsitempus jis šokteli.

— Apačioje — vadinamasis bunkeris, — aiškino toliau Džonas. — Tai rankraščių saugykla, joje laikoma didžioji dalis archyvų. Bet mes dabar einame į piani nobili — kambarius, kuriuose buvo įsikūrę pirmieji slaptieji archyvai. Juos 1610 metais įsteigė popiežius Paulius V iš Borgezių giminės. Jis buvo didelis garbėtroška ir įsakė iškalti jo vardą tiesiai virš įėjimo į Švento Petro baziliką. Kažkas panašaus būtų šiais laikais, jei Tonis Bleras užrašytų „Tonio namučiai“ virš Jungtinės Karalystės ministro pirmininko rezidencijos durų.

Kotenė negalėdama patikėti papurtė galvą. Vis dėlto popiežiai pirmiausia buvo tik paprasti mirtingieji, pamanė.

Jie išlipo iš lifto ir įėjo į ilgą, siaurą kambarį aukštomis lubomis, išmargintomis spalvingomis freskomis, vaizduojančiomis svarbius su popiežiais susijusius įvykius. Ant vienos sienos kabojo milžiniškas paveikslas.

— Vilką mini... — sukikeno Džonas ir parodė į paveikslą. — Pats pasipūtėlis Paulius V.

Palei sienas stovėjo eilės armadi — medinių spintų. Prie vienos Kotenė pamatė stovinčius du kunigus juodomis sutanomis. Spintos durys buvo plačiai atvertos, nors visų kitų buvo uždarytos ir užrakintos kabamosiomis spynomis. Priešais atdarą spintą stovėjo stalas, nuklotas tamsiais, pageltusiais pergamentais.

Kotenei ir Džonui prisiartinus, vienas kunigų tarė:

— Eminencija“ mes radome pirmo Nikėjos susirinkimo protokolus.

— O Emzaros knygos nuorašą? — paklausė Džonas.

— Irgi radome, Eminencija, — atsakė antras kunigas.

— Ar joje yra į Nojaus laivą įneštų daiktų sąrašas? — paklausė Kotenė.

— Yra, — patvirtino pirmas kunigas.

Kotenė pajuto, kaip iš jaudulio širdis ima plakti tankiau. Gal vis dėlto jie ne tuščiai stengiasi.

— Be to, — pridūrė kunigas, — aptikome vieną be galo gluminantį dalyką ir aibę kitų.

GALILĖJAUS VĖLĖ

Kotenė stovėjo Dienovidinio kambaryje, aukščiausiajame Torre Dei Venti — Vėjų bokšte. Pastatytas aukštai virš Vatikano slaptųjų archyvų kambarys beveik nepakito nuo šešiolikto amžiaus. Kotenė apžiūrinėjo Nikolo Čirčinjanio freskas, vaizduojančias Kristaus ir švento Povilo gyvenimo įvykius. Jai širdis ėmė plakti dažniau, nes žinojo stovinti toje pačioje vietoje, kur Galilėjus ginčijosi su kunigais, kad Žemė sukasi aplink Saulę, o ne atvirkščiai. Bet jai labiau rūpėjo įminti Emzaros knygoje rastą mįslę.

Ji išgirdo žingsnius ir pasisukusi pamatė Džoną lipantį įvijais metaliniais laiptais su pluošteliu popierių rankose.

— Stovint šioje vietoje užplūsta tiek jausmų, — jam prisiartinus tarė ji.

— Taip, pasijunti visai menkas.

— Na, ką radai?

— Peržiūrėjau trijų geriausių mūsų lingvistų vertimus į graikų ir lotynų kalbas. Jie visi padarė tas pačias išvadas.

— Kokias?

— Emzaros sąraše tarp atneštų į Nojaus laivą daiktų yra viena keistenybė, vienas stulbinantis dalykas paaiškėjo apie tai, iš ko buvo pastatytas laivas, o mudu su tavim gavome atsakymą į nedavusį mums ramybės klausimą.

— Perskaityk jį man, — paprašė Kotenė.

Džonas kurį laiką žiūrėjo į popierius.

— Emzara nugirdo Dievą kalbantis su jos vyru. Ji rašo: „Ir Dievas tarė Nojui: „Tu esi doras ir šventas. Tad išsaugok tai, kas yra dora. Gink visa, kas sukurta iš Adomo sėklos ir Gyvybės medžio kraujo. Aš sudarysiu sandorą su tavim ir tavo sūnumis. Aš parodysiu savo lanką debesyse kaip mano sandoros ženklą. Aš niekados daugiau vandeniu nesunaikinsiu to, ką sukūrė žmogus. Griaustinis pasirodys ne iš debesų, bet iš Adomo sėklos. O pasirodys jis tą dieną, kai mano rūstybė vėl sunaikins tai, kas niekina mano žemę.“ Ir Dievas tarė: „Nesibaimink, nes jie žinos, kad aš esu Viešpats, tavo Dievas, ir aš parodysiu jiems ženklą.“

— Kas yra tas griaustinis?

— Gerai nežinau, — prisipažino Džonas, versdamas lapus. — Pats krovinių sąrašas labai panašus į minimą Pradžios knygoje. Po septynias poras visų švariųjų gyvulių ir po dvi visų nešvariųjų.

— Kas per švarieji ir nešvarieji?

— Tikriausiai skirtingi gyvuliai, kuriuos buvo leidžiama ir kuriuos buvo draudžiama valgyti. — Džonas vėl metė žvilgsnį į užrašus. — Emzara dar mini, kad jie pririnko drabužių, maisto, sėklų, grūdų, patalų, vinių, porą vežimų, žemdirbystės įnagių. Galop paslaptingai paminėtas griaustinis — kažkas, ką Tubal Kainas padarė iš Gyvybės medžio kraujo. Tas daiktas suglumino visus.

— Vadinasi, kad ir kas būtų tas griaustinis, — išprotavo Kotenė, — jis ir yra tas daiktas, kurio mes ieškome, ar ne?

— Tikriausiai. Tai vienintelis daiktas jos sąraše su nurodytu gamintoju — Tubal Kainu, Adomo propro... anūkiu. Jis buvo kalvis, gaminęs ginklus. Matyt, griaustinis buvo ginklas, Tubal Kaino nukaltas iš sukietėjusios Gyvybės medžio dervos.

— Tai koks stulbinantis dalykas paaiškėjo?

— Kad Nojaus laivas buvo pastatytas iš ryčiau rojaus sodo tikrai augusio medžio. Tai patvirtina Kei žodžius apie Hado projekte naudojamo todžio šaltinį — susikristalizavusią dervą iš Nojaus laivo liekanų. Pradžios knygoje rašoma, kad Dievas liepė Nojui pastatyti laivą iš dervingo medžio. Ligi šiol niekas tiksliai nebuvo nustatęs, kas yra tas dervingas medis. Dabar jau aišku.