Линн Шоулз - Hado projektas

— Ietis pabuvo Ehudo, antro izraelitų teisėjo, ir Achabo, Izraelio karaliaus, rankose. Tai buvo maždaug 852 metais prieš Kristų. Galiausiai ji atiteko Pompėjui, o šis vėliau atidavė ją Julijui Cezariui. Imperatorius įteikė Griaustinio ietį vienam Romos karvedžiui atsidėkodamas už ilgus ištikimos tarnybos metus. Tas karvedys buvo kareivio Gajaus Kasijaus senelis. Po daugelio metų, kai ginklas atsidūrė vaikaičio rankose, prasidėjo tikroji Griaustinio ieties legenda.

Zaninis šiek tiek paskaitė iš nešiojamojo kompiuterio ekrano ir tarė:

— Trisdešimt trečių metų po Kristaus balandžio penktą dieną Anasas, sinedriono patarėjas, ir Kajafas, žydų aukštasis šventikas, susimokė nukryžiuoti Kristų, o jo kūną išniekinti, kad įrodytų paprastiems žmonėms, jog jis buvo ne Mesijas, o tik paprastas mirtingasis ir eretikas. Buvo penktadienis, saulei nusileidus prasidėjo šabas.

Pagal žydų įstatymus joks žmogus negalėjo būti baudžiamas mirtimi per šabą. Diena slinko, o Jėzus vis nemirė, tad Anasą ir Kajafą apėmė panika, nes laiko liko visai mažai. Jie norėjo įsitikinti, kad Kristus nusigaluos dar prieš sutemstant, todėl paprašė Poncijaus Piloto leidimo pasiųsti savo šventyklos gvardiečius į Golgotą — Kaukolės vietą — šie pasirūpinsią, kad Jėzus ir dar du tą dieną nukryžiuoti vyrai mirtų saulei dar nenusileidus. Prie nukryžiuotųjų budėję romėnų kariai nusigręžė pasišlykštėję šventyklos gvardiečių žiaurumu, kai šie vėzdais daužė kaukoles ir galūnes tiems dviem vagims, Gesmui ir Dismui.

Prisimenate tą vaikaitį Gajų Kasijų? Praėjo vieneri metai, ir jis tą dieną buvo vyresnysis budintis romėnų karininkas. Jis pamatė, kad Jėzus nebegyvas, ir užuot leidęs žydams sumaitoti kūną, pats įsitikins, kad Jėzus jau mirė, ir šitaip jo kūnas liks nesudarkytas.

Pasak istorijos, Gajus buvo patyręs karys, bet jau senyvas ir prastai matė. Teigiama, neva jis visą laiką nešiodavosi Cezario dovaną seneliui. Taigi paėmęs į ranką ietį jis prijojo prie kryžiaus, ant kurio kabojo Jėzus, ir suvarė ją Kristui į dešinį šoną tarp ketvirto ir penkto šonkaulių. Mat romėnai mūšio lauke norėdami įsitikinti, kad sužeistas priešas iš tikro negyvas, buvo įpratę perverti jį ietimi ar kardu. Buvo manoma, kad iš negyvėlio kraujas neteka. Visų nuostabai iš Kristaus žaizdos pasipylė kraujas ir vanduo. Kraujas nutekėjo ieties kotu ir šiek tiek jo pateko Gajui į akis. Tą akimirką jo silpstanti rega visiškai pasitaisė, Taigi turime pirmą ieties galios įrodymą.

— Maniau, kad to romėnų centuriono vardas buvo Longinas? — paklausė Džonas.

Zaninis linktelėjo.

— Tikrai taip, Eminencija. Kai jam grįžo rega, tuose kraštuose jį ėmė vadinti Longinu ietininku. Netrukus jis metė karo tarnybą, atsivertė į krikščionybę ir iki gyvenimo galo skelbė Kristaus mokymą, kol pirmame amžiuje Kapadokijoje žuvo kankinio mirtimi. Šiandien mes žinome jį kaip šventą Longiną.

Lorencas Berninis įamžino jį bronzine statula „Longinas, laikantis ietį“ Švento Petro bazilikoje, — pridūrė Džonas.

— Gerai, — tarė Kotenė, — bet kaip ietis galop atsidūrė Habsburgų brangenybių muziejuje Vienoje?

Ji atsistojo, paėmė iš laikiklio aliuminio kavinuką, atšviežino kavą Džonui ir Zaniniui, paskui įsipylė sau.

— Nuo tada, — pasakojo toliau Zaninis, — ietis palieka ganėtinai kruviną pėdsaką. Prasidėjo nuo keltų karalienės Boudikos. Ji bandė sudaryti sąjungą su romėnais, bet šiems nepatiko, kad ji reikalauja per daug valdžios. Užuot jiems paklususi, ji subūrė dvidešimties tūkstančių keltų kariuomenę ir paskelbė karą Romai. Longinas su savo didžiausia brangenybe buvo neseniai atvykęs į Britaniją karo konsultantu. Boudika paprašė jo patarimo, bet šis buvęs centurionas atsisakė. Boudika liepė įmesti jį į savo pilies požemių kalėjimą. Ji buvo girdėjusi apie ieties legendinę galią, tad ją pasisavino. Ją turėdama su savo kariuomene išžudė per septyniasdešimt tūkstančių romėnų kolonistų, karių ir jų artimųjų. Ji apiplėšė ir padegė tris miestus, tarp jų ir Londoną. Tuo metu jis buvo vadinamas Londonijumi. Teigiama, kad mūšio lauke su ietimi rankoje Boudika buvo nenugalima.

Iki to laiko, kai Neronas atsiuntė pakankamai pastiprinimų karalienės kariuomenei įveikti, siautėjantys jos kariai jau buvo pralieję labai daug kraujo. Boudikai pavyko pabėgti per paskutinį mūšį, bet ji netyčia paliko ietį. Ši atiteko romėnams ir nuo tada daugiau nei du šimtus metų apie ją nebuvo girdėti.

Kotenė nekantraudama rankos mostu paragino kavą gurkšnojantį Zaninį pasakoti toliau.

— Ar ji visuomet tokia nekantri? — paklausė šis Džono.

— Dabar — visai pakenčiama, — gūžtelėjęs pečiais atsakė Džonas.

Zaninis padėjo puodelį ir tarė:

— Du šimtai aštuoniasdešimt šeštais metais po Kristaus Longino ietis, dabar vadinama Šventąja, atsidūrė pas Mauricijų, uolų krikščionį koptą ir Tėbuose, miesto Egipto šiaurėje, dislokuoto Romos legiono vadą. Maksimianas išleido įsakymą savo kariams duoti priesaiką ir įvardyti jį dievu, todėl kilo nesutarimų. Dauguma Mauricijaus vadovaujamų kareivių buvo krikščionys ir atsisakė paklusti. Įtūžęs Maksimianas liepė už nepaklusnumą nubausti mirtimi daugiau negu šešis tūkstančius karių, tarp jų ir Mauricijų, bei įsakė atnešti ietį jam. Šie veiksmai atsigręžė prieš patį Maksimianą, nes žmonės laikė Mauricijų kankiniu. Vėliau jis tapo šventuoju Mauricijumi.

— Taip, po tokių dalykų gali sulaukti siaubingų padarinių, — pritarė Kotenė ir pakėlė kavos puodelį tarsi sakydama tostą.

— Ieties įtaka nenuginčijama, — kalbėjo Zaninis. — Maždaug tuo metu buvo apibrėžta jos paskirtis. Pasak legendos, „Tas, kas turi Šventąją ietį ir supranta, kokių galių ji turi, valdo pasaulio likimą“.

— Kam ji atiteko paskui? — paklausė Džonas.

— Kai kitą kartą išgirstame apie ietį, ji priklauso nesantuokiniam Romos karvedžio ir smuklininko dukters vaikui. Berniukas užaugęs tapo viena iš galingiausių visų laikų asmenybių — Romos imperatoriumi Konstantinu Didžiuoju.

— Ietį jam davė Maksimianas? — paklausė Kotenė.

— Netiesiogiai, — atsakė Zaninis. — Konstantinas vedė Maksimiano dukrą. Imperatorius įteikė ietį jaunavedžiams kaip vestuvinę dovaną. Galop Konstantinas atsivertė į krikščionybę. Su ietimi rankoj jis pasiskelbė „tryliktuoju apaštalu“ ir krikščionybę paskelbė oficialia šventosios Romos imperijos religija. Būdamas imperatorius jis įkūrė Konstantinopolį — dabartinį Stambulą.

— Keturi šimtai keturiasdešimt trečiais metais hunas Atila apgulė miestą ir pareiškė pasigailėsiąs Konstantinopolio mainais už du dalykus iš tuomečio imperatoriaus Teodosijaus — šešis tūkstančius svarų aukso ir Šventąją ietį. Teodosijus sutiko. Po devynerių metų Atila pasiekė Romos vartus, bet turėjo pasibaisėjęs pasitraukti, nes miestą nusiaubė badas ir ligos. Pasak legendos, kai Romos pareigūnai atidavė miestą Atilai, šis pasidygėjęs metė Šventąją ietį jiems prie kojų ir pasitraukė.

— Atilai atsirūgo 451 metais, kai karalius Teodorikas subūrė vizigotų armiją ir susivienijęs su romėnais bei kitomis gentimis įveikė hunus per invaziją į Galiją. Bet Teodorikas žuvo. — Zaninis nusišypsojo Kotenei. — Pasakojama, kad jis mirė kelios akimirkos po to, kai Šventoji ietis išsprūdo jam iš rankos.

— Ar tai tikrai tiesa? — paklausė Kotenė.

Zaninis suraukė kaktą.

— Visose legendose esama kruopelės tiesos, — jis gurkštelėjo kavos, paskui paskaitė dokumentą kompiuterio ekrane ir pasakojo toliau: — Kitas ieties savininkas buvo Burgundijos princas Zigmantas, Teodoriko palikuonis. Bet jis neilgai ją turėjo. Jį užmušė jo svainis — frankų karalius Chlodvigas. Ietis išliko šeimoje iki aštunto amžiaus vidurio, kai vienas iš Chlodvigo palikuonių Karolis Martelis pasiėmė ją į pergalingą mūšį, sukliudžiusį islamui plisti Europoje. Martelis perdavė ietį vaikaičiui. Šis tapo antra didžia istorine asmenybe, turėjusia Longino ietį.