Линн Шоулз - Hado projektas

Kitame dokumente buvo nurodytas dydis ir vieta mažyčio bandinio, kurį „KiberSis“ turėjo paimti iš ieties paviršiaus. Ta vieta yra tarp auksinių ir sidabrinių juostų, kuriomis ietigalis sutvirtintas, todėl joks muziejaus lankytojas jos nepamatys, kai relikvija bus grąžinta į Vieną.

Prižiūrėtojas dar kartą dirstelėjo į laikrodį — 19.59. Tuomet jis išgirdo šuoliuojantį arklį.

— Oficialus pavadinimas — Kunsthistorisches Museum, — tarė ant priekinės mersedeso keleivio sėdynės įsitaisęs Zaninis per petį kalbėdamas Kotenei ir Džonui. — Išvertus — meno istorijos muziejus. Bet visi jį vadina Habsburgų brangenybių muziejumi, nes jame eksponuojama šimtmečius kaupta karališkos šeimos kolekcija. — Jis pasisuko į vairuotoją — jauną Venatori agentą austrą. — Jei pažiūrėsi žodyne žodį „prabanga“, apibūdinime tikriausiai pamatysi Habsburgų pavardę.

Jaunuolis mandagiai linktelėjo Zaniniui vairuodamas galingą sedaną pro Karlsplac aikštę netoli Vienos centro už kelių kvartalų nuo jų kelionės tikslo.

— Jūs įsitikinęs, kad mums nekils jokių nesklandumų ar biurokratinių kliūčių? — paklausė Zaninio Kotenė.

— Nekils, viskas sutvarkyta. Teliko pasirašyti kelis popierius — gryni formalumai, — atsakė Zaninis. — Atstovai apsaugos firmos, nuomojančios šarvuotą sunkvežimį, jau ten ir pasirengę važiuoti. Susisiekiau su „KiberSis“ bendrovės lėktuvo įgula. Visi skrydžio planai ir valdiška dokumentacija sutvarkyta, leidimai gauti. Lėktuvas prisipylęs degalų ir pasirengęs skristi. Ponas Olsenas, jo sūnus, inžinerijos direktorius Maksas Volfas irgi ten. Lindsė Džordan su dukra kartu su jais, ilsisi lėktuve ir nekantriai laukia mūsų atvykstant su relikvija. Man sakė, kad jų kelionė iš JAV buvo maloni. Nepraėjus nė valandai nuo tada, kai išeisime iš muziejaus, turėtume atvažiuoti į privatų angarą ir pakilti į orą „KiberSis“ lėktuvu. Vatikano ambasada iš anksto sutvarkė muitinės ir imigracijos tarnybų formalumus.

— Gerai padirbėta, — pagyrė Džonas. Jis atsigręžė į Kotenę. — Mes jau visai netoli.

— Žinau, jie dvejojo, ar leisti Lindsei ir Terai skristi kartu, bet pagalvok, kaip ji turi jaustis, — tarė Kotenė. — Nenorėčiau sėdėti lyg kokia pašalietė bendrovės posėdžių kambaryje žinodama, kad kažkas taikosi nuskriausti mano dukrą. Aš irgi būčiau reikalavusi skristi čia, kur vyksta veiksmas.

— Tu visiškai teisi, — pritarė Džonas. — Nereikėjo daug įkalbinėti. Manau, Alanas viską suprato.

Muziejaus prižiūrėtojas atsigręžė išgirdęs arklio kanopas lyg šautuvo šūvius drioksinčias per marmurines grindis. Abu apsaugininkai atsisuko taip pat greitai. Trys vyrai prasižioję iš nuostabos spoksojo į kažką panašaus į šarvais vilkintį graikų karį su kardu rankoje, lekiantį per galeriją ant milžiniško palvio.

Net per atstumą prižiūrėtojas pamatė, kad raitelis sukandęs dantis, o jo akys liepsnote liepsnoja. Kovos žirgo šnopavimas aidėjo po muziejų it įsibėgėjančio garvežio pūškavimas. Karys iškėlė raumeningą ranką — aštrus kaip skustuvas ginklas buvo parengtas žudyti. Prižiūrėtojas aiktelėjo supratęs, kas tas karys — graikų kavaleristas, pavaizduotas helenistiniame frize iš Efesui skirtos muziejaus dalies.

— Kas čia dabar? — sušnabždėjo prižiūrėtojas atatupstas atsiremdamas į sieną. Jis negalėjo suvokti, kad dviejų tūkstantmečių akmens raižinys kažkokiu košmarišku būdu atgijo. Prižiūrėtojas regėjo, kaip jo link atidunda trečio amžiaus prieš Kristų karys iš garsiojo mūšio tarp galatų ir graikų.

Galerijoje supoškėjo automatinių ginklų šūviai — du apsaugininkai atidengė ugnį į šuoliuojantį karį. Bet kulkos atšoko atsitrenkusios į raitelį ir jo žirgą. Atrodė, kad jų pavidalai tokie kieti kaip akmuo, iš kurio buvo išraižytas frizas.

Prižiūrėtojui iš dešinės pasigirdo klyksmas, toks veriantis ir panašus į katės, kad galėjai pamanyti, jog spiegia vilpišys. Prie jo pasileido moteris. Jos plaukai buvo susiraizgiusių, vinguriuojančių gyvačių krūva. Rubenso Medūza.

Prižiūrėtojo link grindimis atrūko kita moteris: mėlyna tunika, nuogos krūtys, bronzinis kario šalmas. Minerva.

Sienos atgijo nuo Romos kareivių, graikų karių, dievų ir deivių, imperatorių, karalių, auką puolančių tikrų, nagais besidraskančių lokių. Visų akys liepsnojo, iš burnų ir nasrų sklido šauksmai, žibsėjo apnuoginti dantys.

Graikų karys ant kovinio žirgo užsimojo kardu ir nurėžė vienam apsaugininkui galvą lengvai kaip sodininkas nukerpa nuo koto rožę. Antras apsaugininkas susmuko ant grindų. Jo kūnas buvo išvarpytas strėlių, pasipylusių iš lankų tų pačių budelių, kurie nutraukė gyvenimą Šv. Sebastijonui Mantenijos šedevre. Strėlių antgaliai pervėrė apsaugininko neperšaunamą liemenę, lyg toji būtų buvusi popierinė.

Prižiūrėtojas suriko, kai susirangiusios į kamuolį Medūzos gyvatės ėmė kirsti jam į galvą ir kaklą. Jis parkrito ir jo jusles persmelkė durklų ir kalavijų žybsėjimas, sodrus kraujo tvaikas, plyštančios mėsos dryksėjimas ir lūžtančių kaulų traškesys.

Prisiplojęs skruostu prie šaltų marmuro grindų mirštantis prižiūrėtojas aprėpė akimis tai, kas liko iš apsaugininkų — sausgyslių ir žarnų krūvas, kraujo klanus, plintančius į šalis it išlietas raudonas rašalas.

Tuomet iš niekur prie jo palinko senyvo pono veidas.

Prižiūrėtojo akys ėmė lakstyti į šalis, kai Senis atsistojo prie dėžės su Šventąja ietimi. Prižiūrėtojas bandė kažką sakyti, bet tik laibai sukarkė.

Jis pamatė, kaip senis pakelia stiklinės dėžės antvožą ir tvirtai sugniaužia Šventąją ietį. Tuo metu, kai pamažu nutilo tolstančio Senio žingsnių aidas, prižiūrėtojas paskutinį kartą negiliai įkvėpė. Paskutinis vaizdas, kurį jis regėjo, buvo senienų armija, vėl susiliejanti su savo paveikslais ir raižiniais.

NUSIKALTIMO VIETA

Policijos automobilis žybsinčiais mėlynais žiburėliais nurūko pro mersedesą. Kotenė pamatė ant jo šono emblemą su žodžiu „Bundespolize“ ir užrašą „Polizei“ ant galo.

— Federalinė policija, — paaiškino Venatori agentas austras žiūrėdamas pro užpakalinio vaizdo veidrodėlį. — Štai ir daugiau.

Pro šalį pralėkė antras ir trečias automobilis.

Kotenė žvilgtelėjo į Džoną.

— Mane apėmė labai blogas jausmas.

— Suprantu, suprantu, — atsakė jis.

— Federalinė policija? — stebėjosi Kotenė. — Dėl automobilių avarijos ar smulkaus nusikaltimo ji niekur nelekia.

Kai agentas įsuko automobilį į plačią, panašią į parką erdvę tarp Gamtos istorijos ir Meno istorijos muziejų, Kotenė pamatė, kad čia jau apstu policijos, greitosios pagalbos ir gelbėjimo tarnybų automobilių. Klasikinės statulos ir dailiai apkarpytos gyvatvorės priešais tuos du didingus pastatus buvo užlietos raudonų ir mėlynų šviesų. Būrelis vyrų su kariška ekipuote buvo susirinkęs prie didelio juodo furgono, sustojusio priešais įėjimą į Meno istorijos muziejų. Kotenė nusprendė, kad tai specialiųjų operacijų rinktinės nariai. Tuo metu privažiavo ir pora naujienų tarnybų sunkvežimių. Ant vieno šono buvo PŽT logotipas.

Venatori agentas sustabdė automobilį ir išlipo.

— Palaukit čia, — tarė jis, nuėjo prie policijos užkardos ir ilgai kalbėjosi su vienu iš pareigūnų. Netrukus jis atsivedė kažkokį iš pažiūros aukšto rango pareigūną prie mersedeso.

Kotenė, Džonas ir Zaninis sustojo priešais automobilį.

— Eminencija, — tarė agentas, — čia vyriausiasis komisaras Haincas Gruberis, greitojo reagavimo būrio vadas. Pone vyriausiasis komisare, čia jo Eminencija kardinolas Džonas Taileris, Venatori direktorius.