Линн Шоулз - Hado projektas

— O naujoji? — paklausė Džonas.

— Bažnyčia saugoti lobį būti pastatyti kokie trisdešimt penki metai anksčiau nuo šiandien.

— Ar tiesa, kad joje saugoma Sandoros skrynia? — paklausė Kotenė.

— Tikrai taip, — atsakė Berhanu.

— Matėte ją? — paklausė Džonas.

— Ne, ne, — greitais judesiais — iš šalies atrodė, lyg kažką badytų peiliu, — Berhanu vėl persižegnojo ir pakėlė akis į landroverio stogą, tarsi prašydamas atleidimo už tai, kad net išdrįso pamanyti esąs to vertas. — Tas, kas būti bažnyčios viduje, matyti tik vienuolis, kuris ją saugoti. Jis vienas galėti žiūrėti į palaimintą skrynią.

— Ar esate matęs tą vienuolį? — paklausė Džonas.

Berhanu papurtė galvą.

— Jis gyventi atsiribotas nuo viso pasaulio. Jis gauti tą darbą, kai aš dar nepasigimti, todėl jis niekada nematyti mano akimis.

Berhanu sustojo prie Šventosios Marijos iš Siono bažnyčios vartų.

— Štai mes ir atvažiuoti.

Išlipusi Kotenė pažvelgė į senesnį iš dviejų maldos namų. Aukšti, didingi bokšteliai ir įspūdingos dantytos sienos, juosiančios statinio viršų, jai priminė pilį.

Įėję pro vartus jie atsidūrė prie dvivėrių durų su pinučiais ir įžengė į senąjį pastatą. Blausiai apšviestame jo viduje Kotenė pamatė freskas, dengiančias beveik visas sienas ir lubas. Viena jų serija vaizdavo Marijos gyvenimą, kitos — Kristaus nukryžiavimą ir prisikėlimą. Atrodė, tartum nuo amžino žvakių ir smilkalų dūmų šydo viskas aplink ėmė skleisti neryškią blukią šviesą. Už altoriaus, tolimose bažnyčios nišose, pasigirdo padų šiurenimas į akmenis ir pasirodė kažkokia žmogysta. Matyt, ji išgirdo juos įeinant.

Kotenė žiūrėjo, kaip prie jos atšliurena pakumpęs vyras, pasiramsčiuodamas vadinamąja maldos lazda. Barzdotas senis buvo apsirengęs ilgu, gražiai krintančiu baltu apdaru, panašiu į mantiją. Kai pagaliau prie jos priėjo, ilgai kažką kalbėjo vietine tigrių kalba. Jo balsas buvo romus ir Kotenei priminė neteptų durų vyrių girgždesį. Kotenė pastebėjo, kad vyras bedantis. Jam baigus kalbėti Kotenė ir Džonas kaip susitarę vienu metu atsisuko į Berhanu.

Berhanu — švento žmogaus akivaizdoje jis nepakėlė akių nuo grindų — trumpai pasišnekėjo su vienuoliu, tada pažiūrėjo į Kotenę ir Džoną.

— Jis klausti, kas jūs, aš jam atsakyti, kad jūs būti lankytojai, kuriuos jis sutikti pamatyti. Jis sakyti, kad jam būti malonu jus matyti ir kad jis norėti jums padėti.

— Pasakykit jam, kad mums irgi malonu jį matyti, — atsakė Kotenė.

Versdamas Berhanu vėl nudelbė akis.

Kai svečiai buvo pristatyti vienuoliui, o šis jiems, senis lėtai ištiesė ranką Džonui, paskui atsigręžė į Kotenę ir ištiesė ranką jai. Suspaudusi jo delną Kotenė užuodė vos juntamą smilkalų kvapą — jo negalėjai supainioti su jokiu kitu.

— Man garbė, tėve, — tarė ji.

Bažnyčios prižiūrėtojas įsitempė. Jųdviejų žvilgsniai susitiko, ir nors sukriošėlio akys buvo aptrauktos valkčio ir įkritusios nuo senatvės, jos verte vėrė.

Vienuolio lūpose šmėstelėjo šypsena, ir Kotenė pajuto, kaip ją persmelkia kažkoks nerimas. Ji pabandė ištraukti delną, bet senis laikė jį tvirtai suspaudęs.

Prieš jį paleisdamas vienuolis vos garsiau negu šnabždesiu į ją prakalbo.

Džonas pažiūrėjo į Berhanu.

Gidas išsižiojęs patraukė pečiais.

— Atleiskite, bet aš nesuprasti, — jis atrodė suglumęs ir sutrikęs. — Jis kalbėti mano ausims svetima kalba.

Kotenė apstulbusi spoksojo į vienuolį. Jis kalbėjo Enocho — dangaus, angelų — kalba. Kotenė ją puikiai suprato, vadinasi, senis žinojo, kas ji, jos kilmę ir jos lemtį.

Ir ji negalėjo atsistebėti jo žodžiais.

UŽ ŠYDO

— Ką jis sakė? — paklausė Džonas. Jie stovėjo priešais Šventosios Marijos iš Siono bažnyčios altorių. Per tą laiką vienuolis atidarė duris, vedančias iš siena apjuosto sodo į mažesniąją bažnyčią.

— Kad pažinojo mano tėvą, — atsakė Kotenė vis dar negalinti atitokti, jog senis kalbėjo jai Enocho kalba. — Neva mano tėvas patenkintas, kad čia atėjau ir kad turiu kai ką pamatyti bažnyčios viduje.

— Negali būti!, — sukuždėjo Džonas. — Kaip jis galėjo pažinoti tavo tėvą?

Kotenė papurtė galvą, patraukė pečiais.

— Nežinau...

— Deja, už tų durų mums neleisti eiti, — ranka sulaikydamas Džoną tarė Berhanu. — Šventasis vienuolis sakyti, kad tai uždrausti. Į Sandoros skrynios bažnyčią leisti eiti tik panelei Stoun.

Džonas pasisuko į Kotenę ir pamatė, kad ši žiūri į jį.

— Jei jautiesi nesmagiai, viena gali neiti. Tik pasakykim jam, ko mums reikia — duokim sąrašą.

— Aš noriu eiti, — paprieštaravo Kotenė. — Po jo žodžių esu priversta.

— Tu įsitikinusi? — Džonas palietė jai ranką.

Kotenė užsimerkė ir akimirką mėgavosi jo prisilietimu.

— Taip. Gal kai ką sužinosiu apie tėvą. Gal bent jau tai, kad pagaliau jis rado ramybę.

Vienuolis vėl kreipėsi į Kotenę.

Džonas klausiamai į ją pažvelgė.

— Jis sako duosiąs man Emzaros knygą. Ji atskleisianti mums viską, ko ieškome.

— Man tai nelabai patinka, — prisipažino Džonas.

— Aš — nebe maža mergaitė, — Kotenė nusišypsojo. — Einu, gausiu tai, ko mums reikia, ir baikime šį reikalą.

Džonas akivaizdžiai nenoromis pasitraukė.

— Lauksiu tavęs štai čia.

Eidama vienuoliui pavymui pro bažnyčios duris ji per petį dirstelėjo į Džoną. Tada durys užsidarė, ir ji suprato, kad apsigalvoti per vėlu.

Kotenė pamatė, kaip greitai prieblanda apgaubė vietovę. Blausiai švietė mėnesiena ir miesto žiburiai, žvaigždžių nusėtas Afrikos dangus buvo giedras, nes oro frontas praslinko. Į Sandoros skrynios bažnyčią pro tankų medžių guotą vedė trumpas takas. Iš tamsos išniro pastatas — į dėžę panašus kokių penkiolikos metrų ilgio ir tokio pat pločio statinys. Jį juosianti aukšta plytų siena viršuje baigėsi geležine tvora.

Vienuolis atrakino užsklęstus metalinius vartus ir nusivedė Kotenę keletą metrų prie įėjimo į bažnyčią — įspūdingų medinių durų, ant kurių buvo nutapyti šventųjų ir angelų apsuptos Marijos, Juozapo ir kūdikėlio Jėzaus paveikslai. Vienuolis įkišo raktą į spyną ir patraukęs atidarė masyvias duris.

Sekdama jam iš paskos Kotenė užuodė nepaprastai stiprų žvakių dūmų ir smilkalų kvapą. Palei visas didžiulės patalpos sienas nuo storų medinių sijų ant skirtingo ilgio grandinių kabojo šimtai žibintų su degančiomis žvakėmis už raudono stiklo lęšių. Patalpa švytėjo nuo rubino raudonio šviesos, ir ši be perstojo mirguliavo it pro vandenį prasimušę saulės spinduliai.

Sienas dengė lentynos su apskritomis ir stačiakampėmis dėtuvėmis — Kotenė prisiminė, kad motina tokias vadindavo uoksais ir inkilais. Jos visos buvo skirtingų dydžių, ir jose buvo sudėtos knygos, rankraščių ritinėliai, pluoštai popieriaus, pergamento bei kiti smulkūs daiktai. Dėtuvių buvo tūkstančiai.

Salės viduryje stovėjo marmurinis altorius, ant kurio buvo išdėliota iš pažiūros senovinių eksponatų kolekcija: karūnos, kryžiai, durklai, senos knygos storos, brangakmeniais inkrustuotos odos viršeliais ir daugybė kitų dalykų — pro dūmų ūką Kotenė neįžiūrėjo kokių.

Kai Kotenė stovėjo apkerėta šios nepakartojamos aplinkos, padvelkė karštas vėjelis, ir ji nusistebėjo, iš kur jis galėjo rastis šiame uždarame pastate. Tolumoje pro ūką ji išvydo nuo lubų iki pat grindų kabantį panašaus į gazą audeklo šydą — vėjelis jį šiek tiek sujudino ir tik todėl ji suprato, kad tai ne ūkas.