Линн Шоулз - Hado projektas

Alanas susidėjo rankas ant krūtinės ir linktelėjo.

— Kur jūs sukate?

— Užuot klausęs, kodėl Kei taip elgėsi, — o tai akivaizdu — verčiau paklauskit savęs, kam Rizbenui Meisui, valstybės saugumo sekretoriui, reikia jūsų kvantų kompiuterio operacinės sistemos kodo.

— Na, — atsakė Alanas, — gal jis investavęs pinigų pas mūsų konkurentus.

— O kas jūsų konkurentai? — paklausė Kotenė.

Alanas pasikasė smakrą.

— Kadangi ši technologija žengia tik pirmuosius žingsnius, dauguma mūsų konkurentų yra mokslinių tyrimų organizacijos ir aukštosios mokyklos.

— Vadinasi, manote, kad kokia nors mokslinių tyrimų organizacija ar aukštoji mokykla būtų galėjusi pagrobti jūsų sūnų ir įkišti Kei į jūsų bendrovę, kad vogtų jūsų paslaptis?

— Na... — numykė Alanas.

— Jei tai ne mokslinių tyrimų organizacija ar aukštoji mokykla, kas dar tai galėtų būti? Ir kokio tikslo buvo siekiama?

— Tiesiog spėjau, kad tai konkurentai...

— Iš to, ką sužinojau apie „KiberSis“, supratau, kad esate šios srities lyderiai. Konkurentų turite, bet kol kas jie per daug atsilikę, — paaiškino Kotenė. — Tai gal atmeskite tokią galimybę?

— Aš esu verslininkas, panele Stoun, — atsakė Alanas. — Šitoks mano požiūris į viską.

— O jeigu tai teroristai? — paklausė Džonas.

— Teroristai? — pakartojo Alanas. — Manau, taip gali būti. Bet jie privalo turėti daug pinigų ir talentingų žmonių. Bet tokia galimybė neatmestina.

— Ar žinot kokią kitą šalį, kurioje kuriama tokia pat technologija? — paklausė Džonas.

— Gal Kinijoje, — atsakė Alanas. — Bet manau, kad tokia informacija jau būtų nutekėjusi ar kitaip atskleista. Kvantų kompiuterį bando suburti labai negausios grupelės. Nors jų nemažai, jį konstruojant mes esame gerokai atitrūkę nuo visų. Apie konkrečią pažangą žino tik saujelė žmonių iš „KiberSis“. Aš, Maksas...

Alanas žvilgtelėjo į Kei.

Kei iškėlė rankas.

— Tu gerokai prašovei pro šalį, — tarė ji. — Velniai rautų, aš nedirbu kinams. Dėl Dievo meilės — aš juk penktos kartos amerikietė. Ir aš įsitikinusi, kad Rizbenas irgi jiems nedirba. Jis man sakė esąs pavaldus kažkokiam seniui, kuriam reikia to kompiuterio, kad galėtų jį parduoti ir gauti pelno. Milijonus dolerių. Jie ne teroristai. Visa esmė čia — pinigai.

Ji tikrai nieko nenutuokia , pamanė Kotenė. O tas senis, kuriam pavaldus Rizbenas — Kotenė žino, kas jis. Kaip padaryti, kad Alanas irgi tai sužinotų ir nepamanytų, kad ji visiška pamišėlė?

— Taigi žinome, kad svarbiausias veikėjas čia — Rizbenas Meisas, — reziumavo Kotenė. — Jeigu jis — ne jūsų konkurentas, ne teroristas ir nedirba kitos šalies vyriausybei, bandančiai pavogti iš jūsų „Likimo“ kompiuterį, kas jis tada yra? Kam jis tarnauja?

— Nežinau, — atsakė Alanas.

Kotenė apsidairė po kambarį.

— Susimąstykite apie tai, pone Olsenai. Tera jau atsakė į šį klausimą.

DERYBOS

Kotenė suprato, kad kitas jos žingsnis bus rizikingas, bet kitos išeities neliko.

— Pone Olsenai, sakėte, kad esate mano gerbėjas. Tikiuosi, tai reiškia, kad sekėte mano darbą televizijoje?

— Tikrai taip, — atsakė Alanas.

— Vadinasi, žinote, kokius reportažus kuriu. Jei prisimenate šventojo Gralio sąmokslo istoriją, žinote, kad kai kas bandė panaudoti DNR iš šventojo Gralio taurės klonuoti Kristui — šitaip jie būtų sukūrę Antikristą ir būtų įvykęs antras nešventas Jėzaus atėjimas į Žemę. O paskui prieš keletą metų visame pasaulyje kilo savižudybių banga, įtariama, dėl to, kad žmones apsėsdavo demoniškos jėgos.

— Taip, — atsakė Alanas, — viena ir kita puikiai prisimenu.

— Dėl daugybės priežasčių esu įsitikinusi, kad susidūrėme su ta pačia grupe, kuri organizavo abu šiuos įvykius. Tera vadina juos rubinais ir atpažino Meisą kaip vieną iš jų. Jis nėra paprastas vagišius, bandantis nugvelbti pramoninių paslapčių. Ir šitaip elgiasi jis ne dėl pinigų, kaip mano Kei. Deviną jis pagrobė tam, kad gautų technologiją, reikalingą elektroniniame laiške minėtam Hado projektui įgyvendinti. Terą jis bandė nužudyti dėl vienos priežasties — ji gali atpažinti jį ir jo bendrininkus.

Alanas užsimerkė, susidėjo rankas už galvos ir palenkė sprandą.

— Visomis tomis kalbomis apie rubinus jūs verčiate mane padaryti didelį minties šuolį. Apie indigus išmanau, nes jais domėjausi, be to, pažįstu savo sūnų, bet jūs dabar kalbate apie visai skirtingus dalykus.

— Jūs teisus — čia reikia didelio minties šuolio, — tarė Kotenė. — Pajėgsite jį padaryti ar ne, faktas nesikeičia: abi tos grupės egzistuoja. Indigai siunčiami į šį pasaulį su tikslu — nuveikti gerus Dievo darbus. Rubinai čia — dėl visiškai priešingos priežasties.

— Atleiskite, panele Stoun, bet aš netikintis. Vargu ar pajėgsiu padaryti tą minties šuolį, kurio prašote, — nepakeldamas akių atsakė Alanas.

— Ką gi, — įsiterpė į jų pašnekesį Džonas. — Mes negalime nepasakyti jums visko, ką žinome, bet jums nebūtina viskuo tikėti. Jūs tik privalote suprasti, kad Rizbenas Meisas konstruoja kvantų kompiuterį siaubingu tikslu. Bent tuo galite patikėti?

Alanas linktelėjo.

— Tiek tikiu.

Staiga Kotenė pasisuko ir pažvelgė į Kei.

— Juk suprantate, kad atsakymus žino jinai — mergina, dirbanti už pinigus.

Alanas iš lėto pasisuko į Kei, tarsi jam būtų nušvitęs protas.

— Gal tu gali padėti man padaryti tą minties šuolį, kurio iš manęs tikisi panelė Stoun? Kiek už tai prašai, Kei?

— Dėl kainos visada galima derėtis, — nusišypsojo Kei.

— Nebūtinai, — atsakė Alanas. — Galiu iškviesti FTB arba, kaip siūlo Kotenė, gali mums padėti.

— Jei papasakosiu, ką žinau, noriu tam tikrų garantijų, — pareiškė Kei.

— Pavyzdžiui? — paklausė Alanas.

— Kai viskas baigsis, noriu netrukdomai iš čia išeiti. Bet aš mėgstu prabangą, pats žinai. Man reikės nemenkos kompensacijos, kad galėčiau gyventi kaip noriu.

Riešo judesiu ji numetė plaukus ant dešinio peties ir susmuko į vieną iš didelių oda trauktų krėslų. Ji užsikėlė koją ant kojos, ir suknelės padurkas pasikėlė iki šlaunies vidurio.

Alano žandikaulio raumenys ėmė nevalingai susitraukinėti.

— Gal dėl to pavyks susitarti. Bet susitarsime kartą ir visiems laikams, Kei. Išeisi iš mano gyvenimo, o jei bandysi grįžti, tai tik lydima FTB agentų.

Kei pavartė akis ir sukikeno.

— Priimtina.

— Na ir gerai, — tarė Kotenė. — Grįžkime prie vieno iš Devino cituotų elektroninių laiškų. Turiu keletą klausimų. Neprieštaraujate, pone Olsenai?

— Vadinkite mane Alanu, — paprašė jis. — Ne, neprieštarauju.

— Hado projektas — kas tai?

Kei sukeitė kojas vietomis.

— Šitaip Rizbenas vadina kažkokį planą, susijusį su kompiuteriu.

— Smulkiau, — tarstelėjo Alanas.

— Smulkmenų nežinau — tik tai, kad juodu su Toru daug laiko praleidžia kurdami kažkokį planą.

— Tai antras klausimas, kurį norėjau užduoti, — tarė Kotenė. — Kas yra Toras?

— Kompiuterių specialistas — vyrukas, kuriantis Hado projektą ir kompiuterį. Rizbenas menkai išmano apie kompiuterius, tad pasitiki Toru. Šis bandė išgauti „Likimo“ kodą iš Devino — ir, kaip neseniai jums sakiau, nusamdė mane. — Ji lėtai, kone flirtuodama pamirksėjo Alanui. — Man buvo duota užduotis užmegzti su tavim santykius. Iš pradžių manėme, kad man pavyks gauti „Likimo“ kodą, bet neišdegė, tad aš tik perduodavau naujausias žinias apie jūsų daromą pažangą ir kitas informacijos nuotrupas, kurias man pavykdavo gauti.