Линн Шоулз - Hado projektas

Tera linktelėjo.

— Devinas mėlynas kaip ir aš... indigas. O tie blogi žmonės raudoni — rubinai.

Tą akimirką Kotenė suprato visą pavojų, visą svarbą to, kas dabar vyksta, visą grėsmę. Netrukus įvyks galutinis mūšis. Nugalėti pavyks tik vienai jėgai. Gėriui arba blogiui. Indigams arba rubinams.

Po epizodo žaidimų kambaryje visi, tarp jų Tera ir Devinas, grįžo į Alano kabinetą.

— Tai kas yra rubinai? — visiems atsisėdus paklausė Alanas.

— Prieš aiškinant leiskite man šį tą papasakoti apie tai, kas įvyko anksčiau, — tarė Kotenė. — Neseniai buvau Maskvoje. Gal per televiziją matėte apie pasikėsinimą į prezidentą.

— Jūs tada narsiai pasielgėte, — pagyrė Alanas.

— Ačiū. Prieš pat grįžtant namo man paskambino sunerimusi Lindsė. Ji pasakė, kad Terai gresia pavojus — kad kažkas netrukus atims iš jos dukrą.

Motinai ant kelių sėdinti Tera pritariamai linktelėjo.

— Rubinai.

Lindsė prisispaudė ją prie savęs.

— Ša, brangute.

— Nieko baisaus, Lindse, — tarė Kotenė. — Iš tikrųjų Tera, ko gero, žino apie tai daugiau negu kas nors kitas. — Ji atsisuko į Alaną. — Skambindamas man minėjote netikintis, kad jūsų sūnus buvo pagrobtas dėl išpirkos. Sakėte, kad tai galėjo būti pramoninis šnipinėjimas — Devinas įsidėmėjo labai svarbų jūsų „Likimo“ kompiuterio kodą, o pagrobėjai norėjo, kad sūnus jį atkurtų jiems. Tiesa?

— Taip, — patvirtino Alanas. — Man tai atrodo logiškiau negu prielaida, kad jis buvo pagrobtas dėl išpirkos.

— Tuomet mums reikia rasti kaltininkus, — atsakė Kotenė. — Mes manome, kad tai tie, kuriuos Tera vadina rubinais.

— Absurdas! — įsiterpė Kei. — Jokių kaltininkų nėra. Alanai, mes tik tuščiai gaištame laiką.

— Būk gera, patylėk, Kei, — paprašė Alanas. — Jei tu teisi, dar iki pietų visi galėsime iš čia išeiti. — Jis vėl atsigręžė į Kotenę. — Vadinasi, jūs manote, kad Rizbenas Meisas yra...

— Meisas, Meisas, Rizbenas Meisas, — kratydamas plaštaką prieš krūtinę tarė Devinas.

— Devinai, netrukdyk suaugusiesiems... — kreipėsi į sūnų Alanas.

Devinas pažiūrėjo į lubas.

— Amžinai tavo, Kei. Myliu, Kei.

— Ką jis čia tauškia? — paklausė Kei. — Alanai, nejaugi negali užčiaupt jam burnos?

Tada Devinas ėmė smarkiai kratyti abi plaštakas prie ausų.

— Siuntėjas: keič@kibermailserv taškas com. Serveris: mxmnulis-vienas taškas corp. Gavėjas: r.meisas@dhs taškas gov.

Kei veidas ėmė rausti. Ji atsistojo ir pasitraukė į šalį.

Vis tuo pačiu bejausmiu balsu Devinas kalbėjo toliau:

— „Rizbenai, aš daugiau nebeištversiu. Man reikia tavęs, man reikia tavęs, man reikia tavęs. Amžinai tavo, Kei“.

— Ką jis sako? — paklausė Kotenė.

— Elektroninis laiškas. Devinas kartoja, ką perskaitė elektroniniame laiške, — paaiškino Alanas imdamas viską suprasti ir iš lėto nukreipė žvilgsnį į Kei.

— Kažkokie paistalai, — pasipiktino Kei. — Negaliu patikėti, kad...

— Siuntėjas, — toliau kalbėjo Devinas: — r.meisas@dhs taškas gov. Serveris: zzp-nulis-šeši taškas corp. Gavėjas: keič@kibermailserv taškas com. „Toras tvarkosi su tuo mažu šunsnukiu. Hado projektas beveik baigtas, bet elementas nestabilus. Sugalvojau būdą, kaip surežisuoti pagrobimą. Dabar ilgai netruks. Man irgi reikia tavęs. RM“.

Devinas liovėsi siūbuoti, sudėjo plaštakas ant kelių. Kaip ir visų kambaryje jo akys buvo nukreiptos į Kei.

TIESA

— Jis išsigalvojo tuos paistalus, Alanai, — tarė Kei. — Jis nežino, apie ką kalba. — Ji pasitraukė toliau nuo Devino.

Kurį laiką Alanas netekęs žado bandė suvokti, ką prieš kelias akimirkas išgirdo. Tas vyras, tas Rizbenas Meisas — Kei meilužis? O Hado projektas tikriausiai turi tikslą sukurti tokį pat kvantų kompiuterį, kokį konstruoja jis. Kei visą laiką žinojo, kas pagrobė Deviną. Ji prie to prisidėjo. Alanas papurtė galvą.

— Tu teisi, — tarė. — Mano sūnus nežino, ką kalba. Jis tiesiog atmintinai pasakoja ką matęs, kaip ir tūkstančius kitų tekstų, kuriuos kada nors perskaitė. Bet šįsyk jis atmintinai kloja tavo elektroninį susirašinėjimą, Kei. Devinas nesugeba ką nors išgalvoti — jis nežino, kaip tai padaryti.

— Prakeiktas nevisprotis! — niršo Kei. — Šniukštinėja ten, kur jam nevalia. Nuo jo man kūnas eina pagaugais.

Alanas priėjo taip arti jos, kad jai teko nugara atsišlieti sienos. Jo lūpos buvo kietai sučiauptos, kakle iššoko sausgyslės.

— Visą laiką tu teikei Rizbenui Meisui slaptą informaciją apie mano bendrovę ir jos gaminį, bet „Likimo“ kodo negalėjai jam perduoti, nes neįstengei jo sužinoti. Todėl ir leidai atimti iš manęs Deviną, — jis sugniaužė prie šonų kumščius. — Dėl Dievo meilės, Kei, — kas tu esi? Mes tave mylėjome, pasitikėjome tavimi. O tu visą tą laiką... — Alanas perbraukė pirštais sau per plaukus ir nužvelgė visus kambaryje. — Velnias! — Jis dėbtelėjo į Kei. — Eik tu šikt!

Stojo ilga tyla. Galop Lindsė pasisiūlė:

— Gal aš nuvesiu vaikus į žaidimų kambarį?

Ji paėmė Deviną ir Terą už rankų, išsivedė ir uždarė duris.

Kei krestelėjo galvą, kad nusimestų nuo veido juodus kaip varno sparnas plaukus ir palygino palei šlaunis raudono šilko suknelę, siuvinėtą auksiniais siūlais.

— Na, gerai, tai tiesa. Bet čia nėra nieko asmeniško, Alanai. Aš nemyliu Rizbeno Meiso. Rašiau jam tik tam, kad paakinčiau. Žinojau, kad jis nori tuo tikėti. — Ji atsisuko į Alaną. — Nemyliu nei jo, nei, tiesą sakant, nieko kito. Tiesiog toks mano darbas, štai ir viskas. Po šio bus kitas. Kaip sako žmonės, kiekviena moteris turi savo kainą.

— Keista, kad taip kalbi, nes nemanau, kad apskaičiavai ir kainą, kurią turėsi sumokėti pati, — atšovė Alanas. — Pasistengsiu, kad tave suimtų už tai, kad dalyvavai sąmoksle pagrobti mano sūnų, ir už pramoninį šnipinėjimą. „Likimo“ kodas vertas milijonų, o mano sūnus — neįkainojamas. Tau bus nelengva dirbti kitą darbą sėdint federalinio kalėjimo kameroje. Padarysiu visa, ką galėsiu, kad tave įkištų už grotų iki gyvos galvos.

— O kokių įrodymų tu turi? — atrėžė Kei. — Žodį savo mažojo išsigimėlio, atmintinai cituojančio jau seniai ištrintus elektroninius laiškus? Farai tau jau sakė, kas ir kodėl buvo pagrobęs Deviną. Aš kuo lengviausiai išsisuksiu.

— Pirma turėsi šį tą paaiškinti FTB, — durdamas pirštu į orą pagrasino Alanas. — Gali tuo neabejoti.

Kotenė atsistojo. Alanas atsigręžė į ją.

— Atleiskit, kad jums teko tai pamatyti, panele Stoun. Atsiprašau, kad jūs ir kardinolas Taileris patyrėte nesmagių akimirkų. Šis asmeninis reikalas yra tikra gėda, — jis vėl pažiūrėjo į Kei. — Tu užtraukei tą gėdą. Aš tavim šlykščiuosi.

— Tu visai nenutuoki, kam dirbi — ar ne, Kei? — paklausė Kotenė.

— Aš neturiu viršininkų. Aš dirbu sau.

— Vaje, kaip nenori pažiūrėti tiesai į akis, — nusijuokė Kotenė.

Kei sužaibavo juodomis akimis.

— Ką čia šnekat? Mane nusamdė mano draugas Toras dirbti Rizbenui Meisui.

— Tave mulkina geriausieji, — atsakė Kotenė. — Meisas — didelė žuvis dar didesniame sieros vandenyne.

— Ką jūs norite pasakyti? — nesusigaudė Alanas.

— Prieš skambinant FTB jums būtų neprošal sužinoti, kas iš tikrųjų čia dedasi, — atsakė Kotenė.

Alanas pasisuko į Kei.

— Manau, kad jau žinau, bet gal vis dėlto paaiškink man.

— Akivaizdu, kad jus išdavė. Kei sukėlė pavojų jūsų sūnaus gyvybei. Ji padėjo vogti jūsų „Likimo“ kompiuterio paslaptis. Tiek mes galime nuspėti, tiesa?