— Manai, kur nors gali būti Nojaus laivo liekanų? — paklausė Kotenė. — Ar galėtume sužinoti, kur jos?
— Nė nesvajokit, — atsakė Kei. — Rizbenas mėgsta sekti pasakėlę, girdi, savo nuolaužas jis pirko muziejaus aukcione, bet iš tikrųjų jis ir organizavo muziejaus apiplėšimą. Jis turi visus laivo likučius.
— Patekom į padėtį be išeities, — konstatavo Maksas.
— Vienintelis būdas sukliudyti Meisui ir jo Hado projektui — juos aplenkti, — tarė Alanas. — Tam reikės kito kvantų kompiuterio — „Likimo“.
— Ar nesama jokio kito todžio šaltinio? — paklausė Kotenė.
Maksas papurtė galvą.
— Mums jo nepavyko rasti.
— Tvanui pasibaigus ir vandens lygiui kritus, Nojaus laivo mediena turėjo būti labai vertinga, — aiškino Džonas. — Jos reikėjo statant būstus, ugniai, įnagiams ir dar daug kam. Galbūt vis dar išlikęs koks statinys ar gaminys. Kita vertus, iš Gyvybės medžio galėjo būti padaryta ir kitų daiktų.
— O kaip mes sužinosim? — paklausė Kotenė. — Nuo ko pradėti? Ar kokie kiti daiktai paminėti Pradžios knygoje?
— Ne, — atsakė Džonas. — Šįsyk Biblijoje atsakymo nerasime. Bet yra kitų šaltinių.
— Tokių kaip Negyvosios jūros rankraščiai? — paklausė Alanas.
— Panašiai, — atsakė Džonas. — Tokioje Šventosios Marijos iš Siono bažnyčioje laikomi tūkstančiai gnostikų tekstų, rankraščių ir jų rinkinių bei evangelijų. Ko gero, mums reikia ieškoti to, kas vadinama Emzaros knyga. Atsimenu, prieš daug metų skaičiau, kad ji yra tarp Šventosios Marijos iš Siono bažnyčioje saugomų dokumentų. Apie bažnyčios turtus mažai kas girdėti, išskyrus tai, kad įtariama, jog ten paslėpta Sandoros skrynia. Bent jau daug žmonių mano, kad ji ten. Konkrečių įrodymų nėra.
— Ar ne apie ją buvo filmas „Indiana Džonsas ir dingusios Sandoros skrynios ieškotojai“? — paklausė Kei.
— Būtent, — nusišypsojo jai Džonas.
— Kas ta Emzara? — paklausė Kotenė.
— Nojaus žmona, — atsakė Džonas.
— O kur ta bažnyčia? — paklausė Maksas.
Džonsas pro Alano kabineto langą parodė rytų link.
— Aksumo mieste, Etiopijoje.
AKSUMAS
Du turbosraigtiniai varikliai suriaumojo, kai Etiopijos oro linijų lėktuvas DHC-6 apsisuko prieš artindamasis prie nedidelio aerodromo Aksume. Kotenė ir Džonas sėdėjo pirmose dviejose iš šešių keleiviams skirtų vietų. Skrendant iš šalies sostinės Adis Abebos juos gerokai pakratė, nes nuo Raudonosios jūros neseniai atslinko prastų orų frontas.
Kotenė žvelgė žemyn į seną miestą supančias apylinkes su nutįsusiais pavakario šviesos šešėliais. Kalnuotas kraštovaizdis buvo nusėtas dantytų viršūnių — senovės ugnikalnių liekanų. Sausringas dirbamąsias žemes kirto vienas kitas negrįstas kelias.
Kotenei buvo neramu. Ji nesmagiai jausdavosi skrisdama bet kokiu lėktuvu, ką jau kalbėti apie tokį mažą. Įsikibusi į parankes ji žvilgtelėjo į kitapus siauro tarpueilio sėdintį Džoną.
— Man baisiai nepatinka, kai lėktuvas leidžiasi, — tarė ji.
Lėktuvo padangos įsirėžė į dulkėtą tūpimo taką, lėktuvas ėmė purtytis — pilotas nuspaudė stabdžius ir įjungė reversą. Netrukus lėktuvo greitis sumažėjo, jis pasisuko ir nuriedėjo prie nedidelio pastato. Lėktuvui sustojus ir varikliams išsijungus, keleiviams buvo leista išlipti. Pasiėmę po nedidelį kelionmaišį Kotenė su Džonu plynu aerodromu nuėjo į pastatą, o iš jo išėję pasuko prie žvirgždu dengtos automobilių aikštelės.
Prie jų pasuko žemas pilvotas vyras. Jis vilkėjo palaikiu trijų dalių kostiumu, ant galvos buvo užsidėjęs beisbolo kepuraitę su Niujorko „Yankees“ komandos emblema, avėjo sandalais.
— Eminencija, man suduoti nepaprasta garbė asmeniniu būdu pasveikinti Romos bažnyčios kardinolą, — kreipėsi jis su ryškiu akcentu. Jis sugriebė Džono ranką, atsiklaupė ant vieno kelio ir prispaudė ją sau prie kaktos.
Džonas jį peržegnojo.
— Sveikinti jūsų atvykimą, — stodamasis tarė vyras. — Aš esu Berhanu, jūsų gidas.
Jis paspaudė ranką Džonui, paskui Kotenei ir tarė jai:
— Be to, man kliūti milžiniškas malonumas pamatyti tokį įžymų asmenį kaip jūs.
Jis vėl atsigręžė į Džoną.
— Iš anksto buvo atsiųsti gausūs pinigai apmokėti mano paslaugas ir jūsų kambarius viešbutyje „African“. Kiek ilgai jūs čia apsistoti?
— Tik šiąnakt, — atsakė Džonas. — Iš ryto mes išskrendame atgal į sostinę grįžtamuoju reisu.
Berhanu parodė į netoliese stovintį senutėlį landroverį. Jo spalvos negalėjai apibūdinti: išblukę oranžiniai ir gelsvai žalsvi lopai švietė pramaišiui su rūdžių ir dvikomponenčio glaisto dėmėmis. Šoniniame lange žiojėjo kulkos skylė, stiklas aplink ją buvo suaižėjęs ir panėšėjo į voratinklį.
— Kažkas šaudykloje naudoja jūsų automobilį vietoj taikinio? — jiems prisiartinus prie jo pajuokavo Kotenė.
— O ne. Jie tikrai bandyti mane nužudyti. — Berhanu nusijuokė atidarydamas jai šonines dureles. — Laimė, jie šaudyti netiksliai. Etiopijoje karas visada šalia.
Kotenė atsisėdo ant užpakalinės sėdynės, Džonas — priekyje šalia Berhanu, ir jie iš aerodromo nuvažiavo miesto link.
Variklis dirbo triukšmingai, tad Kotenei teko pasilenkti į priekį, kad ją girdėtų.
— Ar jums sakė, ko mes atvykom į Aksumą?
— Taip, — atsakė Berhanu. — Jūs norėti aplankyti šventą Šventosios Marijos iš Siono bažnyčią, — jis persižegnojo.
— Taip, — pritarė Džonas. — Susitarta, kad su mumis susitiks vienuolis, saugantis bažnyčią.
— O aš būti tas žmogus, kuris versti, ką jis pasakyti.
— Ar galėtume važiuoti tiesiai tenai, Berhanu? — paklausė Kotenė. — Žinau, diena jau eina vakarop, bet mes nekantraujame su juo pasikalbėti.
— Aš būti jūsų vairuotojas, — atsakė Berhanu. — Jei norėti važiuoti tiesiogiai ten, aš jus nuvežti.
Kotenė dairėsi į krautuvėles ir maisto produktų turgus po atviru dangumi abipus gruntkelių, kuriais jie važiavo. Visur kilo didžiausi dulkių kamuoliai, visur dvelkė skurdu. Maži berniukai apspisdavo landroverį arba bėgo jam iš paskos ir ištiesę rankas prašė maisto ar keleto birų. Statiniai buvo seni ir apleisti, lūšnų rajonus jungė vien prasti keliai ir neprižiūrimi takai. Kraštovaizdį darkė visur riogsančios šiukšlių ir atmatų krūvos. Kotenė juto kažką panašaus į kaltės ar gėdos jausmą, kad kišenėje turi pinigų ir kad dirbdama PŽT gali gana prabangiai gyventi.
— Birhanu, tu gyveni čia, Aksume? — paklausė ji.
— Taip. Aš pasigimti čia ir dabar dirbti Kultūros ministerijoje. Mano darbas plačiai atsimerkti ir stebėti Aksumo lobius, — jis pasuko landroverį į duobėtą keliuką ir ranka pamojo į dešinę. — Čia jūs matyti viskas, kas likti iš Šebos karalienės rūmų. Ji buvo tekėti už karaliaus Saliamono.
Kokiu šimtu metrų žemiau nuolaidžios kalvos šlaite Kotenė įžiūrėjo senų sienų liekanas, bylojančias, jog kadaise čia būta kažkokio pastato.
Pravažiavus gal pusantro kilometro tuo duobėtu keliu Berhanu tarė:
— Štai jūs ir atvažiuoti į kelionės tikslą, — jis mostelėjo ranka į erdvų siena apjuostą statinių kompleksą kairėje. Jame stūksojo dvi bažnyčios. Didesnioji atrodė sena, mažesnioji — gerokai naujesnio dizaino, su kupolo formos stogu ir obelisko pavidalo varpine.
— Katra iš jų Šventosios Marijos iš Siono bažnyčia? — paklausė Kotenė.
— Abi, — atsakė Berhanu. — Senovinė bažnyčia išlikti iš septyniolikto amžiaus. Ją pastatyti didysis imperatorius Fasilidas.
Читать дальше