Линн Шоулз - Hado projektas

— Ar norite nueiti už šydo ir savo akimis pamatyti Sandoros skrynią? — paklausė vienuolis angliškai.

Kotenė apstulbusi atsisuko.

— Jūs mokate angliškai?

— Aš moku daug kalbų.

Staiga Kotenei pasidarė vėsu. Ją nupurtė drebulys, panašus į pirmus žemės drebėjimo virpesius. Ko gero, kvailai pasielgiau ateidama čia viena. Ėmė svaigti galva, tad Kotenei teko atsiremti į medinę knygų spintą. Regos laukas susiaurėjo — atrodė, tarsi žiūrėtų pro tunelį. Iš visų pusių ėmė slinkti tamsa, tad šonuose ji nieko nebematė.

— Jums negerai? — paklausė vienuolis. Jis, rodės, tai panyra į dūmų ūką, tai vėl iš jo išnyra, tad Kotenė matė jį neryškiai.

Ji suspaudė pirštais smilkinius.

— Ne, jaučiuosi gerai.

Ausyse ėmė zvimbti, širdis daužėsi taip smarkiai, kad net krūtinkaulį skaudėjo.

— Klausiau, ar norite pamatyti Sandoros skrynią.

— Ne, — iš visų jėgų stengdamasi išlaikyti pusiausvyrą atsakė Kotenė, — aš čia dėl kitko. Dėl Nojaus laivo. Ir dėl jo žmonos Emzaros knygos. Man reikia pamatyti...

Jai sunkiai sekėsi sukaupti mintis. Kalbėk, nenustok! Nepamiršk užduoties!

— Mums reikia sužinoti, ar Emzaros knygoje neminimi kokie daiktai, kurie galėjo būti padaryti iš Gyvybės medžio. Man rūpi, ar ten nėra laivo krovinių sąrašo.

Ji pažiūrėjo į vienuolį ir pamatė jo veide kreivą šypseną. Kai jis prašneko, jo balsas Kotenės ausyse skambėjo lyg aidas.

— Nors nenorite pamatyti Sandoros skrynios, privalote tai padaryti, nes joje glūdi jūsų lemtis. Tegul ji atskleidžia jums paslaptis, susijusias su jūsų tėvu Furmieliu.

Negalvodama, negalėdama atsistebėti, kur dingo jos valios jėga, Kotenė nusekė jam pavymui, kol juodu atsidūrė priešais plonyčio audeklo šydą — beveik permatomą kliūtį, saugančią, spėjo ji, šventenybių šventenybę — Sandoros skrynią.

Kotenė pastebėjo iš kitos pusės sklindančią šviesą. Patalpa už to plonyčio audeklo irgi buvo apšviesta skaisčiai raudonų žvakių.

Savo maldos lazdos galiuku vienuolis perskyrė šydo juostas ir vieną prilaikydamas mostu paragino Kotenę eiti į priekį.

Kaip ir didžiojoje salėje, čia irgi kabojo dešimtys žibintų su žvakėmis viduje, mirksinčių rubinine šviesa. Patalpos viduryje nuo lubų kabojo ir palei grindis plaikstėsi ilgas šilkiško gazo šydas. Vienuolis priėjo prie šydo ir prakišo ranką tarp dviejų jo juostų. Tada pagarbiai patraukė audeklą ir atidengė auksinę skrynią, padėtą ant žemo marmurinio stovo.

Kotenė net aiktelėjo, kai mirgančių žvakių šviesa tvieskė jai į akis: atrodė, kad skrynia sugavo žvaigždes ir jų nepaleidžia. Auksiniuose jos šonuose buvo reljefiškai pavaizduotas kuplus medis, ant dangčio klūpojo du veidais vienas į kitą atsisukę kerubinai. Išskleistų jų sparnų galiukai lietėsi per skrynios vidurį. Oras sutankėjo, Kotenei pasidarė sunkiau kvėpuoti. Prakaito karoliukai varvėjo jai nugara ir tarp krūtų, kojos ėmė drebėti.

— Prieikit arčiau, — sušnabždėjo vienuolis. — Paliudykit stebuklą.

Kotenė priėjo prie pat auksinės skrynios. Ji ištiesė ranką virš relikvijos ir pajuto, kaip jai į vidų ima plūsti jos energija. Ji dirgino odą kutendama lyg silpna elektros srovė.

Vienuolis sugriebė skrynios antvožą su spindinčiais kerubinais ir pakėlė jį ant vyrių. Kaip ir skrynios išorė, vidus buvo dengtas auksu. Kotenė pasilenkė ir pažiūrėjo į skrynios vidų. Tai, ką pamatė, privertė ją atšokti atgal, ir tą akimirką ji suvokė padariusi siaubingą klaidą.

PELENAI

Pažvelgusi į Sandoros skrynią Kotenė neišvydo, kaip tikėjosi, lentelių su dešimčia Dievo įsakymų — ji pamatė amžinas pragaro liepsnas.

Smilkalų aromatą pakeitė šleikštus sieros dvokas, deginančio vėjo gūsis bloškė ją ant grindų. Skrynią dengęs šilkiško gazo šydas staiga suliepsnojo lyg koks „stebuklingas“ fokusininko popierius. Kitą akimirką reto audeklo pelenai nusklendė oru it juodi lapai nuo ligų apnikto medžio.

Bažnyčią užtvindė kankinamų nelaimėlių riksmai. Garsas priminė viena į kitą besidaužančių milžiniškų metalinių mašinų džeržgesį. Kotenė užsidengė ausis delnais, kad negirdėtų to kurtinančio triukšmo. Rubininiai žibintai viršuje sukosi plačiais lankais, švytėdami nelyginant sprogstančios žvaigždės.

Tartum įkišta į aukštakrosnę Sandoros skrynia ėmė švytėti dar skaisčiau, kol galiausiai neįkainojamas dirbinys išsilydė ir virto beforme mase.

Kotenė prisimerkė ir pamatė, kad vienuolis pakeitė pavidalą. Virš jos stovėjo žilaplaukis vyras — senas, bet ne pakumpęs, be barzdos, su dantimis. Jo raukšlės buvo ne susenusios odos garankštys, bet veikiau subtiliai išrėžtos vagos. Tamsių rainelių gelmėje siautė liepsnos.

Vyras vilkėjo varno sparno spalvos kostiumu. Rankoje laikė knygą. Jos viršeliai ir nugarėlė buvo senutėliai ir nutriušę it sena odinė pirštinė, o lapai pradėję irti į mažyčius gabalėlius, krintančius ant grindų lyg lietaus lašai.

— Jos ieškai? — paklausė senis.

Nors Kotenė buvo užsidengusi ausis, jo balsas nustelbė riksmus ir klyksmus, sklindančius iš skrynios gelmių. Ji stengėsi sutelkti žvilgsnį į knygą, bet žibintai su žvakėmis skriejo tokiu pašėlusiu greičiu, kad jai svaigo galva.

— Emzaros knyga, — senis ištiesė ją moteriai.

Sukaupusi visas jėgas, tarsi priešindamasi šniokščiančios upės tėkmei, Kotenė bandė paimti knygą. Vos pirštų galiukai palietė jos paviršių, knyga suliepsnojo visai kaip ką tik gazo šydas. Akimirką ji skaisčiai suspindo ir pranyko. Kotenė žiūrėjo, kaip nusklendžia jos pelenai, ir suprato, kad atsakymai, kurių ji ieškojo, negrįžtamai dingo.

— Grįžk namo, Furmielio dukra. Tavo užduotis baigta. Tu pavėlavai, nes esi per silpna.

Taip pat staigiai kaip prasidėjo, sumaištis baigėsi. Senio vizija pamažu susiliejo su prirūkusia patalpa ir išnyko.

Kotenė gaudydama kvapą gulėjo ant bažnyčios grindų. Karštis ėmė slopti, pasmerktųjų balsai nutilo, pašėlusiai sukęsi žibintai sustojo. Ji iš lėto atsiklaupė, paskui drebančiomis kojomis atsistojo. Aplink dvokė degėsiais.

Sandoros skrynia bažnyčios viduryje buvo virtusi išsilydžiusio aukso bala. Paknopstomis traukdamasi nuo tos šventenybių šventenybės ji pamatė, kad tūkstančiai mažyčių nišų užkimštos pelenų. Vietoj senovinių relikvijų ant altoriaus kūpsojo neatpažįstamų degulių krūvos. Bažnyčioje tvyrojo pilko ūko debesis. Kotenė nusigavo prie sunkių laukujų durų. Jas patraukė ir išsvirduliavo į vaiskią Afrikos naktį. Giliai kvėpuodama bandė atsikratyti dvoko plaučiuose, bjauraus skonio burnoje ir tų klaikių riksmų galvoje.

Apsiblaususiomis akimis stengdamasi ką nors įžiūrėti pro tą miglą pamatė prie jos atbėgantį kažkokį vyrą ir staiga susmuko Džono Tailerio glėbyje.

— Kur aš? — žiūrėdama Džonui į veidą paklausė Kotenė. Ji gulė jo ant lovos skurdžiai apstatytame kambaryje. Vienintelę šviesą skleidė lempa ant šalia stovinčio stalelio.

— Viešbučio „African“ kambaryje, — atsakė ant lovos krašto sėdintis Džonas. — Tu nualpai, ir mudu su Berhanu atnešėme tave čia. Norėjau vežti į ligoninę, bet jis pasakė, kad artimiausia — Samaroje kitapus sienos, už gero šimto kilometrų nuo čia.

Kotenė iš lėto atsisėdo ir nuleido kojas ant grindų.

— Bažnyčia, Sandoros skrynia, visi tie neįkainojami daiktai ir dokumentai sudegė iki pelenų, — tarė ji, lyg staiga jai būtų paaiškėjusi be galo svarbi tiesa.

Džonas sumišęs į ją pažvelgė.