Линн Шоулз - Hado projektas

— Nesu tuo įsitikinęs, — atsakė Alanas. — Bet nemanau, kad tiesą sužinosime iš Devino. Man rodos, patys turime imtis žygių.

— Tu... mes susigrąžinom tavo sūnų, — tarė Kei. — Visa kita nesvarbu.

Alanas pasisuko į Lindsę.

— Manau, judvi su Tera turite kurį laiką čia pabūti. Jeigu jūsų dukrai išties kilo tokia reali grėsmė, kaip jūs sakote, „KiberSis“ apsauga neleis, kad jums kas atsitiktų. Čia netoli posėdžių kambarys. Jame stovi sofa su išlankstoma lova, yra atskira vonia. Ne keturių žvaigždučių numeris, bet...

— Būtų puiku, — pertraukė jį Lindsė. — Nežinau, kaip mes įstengsime kada nors jums...

— Alanai, tu visai jos nepažįsti. Tu įsitikinęs, kad elgiesi išmintingai?

Alanas žvilgtelėjo į žaidimų kambario langą. Jis matė Deviną ir Terą: susėdę šalia, viską pamiršę jie žiūrėjo per televizorių animacinį filmuką.

— Taip, — atsakė jis, — aš įsitikinęs.

Suskambo telefonas ant jo stalo.

— Pone Olsenai, — iš garsiakalbio pasigirdo balsas, — aš susisiekiau su Kotene Stoun.

BLOGA NAUJIENA

Lindsė stovėjo „KiberSis“ posėdžių kambaryje, iš kurio atsivėrė vaizdas į Majamio uostą. Ji atsikėlė prieš kelias valandas ir stengėsi laikytis kuo tyliau, kad Tera galėtų išsimiegoti. Išgirdusi ją krutant, Lindsė apsisuko ir pamatė, kad dukra sėdasi išlankstomoje lovoje.

— Labas rytas, boružėle. Ar gerai miegojai?

Tera trindamasi akis papurtė galvą.

— Šita lova labai gumbuota.

— Bet mes dėkingos ponui Olsenui, kad leido mums likti čia, kur esame gyvos ir sveikos, ar ne?

— Tikriausiai.

Lindsė atsisėdo ant lovos krašto ir apkabino dukrą.

— Suprantu, kad tau sunku, kad pasiilgai namų. Aš irgi jų pasiilgau. — Ji paglostė Terai rankas. — Žinau, kad greitai galėsime grįžti į Kentukį — nė kiek neabejoju. Ponas Olsenas mums padės. Girdėjai puikią naujieną: mano draugė Kotenė atvyksta su tavim pasimatyti. Jinai irgi mums padės.

Tera nusišypsojo motinai.

— Ji mano sesuo, mamyte.

Lindsė įdėmiai pažvelgė Terai į akis. Jose nebuvo nė krislelio fantazijos — galėjai neabejoti, kad duktė visiškai tuo tiki.

— Mums galėtų būti ir blogiau, tiesa, princese?

— Man nepatinka Kei.

— Kodėl, brangute?

— Ji negražiai elgiasi su Devinu.

— Ką nori pasakyti?

Tera gūžtelėjo pečiais.

— Man ji nepatinka, ir tiek, — susiraukdama ir purtydama galvą atsakė ji.

— Niekam nepasakokim, ką apie ją manom, gerai? — Ji pakuteno Terai šoną. — Nori pusryčių?

Teros veidas pražydo plačiu šypsniu.

— Sklindžių, — atsakė ji ir suplojo delnais.

— Nežinau, ar gausi sklindžių, bet ponas Olsenas sakė, kad šitam aukšte yra viskuo aprūpinta virtuvė. Apsirenk ir eime jos patikrinti.

Tera iššoko iš lovos, nuskuodė prie savo krepšio, stovinčio ant grindų. Išsitraukusi džinsus ir oranžinius marškinėlius trumpomis rankovėmis nurūko į vonią.

Lindsė stebėjo dukrą, kol ji dingo už durų, tada grįžo prie lango. Kaip visa tai atsitiko? Jiedvi su Tera buvo paprastos Kentukio kaimietės. Niekuo nebuvo ypatingos, bet kažkaip paniro į beprotystės vandenyną. Žmonės švytinčiais rubino raudonio kūnais, kuriuos matė vien Tera, vis bandė padaryti joms bloga. Tačiau pati Lindsė negalėjo patvirtinti, kad visa tai tiesa. Yra dalykų, apie kuriuos geriau nekalbėti. Užtenka, kad papasakojo apie indigus ir rubinus. Alanas Olsenas nieku gyvu nebūtų patikėjęs, kad jos dukra dar negimusi galėjo išsirinkti tėvus ar kad pažinojo Deviną danguje. Ar visomis tomis kalbomis apie tai, neva Kotenė Teros sesuo dvynė. Širdies gilumoje Lindsė visu tuo tikėjo, bet jos protas, jos intelektas nenorėjo to pripažinti. Nenorės ir Alanas.

Stebuklas, kad jis su jomis pasilabino — ką ir kalbėti apie tai, kad davė kur prisiglausti ir joms bus saugu. Tikriausiai jis nori daryti visa, kas įmanoma, kad rastų tuos, kurie buvo pagrobę Deviną.

Tera ir Devinas — indigai, tačiau koks tas didis juos siejantis ryšys? Lindsė meldėsi, kad jie rastų atsakymą — tada jiedvi su Tera galės grįžti namo ir normaliai gyventi.

Tik to ji visada ir norėjo.

Ji išgirdo tyliai beldžiant į duris ir priėjo jų atidaryti.

— Labas rytas, — tarė Alanas. — Tikiuosi, judvi išalkote? — Abiejose rankose jis laikė po maišelį su išsinešti pirktu maistu.

— Pone Olsenai, tikrai nereikėjo to daryti. Būtume ko nors susiradusios kontoros virtuvėje.

— Dievas težino, ko ten yra, — Alanas šypsodamas ištiesė maišelius. — Nupirkau šviežių vaisių, rūkyto kumpio, kiaušinių, riestainių, net vaflių ir sklindžių.

— Sklindžių! — džiugiai suriko Tera ir pribėgusi jį apkabino.

— Atrodo, ji to ir norėjo, — tarė Alanas.

— Jos mėgstamiausias patiekalas, — paaiškino Lindsė, bandydama išvaduoti Alaną iš tvirtai jį apkabinusios dukros glėbio.

— Tada šie sklindžiai jai labai patiks, — atsakė Alanas. — Jie iš Devino mėgstamo restorano, esančio už kelių kvartalų nuo čia.

Jis nykščiu parodė į koridoriaus pusę.

— Eime į virtuvę ir pradėkime valgyti, kol jie neataušo.

— Devinas čia? — paklausė Tera.

— Jis tavęs laukia.

Tera nudūmė pirma jų.

— Tiesiog nežinau, kaip jums atsidėkoti, pone Olsenai, — tarė Lindsė.

Jiedviem einant Terai įkandin, Alanas tarė:

— Pirma: ne ponas Olsenas, o Alanas. Ir antra: jūs man jau atsidėkojote. Kai vakar išėjote, Devinas apie nieką daugiau nekalbėjo, tik apie jus. Dar nesu matęs jo tokio ramaus, taip rišliai kalbančio, tokio... normalaus. Nežinau kodėl, bet jūsų duktė daro mano sūnui be galo stiprų poveikį. Už tai amžinai būsiu dėkingas.

Lindsė paėmė iš Alano vieną maišelį.

— Tera irgi labai juo žavisi.

— Na ir puiku, — jiems įeinant į virtuvę atsakė Alanas. — Kas nori sklindžių?

Kei stovėjo susidėjusi rankas ant krūtinės ir žiūrėjo pro Alano kabineto langą. Lindsė sėdėjo ant sofos priešais jo rašomąjį stalą ir vartė žurnalą „Newsweek“. Jos dukra su Devinu žaidimų kambaryje žiūrėjo televizorių.

Buvo beveik vidurdienis; pastarąjį pusvalandį Alanas tylėdamas skaitė šūsnį finansinių ataskaitų. Suskambo jo telefonas. Nuspaudus mygtuką, garsiakalbyje pasigirdo moters balsas:

— Pone Olsenai, atėjo Kotenė Stoun ir kardinolas Taileris.

— Veskite juos čia, — tarė Alanas ir žvilgtelėjo į Lindsę. — Dabar turėtumėt pasijusti geriau.

Lindsė su palengvėjimu užsimerkė.

— Žinau, kad Kotenė gali mums padėti. Esu tuo įsitikinusi.

Alanas įkišo nosį į žaidimų kambarį. Televizorius buvo įjungtas, bet Tera su Devinu nekreipė į jį dėmesio — paišė ant milimetrinio popieriaus lapų, kuriuos Alanas nuėmė nuo stovo posėdžių kambaryje.

— Nuostabu matant, kaip gražiai jie bendrauja.

— Terai žūtbūt reikėjo draugo, — paaiškino Lindsė. — Jie labai tinka vienas kitam.

— Sutinku.

Kei atsisuko nuo lango, nes atsidarė kabineto durys. Lindsei pasirodė, kad moters išraiška pikta. Nors gal Kei prisimerkė ir jos veidas įsitempė nuo saulės atspindžių lange.

Lindsė atsistojo, kai į kabinetą įėjo Kotenė. Reporterė nusišypsojo išvydusi seną draugę. Lindsė priėjo prie jos ir išskėtė rankas.

— Kotene, labai ačiū, kad atvažiavai.

— Per ilgai nesimatėm, Lindsė, — apkabindama ją atsakė Kotenė. Ji žengtelėjo atgal. — Labai užjaučiu dėl Nylo. Žinau, kad tau ir Terai buvo sunku. O dabar dar visa ta beprotystė. Gailiuosi, kad nesugebėjau atvykti pas jus anksčiau.