Линн Шоулз - Hado projektas

— Labas, panelė Stoun, — iš svetainės ištiesęs ranką atėjo Filipas Mileris. — Šlykštus oras.

— Ir bjūra toliau, — spausdama jam ranką atsakė Kotenė. Jos žodžius pertraukė dar vienas perkūno trenksmas. — Ačiū, kad sutikote padėti. Turiu dar kartą atsiprašyti, kad užsipuoliau jus ir žmoną tada Arlingtono gatvėje.

— Jūs tik dirbote savo darbą, — atsakė patarėjas. — Esu dėkingas, kad manimi patikėjote.

Jis mostu paragino ją sėstis ant kurios nors iš dviejų sofų, viena priešais kitą pastatytų svetainės viduryje. Už poros žingsnių židinyje spragsėjo ir šnypštė degančios malkos.

— Gal norite atsigerti ko nors karšto? — paklausė ponia Miler. — Kavos, arbatos?

— Mielai išgerčiau arbatos.

— O tu, Filipai?

— Aš irgi.

Kotenė žiūrėjo, kaip Milerio žmona dingsta koridoriuje. Kai jos nebebuvo matyti, tarė:

— Žinau: dirbate, galima sakyti, kartu su sekretoriumi Meisu, todėl jums turi būti labai nesmagu. Bet aš manau, jog demaskuoti žmogų, persekiojantį mano draugę ir jos dukrą, yra taip svarbu, kad jūs nė negalite įsivaizduoti.

— Nejaučiu jokio nesmagumo, — atsakė Mileris. — Laikas jam gauti tai, ko nusipelnė.

— Tikrai? — nustebo Kotenė. — Vadinasi, judu nesutariat?

— Prie žmonių mes elgiamės gražiai. Bet aš turiu rimtą pagrindą juo dygėtis. Prieš keletą metų aš kandidatavau į Arkanzaso gubernatorius. Rizbenas parėmė mano varžovą stulbinančiomis sumomis ir kitokia pagalba. Galų gale, mano nuomone, jis nusipirko ir kandidatą, ir rinkimus. Per rinkimų vajų bene aršiausiai buvo ginčijamasi dėl to, ar paversti senas karines bazes privačiais mokslo tyrimų centrais. Mano varžovas tikino, girdi, šitaip bus sukurta naujų darbo vietų ir valdžia surinks daugiau mokesčių. O iš tikrųjų nė kiek neabejoju, kad Rizbenas šitaip tik susigrąžino išleistus pinigus. Jis buvo investavęs didžiules sumas į tas mokslo tyrimų įstaigas, kurios parodė susidomėjimą šiuo sumanymu. Tas bazes buvo galima panaudoti daugybe kitų visuomenei naudingų būdų. Per tą rinkimų vajų buvo daug drabstymosi purvais ir užgauliojimų. Taigi mudviejų santykiai iki šiol ganėtinai priešiški. Todėl užuot stojęs akistaton su Rizbenu, verčiau atskleisiu, ką sužinojau, o jūs galėsite veikti per žiniasklaidą. Manęs negrauš sąžinė, kad iškrėčiau jam šunybę.

— Ar jis iš tikrųjų pavertė kurią nors iš tų karinių bazių komercine bendrove?

— Gal vieną. Visas tas reikalas iš pažiūros užsimiršo iškart po rinkimų. Ko gero, aš skyriau jam per daug dėmesio ir todėl tik prisidirbau bėdos. Šiaip ar taip, kaip sakiau, mudu su Meisu ne itin mylim vienas kitą, — jis įkišo ranką į kišenę ir ištraukė miniatiūrinę kasetę. — Jos turėtų užtekti.

— Kas čia? — paklausė Kotenė.

— Pasiklausymo įtaisu įrašyti telefono pokalbiai. Dar ir todėl šito reikalo turite imtis jūs. Savo informacijos šaltinių jūs neatskleidžiate?

— Nieku gyvu.

Mileris pamojavo kasete.

— Niekas niekada negalės rasti sąsajų tarp jos ir manęs. Čia esama nenuginčijamų įrodymų, kad padegti Džordanų trobesius įsakė Rizbenas, tik neaišku kodėl.

— Dėl to jums nėra ko nerimauti, — patikino Kotenė. — Išsiaiškinti kodėl — mano darbas, ir aš užtikrinu jus, kad niekas niekuomet nesužinos, jog jūs čia esate kuo nors dėtas. Duodu jums žodį.

— Gerai. Atrodo, yra dar šis tas. Nesuprantu to reikalo esmės, bet gal jums pavyks išsiaiškinti ir tai. Norėčiau paklausti: ar žodis „todis“ jums ką nors reiškia?

Kotenė buvo beatsakanti „ne“, bet tuo metu pro langus plūstelėjo ryški balta šviesa — žaibas trenkė lauke visai šalia. Perkūnas nugriaudėjo beveik tą pačią akimirką, tad Kotenė pamanė, jog jis tikriausiai trenkė į namą.

— Dieve brangus! — stodamasis tarė Mileris.

Iš židinio pasigirdo garsus spragesys ir čirškesys, tad jie abu atsigręžė į tą pusę. Liepsna suspindo skaisčiau, ugnies liežuviai šovė į kambarį. Tada iš ugnies išlėkė žvilgantis mėlynas rutulys maždaug sulig beisbolo kamuoliuku ir pakilo per kelis sprindžius virš malkų krūvos.

Rutulys ėmė iš lėto judėti zigzagais iš viso paviršiaus skleisdamas žiežirbų čiuptuvėlius. Jam iš paskos driekėsi į kometą panaši baltos šviesos uodega.

Nė vienam iš jųdviejų nespėjus sureaguoti, rutulys šovė iš židinio ir pataikė Mileriui tiesiai į kaktą.

Mileris suriko ir ėmė draskyti sau veidą — degė jo plaukai — paskui susmuko ant grindų.

Kotenė čiupo nuo sofos pagalvėlę ir ėmė gesinti ja liepsną.

— Dieve mano! — suriko ponia Miler. Padėklas su arbatos puodeliais ir lėkštelėmis išsprūdo jai iš rankų ir trenkėsi į grindis. — Filipai! Filipai!

Ji pribėgo prie gulinčio vyro.

Kotenė atsiklaupė prie patarėjo ir pirštų galiukais bandė užčiuopti pulsą miego arterijoje.

Pulso nepajuto.

— Darykit ką nors! — sukliko ponia Miler.

— Paskambinkit devyni vienas vienas, — patarė Kotenė. — Greičiau!

Tai sakydama ji pašoko ir pribėgo prie lauko durų. Atidariusi jas atsistojo ant laiptelių ir pamojo agentams juodame visureigyje. Kai įsitikino, kad juodu ją pamatė ir jau eina, tekina grįžo prie Milerio ir pradėjo daryti dirbtinį kvėpavimą. Kai ji pasilenkė prie jo ir ėmė spaudyti krūtinę, į šnerves trenkė susvilusių plaukų ir nudegusios odos dvokas.

— Kas per velniava? — įbėgdamas į kambarį paklausė pirmas agentas. Rankoje jis laikė pistoletą, bet įsikišo jį į dėklą, nes pamatė, kad reikia įsijungti imtuvą-siųstuvą ir kviestis pagalbos.

— Traukitės nuo daktaro Milerio, — paliepė Kotenei antras agentas.

Nekreipdama į jį dėmesio ji toliau bandė atgaivinti patarėją.

— Atvažiuoja! — vėl įbėgdama į kambarį sušuko ponia Miler. — Greitoji jau kelyje.

— Panele Stoun, — tarė agentas, — stokitės ir traukitės į šalį!

Kotenė nenoromis atsistojo ir pasitraukė, o agentas ėmė toliau daryti dirbtinį kvėpavimą.

— Kas atsitiko? — paklausė ponios Miler antras agentas.

— Palikau savo vyrą su panele Stoun besikalbančius ir nuėjau atnešti arbatos. Paskui išgirdau lauke garsų sprogimą. Kitą akimirką mano vyras suriko. Kai įlėkiau į svetainę, Filipas gulėjo ant grindų, o panelė Stoun klūpojo šalia.

Pro lietaus šniokštimą ir perkūnijos dundesį Kotenė išgirdo negarsiai kaukiančią sireną.

— Kas jam atsitiko? — žiūrėdamas į Kotenę paklausė agentas.

— Kai mes kalbėjomės, tikriausiai į namą trenkė žaibas. Pro židinį į kambarį įlėkė kažkas panašaus į spindintį mėlyną kamuolį. Nežinau, kas ten buvo — žaibas ar elektros iškrova. Kai mes abu tą rutulį pamatėme, jis trenkė daktarui Mileriui į galvą ir šis susmuko. Jo plaukai užsidegė, aš juos užgesinau. — Ji parodė į pajuodusią pagalvėlę ant grindų.

Prie lauko durų kilo sambrūzdis. Į kambarį įėjo greitosios pagalbos darbuotojai ir prisiartino prie Milerio kūno. Kotenė išgirdo nuo atmosferos trukdžių cypiančius jų imtuvus-siųstuvus ir šlamant plastiką bei popierių — vienas iš medikų nuplėšė adatų ir žarnelių pakuotes. Kitas tuo metu perkirpo Milerio marškinių priekį.

Kotenė neabejojo: medikai padarys viską, ką gali, kad atgaivintų pacientą, bet nuojauta jai sakė, jog nepavyks. Čia buvo ne koks keistas nelaimingas atsitikimas. Tai buvo dar viena jai skirta žinia. Esi per arti mūsų. Traukis!

Žiūrėdama į Filipą Milerį gaivinančius medikus Kotenė pastebėjo, kad jo batai nukritę nuo kojų, o drabužiai vietomis apdegę. Ant kaktos buvo likusi vienintelė raudona žymė. Viena iš pono Milerio marškinių sagų išsilydė ir sulindo jam į krūtinę.