Линн Шоулз - Hado projektas

— Aš pati gerai to nežinau, boružėle.

— Nesijaudink. Aš pasakysiu jo tėčiui, kad Devinas toks kaip aš.

— Ką turi galvoje, širdele?

— Jis mėlynas.

Lindsė neiškart suprato žodį „mėlynas“.

— Turi galvoje indigas? Manai, kad Devinas yra indigo vaikas? Manai, jis turi nepaprastų gabumų kaip ir tu?

Tera energingai palinksėjo galvą.

— Taip, taip, — ji nusišypsojo, o jos akys tviskėte tviskėjo. — Devinas labai ypatingas. Kaip aš.

Lindsė ištiestais pirštais patapnojo sau per lūpas, tada prašneko:

— Devinas ypatingas, brangute, bet ne taip kaip tu. Jis serga liga, vadinama autizmu. Dėl jos jis kitaip mąsto ir kitaip viską jaučia.

— Kaip ir aš, — atsakė Tera.

— Ne, jis kitoks negu tu.

— Jis nemoka piešti, — tarė Tera, — užtat moka kitų dalykų.

Lindsė mintyse spėliojo, kokį autizmu sergančio vaiko gebėjimą Tera gali laikyti ypatingu.

— Devinas viską žino kaip ir aš. Jis prisimins, kaip aš išsirinkau tave, o jis — savo tėtį, — kalbėjo Tera.

— Ką?!

— Mes visi turim rinktis.

Lindsė sumišusi papurtė galvą.

— Mes pažiūrėjome į apačią ir išsirinkome mamą su tėčiu. Aš išsirinkau tave ir tėvelį, Devinas — savo tėtį ir mamą. Visi indigai turi rinktis.

— Tera, kartą mudvi kalbėjomės, kai tu klausei apie kūdikius — iš kur jie atsirandą. Ar prisimeni? Papasakojau tau, kaip...

— Neprisimenu, kad buvau kūdikis tavo viduje. Neprisimenu, kad buvau vienerių metų.

— Žinoma, neprisimeni. Niekas neprisimena savo kūdikystės.

— Užtat prisimenu, kai dar nebuvau kūdikis. Prisimenu Deviną, visus kitus ir savo seserį — mano dvynę — ji jau buvo čia.

Lindsė įsirėmė nugara į sėdynę, atsilošė ir pakėlė akis į nukarusią automobilio stogo dangą.

— Nekalbėk šitaip, Tera. Žmonės pamanys, kad tu...

— Devinas nepamanys. Jis ten buvo. Mūsų daug. Jis prisimins.

— Mūsų?

— Mėlynųjų. Na, žinai — indigų.

Lindsė sėdėjo neprasižiodama. Velniai rautų, kaip ji prieis prie Alano Olseno ir pasakys jam, kad jos duktė nori pasikalbėti su jo sūnum, neseniai tapusiu pagrobimo auka, nes jie dar negimę kažkur buvo kartu?! Kokių velnių ji čia prisigalvojo?! Kas čia beprotis , Lindsė Džordan? Kas atsitrenkė net iš Majamio pranešti tokios keistenybės?

— Pamatysi, mamyte, garbės žodis. Būk gera — tikėk manimi. Aš žinau, kam jie buvo pagrobę Deviną.

— Ką nori pasakyt?

— Jiems reikėjo skaičių, esančių Devino galvoje.

— Gerai, klausykis, — atsakė Lindsė. — Jei ponas Olsenas sutiks su mumis pasimatyti, tikriausiai bus geriau, jei mes nekalbėsime apie pagrobimą ar apie tai, kad pažinojai Deviną dar negimusi ir panašiai. Šitaip galime jį atbaidyti, — ji nubraukė plaukų sruogą Terai nuo veido. — Tik pritark viskam, ką sakysiu, supranti?

Tera linktelėjo.

— Gerai.

Lindsė atsegė saugos diržus, paskui apkabino Terą ir priglaudusi prie savęs nejučiomis ėmė siūbuoti pirmyn atgal kaip kadaise, kai laikydavo Terą ant rankų, kuomet ši buvo kūdikis. Lindsė įkvėpė saldų dukros plaukų aromatą ir pajuto, kokia švelni prie jos prisilietusi dukros oda. Jai norėjosi sugerti Terą į save, iš visų pusių apgaubti savo brangų vaikutį ir per amžius apsaugoti nuo pasaulio.

— Myliu tave, mažute, — suniurnėjo Lindsė. Galop ji paleido Terą iš glėbio ir pažiūrėjo giliai į mėlynas akis. — Eime susipažinti su Devino tėčiu.

PASLAPTYS

— Nulis, — tarė Tedas Kaselmanas. — Tau išėjo šnipštas.

— Ne visai tiesa, — paprieštaravo Kotenė. Ji sėdėjo viename iš mažyčių PZT Vašingtono studijų realizacijos skyriaus kabinetų. Tedas privertė ją prižadėti paskambinti jam į namus Niujorke, vos tik baigs interviu su Milerių. Buvo pusvalandis po vidurnakčio.

— Taigi aš reziumuosiu, — tarė jis. — Tu organizuoji šią sudėtingą akistatą su Jungtinių Amerikos Valstijų patarėju nacionalinio saugumo klausimais, pasitelki gerą dešimtį mano darbuotojų iš Vašingtono skyriaus suvaidinti gimtadienio vakarėlį — galėčiau pridurti, kad už viršvalandžius jiems mokėsiu aš — panaudoji vieną iš mūsų kilnojamųjų stočių, pasikvieti prodiuserį, paleidi į darbą tiek filmavimo aparatūros, kad Styvenui Spilbergui užtektų kitam filmui susukti, ir nieko nepeši — vien guzą į kaktą, — jis nutilo. — Tai kur čia ne visai tiesa?

— Tu viską perdedi. Be to, aš šį tą pešiau. Mileris man sakė manąs, kad žino, kas įkišo mobilųjį jam į paltą.

— Žinoma, sakė, Kotene. Metas buvo vėlus, ir jis norėjo grįžti namo. Jis būtų sakęs, kad įtaria peliuką Mikį, jei tik būtum kaip reikiant paspaudusi.

— Jis pasakė, kad tas žmogus iš Baltųjų rūmų, Kabineto narys.

Kotenė išgirdo, kaip Tedas suirzęs atsidūsta.

— Klausyk, myliu tave kaip dukrą. Visiškai tavim pasitikiu. Įsitikinau, kad tavo nuojauta itin retai apgauna. Ir žinau tavo paslaptis — paslaptis, kurios siekia...

Ji išgirdo barzdos šerių krebždesį — matyt, trynėsi veidą, ir įsivaizdavo, kaip jis tamsoje sėdi ant lovos krašto stengdamasis nepažadinti žmonos. Kotenė velniškai nenorėjo apvilti Tedo.

— Bet šįsyk tu šoki aukščiau bambos, — tarė jis. — Rupūs miltai — prezidento kabinetas! Ar bent nutuoki, į kokią padėtį įstumsi mūsų organizaciją, jei šis reikalas nenusiseks?

— Suprantu, kad ant kortos pastatyta nemažai.

— Sakai, nemažai? Kotene, bala nematė, kad neteksi darbo. Velniai rautų, aš irgi prarasiu savąjį. Bet kaip su tinklo reputacija? — Jis vėl nutilo. — Kartais tu užmiršti, kad aš esu atsakingas daugybei žmonių, o jie irgi turi visą būrį viršininkų. Jie vadinami direktorių taryba. O taryba atskaitinga akcininkams. Ir jiems visiems nusišikt ant tavo nuojautos ar tavo... paslapčių. Atmink, reporteris vertas tik tiek, kiek vertas naujausias jo reportažas. Nejaugi to nesupranti?

Jis nutilo tarsi žinodamas, kad būtų beviltiška bandyti ją įtikinti. Visą minutę nė vienas neištarė žodžio. Tada prašneko Tedas:

— Mileris pasakė tau pavardę, ar ne? Ką jis įtaria pakišus mobilųjį?

— Prižadėjau neatskleisti pavardės, kol jis gaus kokių konkrečių įrodymų.

— Kaip galiu tave palaikyti, kai nežinau, su kuo turiu reikalą? Kas jis — virėjas ar prezidentas? Beje, kodėl, rupūs miltai, kažkam iš Baltųjų rūmų gali kilti noras pavogti tavo mobilųjį telefoną, padegti sodybą Kentukyje ir grasinti tau mirtimi? Čia kažkokia nesąmonė, Kotene.

— Iš to, ką sužinojau apie Lindsę ir jos dukrą Terą, čia kur kas rimtesni dalykai negu mobiliojo vagystė.

— Puiku. Taigi dabar turime ne Votergeitą, o Loretogeitą. Liaukis, Kotene. Viskas baisiai kvailai atrodo.

— Prašiau tavęs pasitikėti manim dėl šventojo Gralio sąmokslo ir buvau teisi, sakysi, ne?

Ji išgirdo jį kažką suniurnant panosėje.

— Prašiau tavęs pasitikėti manim, kai sutikai tiesiogiai transliuoti prieš pat mums atidarant kapsulę ateities kartoms ir randant krištolo lentelę. Atsimeni, kiek gyvybių tada išgelbėjome? Buvau teisi ir tą kartą, gal ne?

Jis vėl kažką suniurnėjo, paskui sunkiai atsiduso.

— Sakei, kad mano nuojauta itin retai apgauna, ar ne?

Tyla.

— Kad žinai mano paslaptis, mano...

— Gerai, — pertarė ją Tedas. — Gana. Laimėti ginčą su tavim neįmanoma. Niekad nesu laimėjęs ir niekados nelaimėsiu. — Jis nutilo tarsi būtų apie kažką susimąstęs. — Kai galvoju apie praeitį, dėkoju Dievui, kad nelaimėjau nė vieno mūsų ginčo. Bet šįsyk man reikia ko nors, kuo galėčiau pasiremti — kažko, kas padėtų man pateisinti išlaidas ir sugaištą laiką. Ką įtaria Mileris?