Линн Шоулз - Hado projektas

Ji dar kartą palinko virš vonios ir papurškė daugiau valiklio, tarsi jis būtų galėjęs padėti.

O kur jos draugė Kotenė? Ji net neatsiliepė į Lindsės paliktą žinutę. Pirmą kartą nesulaukusi atsakomojo skambučio iš Kotenės, Lindsė nė nebandė skambinti vėl, nes nusprendė, kad pasirodys įkyri senai draugei. Be to, jos nesimatė jau daug metų. Ką ji manė — kad garsi televizijos žurnalistė Kotenė Stoun viską mes ir pas ją atlėks?

— Kvaiša Lindsė. Kvaila per visą pilvą, — tarė balsu. — Judvi su Tera turite kapstytis pačios.

— Mama! — šūktelėjo Tera.

Lindsė nepajėgė atsiliepti. Jai atrodė, jog balsas ims lūžinėti nuo plūstančių į akis ašarų, ir nenorėjo, kad dukra išgirstų.

— Ką? — galop sugebėjo išspausti. Lindsė apskritimais šveitė išblukusį emalį vis labiau spausdama, tartum tai būtų padėję jai susitvardyti ir neapsiverkti. Nesulaukusi dukros atsakymo nustojo ir įsiklausė. — Tera?

Tyla. Lindsė metė kempinę į vonią ir atsistojo.

— Tera?

Ji neskubėdama išėjo iš vonios ir pažiūrėjo į kambarį.

Tera su „Cheerios“ pakeliu rankoje stovėjo priešais televizorių įsmeigusi akis į ekraną. Ant grindų gulėjo krūvelė traškučių žiedų.

— Kas nutiko? — paklausė Lindsė nusitraukdama pirštines ir mesdama jas ant tualetinio staliuko.

Tera smiliumi palietė televizoriaus ekraną.

Lindsė nukreipė dėmesį nuo dukros į ryto naujienų reportažą, bet spėjo išgirsti tik pabaigą.

— Taigi tai, kas galėjo virsti tragedija, baigėsi laimingai, — kalbėjo diktorius. Ekrane pasirodė vyras, apkabinantis berniuką. — Devinas Olsenas sveikas, jis grįžo namo. — Diktorius padarė pauzę. — Kitose naujienose pamatysite...

— Turim važiuoti jo pamatyti, — pareiškė Tera.

Lindsė buvo skaičiusi laikraščiuose ir mačiusi per televizorių apie dingusį berniuką, tad nudžiugo, kad jis rastas ir yra sveikas. Ji labai užjautė jo tėvą ir suprato, koks bejėgis jis turėjo jaustis. Tarsi viso to nebūtų užtekę, berniukas dar ir autistas. Dauguma dingusių vaikų su negalia istorijų laimingai nesibaigė. Iš kur tas Teros susidomėjimas?

— Kodėl turim važiuoti jo pamatyti, Tera?

— Aš jį pažįstu, — atsakė Tera.

— Nepažįsti, balandėle. Jis iš Majamio, ne iš Loreto.

— Ne, — nenorėjo sutikti Tera. — Turėjau galvoje, pažįstu jį iš anksčiau.

— Nuo kada? — Lindsė suėmė dukros delnus. — Mes niekada nesame sutikusios to berniuko.

— Tu nesi, mama, bet aš esu.

Lindsė prisitraukė Terą prie lovos, pasodino kojūgalyje ir švelniai palietė jos skruostus.

— Tai neįmanoma, — tarė.

Tera nusišypsojo — tarsi daug žinantis gerokai vyresnis už ją žmogus.

— Tavęs su manim tada nebuvo.

— Kada, boružėle? Kur tu buvai išvykusi be manęs? Kur jį sutikai?

— Kai dar nebuvau gimusi. Danguje.

ANTPUOLIS

Toras pažiūrėjo į laikrodį. Dar penkios minutės. Meisas skambins klausti naujienų, tad jis norėjo būti pasirengęs.

— Na ir šalta čia! — tarė sau trindamas nosies galiuką, kad sušildytų. Prieš kurį laiką jis sumažino temperatūrą iki dešimties laipsnių. Atšaldyti pastatą buvo būtina rengiantis milžiniškam informacijos srautui, pradėsiančiam plūsti į sistemą per ateinančias dvidešimt keturias valandas, kai Hado kirminas — slapčia tūnantis gelmėse milijonų kompiuterių visame pasaulyje — atgis, vos tik kiekviena sistema pradės tikrinti savo laiką pagal tarptautinį atominį laikrodį.

Nors duomenys iš užkrėstų sistemų informaciją apie vartotojus, kompiuterius ir paveiktų verslo įmonių tinklus net ne sruvens, bet veikiau lašės, bendras duomenų kiekis bus milžiniškas. Centriniai kompiuteriai „Hado“ būstinėje dirbs maksimaliu pajėgumu, tad Torui mažiausiai reikėjo, kad perkaistų procesoriai.

Ėmus artintis antros fazės galutiniam terminui Torui atrodė, kad viskas jį nervina. Pirmiausia jis buvo vienas senoje karinėje bazėje Arkanzaso miškų tankmėje, nes padėjėjas žuvo, kai pabėgo vaikiščias. Kol Toras užkasė kūną uolėtoje žemėje, sugaišo pusę dienos, skirtos darbui, o šis ir taip ne itin sekėsi. Tas prakeiktas kvantų kompiuteris vis dar nebuvo toks stabilus, kaip Toras norėjo. Net jeigu kiekviena Hado projekto fazė klostysis nepriekaištingai, bet kompiuteris dėl prastos todžio kokybės nebus stabilus, Torui niekada nepavyks „nulaužti“ valdžios šifravimo kodų. Dar bjauriau, kad Meisas skambino du tris ar net keturis kartus per dieną.

Toras kur kas mieliau kalbėdavosi su Kei — dėl daugelio priežasčių. Jį stulbino Meiso tuštybė: jis tikėjo, kad gražuolė kinė jaučia jam potraukį ir yra atsidavusi jo tikslui. Meisas nesuprato, kad Kei Čiang visados dulkinasi su tuo, kas daugiausia moka. Prieš keletą metų daugiausia pinigų galėjo siūlyti jis, Toras. Po velnių — kaip, Meiso manymu, Kei atsidūrė jo gyvenime? Toras buvo tik tramplinas — jis tai žinojo, bet jam dėl to buvo nusišikti. Toras su ja velniškai pasismagino — nereikėjo jokių išlaidų, jokių įsipareigojimų. Jam tai buvo labai priimtina. Toras žinojo, kad ta gyvatė parsiduos bet kam — kaip dabar Alanui Olsenui. Vieną gražią dieną ji prilips prie Rizbeno Meiso, kad šis būtų jai kitas tramplinas.

Lyg davus ženklą suskambo telefonas.

— Neatsiliekam nuo grafiko? — paklausė Meisas.

Toras dar kartą žvilgtelėjo į savo laikrodį.

— Trisdešimt sekundžių iki vidurnakčio vidutiniu Grinvičo laiku.

Pradedant 24.00 Grinvičo laiku ir paskui kas valandą, kai vidurnaktis ateis vis į kitą laiko zoną, Hado kirminas atgis ir pradės nustatinėti kiekvieno užkrėsto tinklo serverius. Kai tik serveriai bus nustatyti, jis bandys prisijungti naudodamas nulinio ilgio slaptažodį — ieškodamas naudotojo vardų su nenustatytais slaptažodžiais. Jei kirminas įsitaisęs kompiuteryje, kuriame naudotojas turi administratoriaus teises, jis perims naudotojo įgaliojimus ir užbaigs prisijungimą.

Vos tik kirminas pasieks sistemą su pasiskolintomis administratoriaus teisėmis, jis elgsis kaip teisėtas naudotojas ir lieps užgrobtam kompiuteriui ieškoti kitų stočių visame tinkle. Naudodamas paprastas ping8 užklausas, kurios atrodys kaip nekaltas tinklo srautas, jis bandys prisijungti prie tam tikrų sričių vardų pridėdamas jų plėtinius — com, net, org, ėdu, gov ar mil. Kiekviename šių pagrindinių kompiuterių jau slypi viruso gabalai. Kiekvienam ping juos pasiekus, po atsakymo užgrobtam kompiuteriui jie gaus vis daugiau viruso gabalų.

Toras žinojo, kad tų ping paketų pranašumas yra jų gebėjimas laikyti paslėptus duomenis nenaudojamose antraštės dalyse. Virusų medžiotojams niekada neateis į galvą žiūrėti į antraštes, todėl jie nepastebės Hado projekto kodo gabalų. Užkrėstas kompiuteris galiausiai surinks gabalus į daiktą ir šitaip surinks bei paleis rūtkit programą vieninteliu tikslu — kad Hado projektas galėtų visiškai valdyti užgrobtą kompiuterį ir galėtų prie jo prieiti, taip sakant, pro užpakalines duris.

Pradedantis įsilaužėlis būtų daręs, kad kirminas prisijungtų prie kompiuterių per IP adresus, o ne per stočių sričių vardus. Tokiu atveju užtektų nuimti tuos IP adresus ir žaidimas baigtųsi. Bet Toras sukonstravo virusą taip, kad jis patektų į kompiuterius per sričių vardus. Srities vardo adresas parodys visus skirtingus IP adresus kompiuterių, kuriuose tūno kirmino versijos kopijos. Dar geriau: Interpolas ir FTB kiaurą dieną tikrins IP adresus, tuo tarpu nauji IP adresai bus priskirti prie vienintelio srities vardo. Kadangi Toras jau įsilaužė į serverius visame pasaulyje ir paslėpė juose virusą, valdžios įstaigos baigs medžioklę išvargusios nuo pastangų jį rasti daugybėje šalių. Kai jos nusigaus iki pėdsako galo, antra Hado projekto fazė jau seniai bus baigta.