Линн Шоулз - Hado projektas

Mileris dirstelėjo į laikrodį, tada mostelėjo restorano durų link.

— Ko gero, galiu jums skirti minutėlę, panele Stoun.

Netrukus Kotenė ir Mileris vienudu buvo restorano administratoriaus kabinete. PŽT filmavimo grupė laukė kilnojamoje televizijos stotyje, o du FTB agentai ir Milerio žmona įsitaisė vienoje iš paskubomis uždaryto restorano kabinų.

— Pirmiausia man padarė įspūdį, kad darbavotės labai kruopščiai ir nustatėte vienintelį įtariamąjį — mane, — tarė Mileris. — Bet man nė motais, tikite manimi ar ne. Faktas yra tas, kad aš nemeluoju, — jis palinko į priekį ant kėdės. — Man labiausiai rūpi, kad telefonas buvo mano kišenėje. Tai reiškia, kad kažkas tyčia jį ten įkišo, — jis įsmeigė akis į kitoje rašomojo stalo pusėje stovinčią Kotenę. — Kalbame apie grupę žmonių, turinčių teisę žinoti didžiausias valstybės paslaptis, pradedant prezidentu ir jo padėjėjais, — Mileris pasitrynė apatinę lūpą. — Posėdyje, kuriame dalyvavau, buvo visa šalies vyriausybė, du Jungtinio štabo viršininkai ir Centrinės vadovybės viršininkas. Nėra ko nė sakyti, kad dalyvavo viceprezidentas ir vyresnieji pagalbiniai darbuotojai. Be to, po rūmus vaikštinėjo kiti darbuotojai — iki virėjo imtinai.

— Gal kas nors iš jų buvo pirmą kartą — o gal nustebote ką nors pamatęs? — paklausė Kotenė.

— Be dalyvavusiųjų posėdyje, nieko daugiau negaliu pažinoti, — Mileris spoksojo į tolį tarsi prisimindamas žmones, buvusius tame kambaryje. Galop tarė: — Bent jau vyriausybės posėdyje tokių nebuvo. Net generolus mačiau jau kelintą kartą.

— Minėjote pagalbinius darbuotojus. Gal kuris nors neseniai pradėjęs dirbti Baltuosiuose rūmuose? Gal ko nors nebuvote matęs anksčiau?

— Nė vieno nepažįstamo veido nepastebėjau. Ovalusis kabinetas ir Kabineto kambarys, kuriame buvome, yra vykdomosios valdžios šventovė. Ten nepatenka nė vienas, neturintis tokios teisės. Tai neįmanoma. Negaliu žinoti — gal kas nors iš nebuvusiųjų Kabineto kambaryje galėjo patekti į drabužinę. Bet įtariu, kad tokia galimybė mažai tikėtina.

Kotenė susmuko ant kėdės priešais rašomąjį stalą. Ji nenorėjo tikėti, kad koks žmogus, stovintis ant tokios aukštos politinės hierarchijos pakopos, galėtų būti susijęs su nefilimų brolija ar, dar blogiau, su puolusiais angelais.

Bandydama sugalvoti kitą galimybę Kotenė paklausė:

— Ar kas nors galėjo įkišti telefoną į jūsų paltą prieš jums atvykstant į posėdį?

Mileris patraukė pečiais.

— Šiandien į posėdį atėjau pavėlavęs, nes važiavau į Baltuosius rūmus iš namų. Samdau du žmones, namų šeimininkę ir sekretorę. Taigi lieka mano žmona ir šuo. Abu man neapsakomai ištikimi, — jis nusišypsojo.

— Tikiu jumis, — nusišypsodama jam tarė Kotenė. — Turiu galvoje, tuo, ką sakote apie ištikimybę, — ji išsitraukė iš kišenės bloknotėlį ir kažką užsirašė. — Bet faktas lieka faktu: jūs turėjote mano telefoną, pavogtą iš manęs Kentukyje, Lorete, kai aiškinausi, kur dingo viena motina su dukra. — Kotenė pabarbeno rašiklio galu į bloknotą. — Atrodo, mes atsidūrėme aklavietėje.

Mileris sudėjo rankas ant stalo ir tyliai tarė:

— Kas čia per velniava?!

Po pusvalandžio Kotenė, Mileris su žmona ir FTB agentai išėjo iš „Karlailio“ restorano. Kotenė stovėjo ant šaligatvio ir žiūrėjo, kaip patarėjas nacionalinio saugumo klausimais padeda žmonai atsisėsti ant užpakalinės linkolno sėdynės. Įlipęs jai iš paskos, Mileris atsigręžė į Kotenę ir raminamai linktelėjo. Kitą akimirką automobilis nurūko į Virdžinijos naktį.

Eidama į PŽT kilnojamąją stotį Kotenė suvokė: jei paaiškės, kad Mileris sakė jai tiesą, šalis bus siaubingai sukrėsta.

BUM BAM

Ligoninės koridorius buvo šaltas ir bespalvis. Kur bepažvelgtum — vien pilka ir balta, tik šen ir ten dulsvai žali lopinėliai. Žmogus čia gali apsirgti vien nuo tos vėsos ir nuobodžios aplinkos, pamanė Alanas.

— Jūsų sūnui pasisekė, — tarė detektyvas Zimeris.

— Panašu, kad taip, — atsakė Alanas. — Gydytojo dar nemačiau, bet kalbėjau su juo telefonu. Devinas pasveiks. — Alanas dirstelėjo į policininką, vis dar sėdintį prie palatos durų, paskui vėl į Zimerį. — Norėčiau, kad paaiškintumėte daugiau apie tai, kas nutiko. Sakot, kad sučiupot tą šunsnukį? Tikiuosi, jis smilks pragare.

— Ko gero, jūsų noras šiuo metu virsta tikrove. Tas žmogus negyvas, — atsakė Zimeris. — Radome jį šįryt.

Alanas įsmeigė akis į detektyvą.

— Kas jis? Kodėl jis taip padarė? Būkit geras, pasakykit, kad jis nebuvo koks iškrypėlis, vaikų tvirkintojas. Kadangi išpirkos nebuvo pareikalauta, galvojau tik viena... Nors gydytojas sakė, kad nematyti jokių akivaizdžių ženklų, kad Devinas buvo kaip nors lytiškai tvirkinamas. Bet, velniai rautų, kas gali žinoti, ką tas žmogus galėjo padaryti mano sūnui.

— Galite nusiraminti, pone Olsenai, — atsakė Zimeris. — Nieko panašaus nenutiko. Gal atsisėskime laukiamajame?

— Ne, noriu būti čia, jei Devinas pabus.

— Suprantu. Leiskite pirma užduoti klausimą, o tada galėsime kalbėtis. Ar prisimenate neseniai nuskambėjusį finansinį skandalą su „Neprilygstama sveikatos apsauga“, pelno siekiančiu medicinos sindikatu?

— Be abejo, — atsakė Alanas. — O kuo jis čia dėtas?

— Ar prisimenate, kad vienas iš tirtų dėl nusikalstamos veiklos sindikato šulų buvo toks Bendžaminas Rėjus?

— Taip, — atsakė Alanas ir suglumęs linktelėjo galvą. — Jo partneris jau už grotų. Skaičiau, kad Rėjus mirė ir jo nespėjo nuteisti.

— Taip tik atrodė. Matyt, ponas Rėjus turėjo pakankamai pinigų, kad surežisuotų savo mirtį — viskas, pradedant jo mirties liudijimu ir baigiant kremavimu, buvo tik akių dūmimas. Rėjus nemirė. Jis slėpėsi nuošalioje trobelėje prie Ozarko nacionalinio miško pasivadinęs Benu Džeksonu. Bet jis pristigo pinigų. Vyriausybei pavyko susitarti su užsienio bankais konfiskuoti jo indėlius, kad galėtų grąžinti pinigus akcininkams. Rėjaus padėtis tapo beviltiška ir jis nusprendė pamėginti pagrobti vaiką dėl išpirkos. Jis sužinojo, kad esate turtuolis, vienturčio sūnaus tėvas. Nemanau, kad jis ketino padaryti ką bloga jūsų sūnui — jis ne žudikas, o tik žmogus, padaręs vadinamąjį inteligentišką nusikaltimą, — ir tikėjosi šiuo vieninteliu žingsniu gauti iš jūsų tiek pinigų, kad jam užtektų iki gyvenimo pabaigos.

— Bet niekas nieko iš manęs nereikalavo. Nesulaukiau jokio telefono skambučio, negavau jokio išpirkos reikalaujančio laiškelio.

— Tiesiog jis nespėjo jo išsiųsti. Kas žino, ko jis delsė? Gal tik laukė, kol aprims triukšmas. Matyt, jis laikė Deviną savo trobelėje. Ten mes ir radome Rėjų — susmukusį ant rūsio grindų šalia kelių jūsų sūnaus daiktų. Likimo ironija: atrodo, jis mirė nuo širdies smūgio — jis suvaidino, kad taip jam ir nutiko prieš pat paskelbiant nuosprendį. Tikras likimo pokštas, sutinkate? — Zimeris akimirką nutilo, bet kai Alanas nenusijuokė, kalbėjo toliau: — Radome jums adresuotą laiškelį, reikalaujantį pustrečio milijono dolerių išpirkos. Pirminis tyrimas rodo, kad Rėjus pakratė kojas ir nespėjo jo išsiųsti.

— O Dieve! — trindamasis žandus šūktelėjo Alanas. — Be jokių kalbų būčiau sumokėjęs tiek ir daugiau.

— Nė kiek neabejoju, pone Olsenai. Bet nespėjęs gauti išpirkos jis griuvo negyvas, ir Devinas išėjo į miškus. Baigėsi maloniu kerštu, nemanote?

— Jei nekalbėsime apie tai, kad Devinas buvo sužeistas.

— Ne, žinoma, ne tai turėjau galvoje. Šiaip ar taip, kokia laimė, kad viskas taip susiklostė. Medžiotojai, pataikę į Deviną, galėjo pulti į paniką ir jį palikti, bet jie taip nepadarė. Tvyrojo rūkas, tad mes manome, kad įvyko nelaimingas atsitikimas. Tiesą sakant, rūkas tam tikra prasme padėjo. Jei Devinas būtų buvęs ne už dvidešimties metrų, o už dviejų šimtų, iš to trisdešimt trečio kalibro šautuvo paleista kulka būtų suplėšiusi petį į gabalus. Tikriausiai jis būtų mirtinai nukraujavęs medžiotojams nespėjus išvesti jo iš miško. Tačiau jis buvo taip arti, kad kulka išlindo kiaurai. Žinot, tie vyrai buvo ganėtinai sukrėsti, kai čia atvažiavo. Pakeliui jie paskambino 911 ir paprašė pranešti, kad važiuoja į šį medicinos centrą. Aišku, spręs apygardos prokuroras, bet aš abejoju, ar jiems bus pateikti kokie nors kaltinimai. Nežinau, kokią išvadą padarys FTB, bet veikiausiai tą pačią.