Линн Шоулз - Hado projektas

Devinas prispaudė pirštus prie skylės audekle ir įsmeigė akis į delno kraštą, kurį ėmė vagoti kraujo dryžiai. Suglumęs jis spoksojo į tą vaizdą, bet kitą akimirką jam pakirto kojas.

Alanas įpuolė pro stiklines Stoun Kryko medicinos centro lauko duris, Kei atsilikusi pora žingsnių. Atrodė, kad žvilgančių pilkų plytelių vestibiulio grindys tarp jo ir informacijos stalelio — bekraštės.

— Devinas Olsenas, — tarė jis moteriai rausva savanorės uniforma.

Kei priėjo, palietė jo delną, ir jų pirštai susipynė.

— Keturi šimtai šešta palata, — žiūrėdama į bloknotą tarė moteris. — Pediatrijos skyrius.

Alanas nusisuko nuo savanorės, apsidairė po vestibiulį ir iškart pamatė liftus.

Kei pastebėjo nemandagų jo poelgį.

— Ačiū, — tarė ji moteriai ir nuėjo Alanui iš paskos tokiais pat dideliais žingsniais kaip jis.

Jis tol maigė mygtuką, kol lifto durys pagaliau atsidarė.

Į ketvirtą aukštą jie važiavo tylėdami. Kei padėjusi galvą Alanui ant peties glostė jam delną, jis žiūrėjo į jųdviejų atspindį nerūdijančio plieno duryse. Jam daugeliu atžvilgių pasisekė. Ačiū Dievui, sūnus pasveiks. Kulka išlindo kiaurai pro petį, stebuklingai nekliudžiusi jokių gyvybiškai svarbių organų ir kaulų. Jis norėjo užduoti daug klausimų policijai, bet pirmiausia norėjo pamatyti sūnų.

Durys atsidarė. Palatos nuo 400 iki 418 buvo dešinėje. Alanas žvilgtelėjo į koridorių ir iškart suprato, kurios durys Devino palatos: prie jų ant kėdės sėdėjo uniformuotas policijos pareigūnas.

Alanas priėjo prie jo ir prisistatė.

Vyras atsistojo.

— Detektyvas Zimeris viduje.

Alanas dėkodamas linktelėjo galvą ir įėjo į Devino palatą. Kei žengė iš paskos. Jie vis dar buvo susikabinę rankomis.

Alanui įėjus vyras, sėdėjęs palatos kampe, atsistojo.

— Alanas Olsenas, — tarė Alanas tiesdamas ranką vyrui, nusprendęs, kad čia ir yra detektyvas Zimeris.

— Ar galėčiau pasikalbėti su jumis už durų? — paklausė Zimeris.

Alanas sužaibavo į jį akimis. Ką tas f aras galvoja?! Juk Alanas nematė sūnaus nuo tada, kai šis buvo pagrobtas.

Kei ištiesė ranką ir uždėjo plaštaką Alanui ant širdies, šitaip parodydama, kad jį palaiko, bet podraug primindama, kad turi tvardytis. Paprastas jos gestas Alaną nuramino, tad užuot atsakęs detektyvui jis priėjo prie Devino lovos.

Miegantis berniukas atrodė nepaprastai išblyškęs ir mažas tarp standžiai užtrauktų baltutėlių patalų ir pilkų, sterilių palatos sienų ir grindų. Alanas nubraukė plaukus sūnui nuo veido.

— Ei, šaunuoli, — tarė jis, — atėjo tėtis.

Devinas iš lėto atsimerkė ir du kartus sumirksėjo, abusyk susiraukdamas.

— Viskas gerai, Devinai. Čia aš, — pasilenkdamas arčiau tarė Alanas. Jis prisitraukė metalinę kėdę, kad galėtų atsisėsti šalia sūnaus. Tada ir pastebėjo, kad sūnus pririštas prie lovos. Jis palietė Devino ranką. Dieve, kam jie taip padarė?

Devinas užsimerkė ir vėl nugrimzdo į miegą.

Alanas atsistojo ir pažiūrėjo į Kei.

— Pabūk su juo. Aš netrukus grįšiu.

— Pone Olsenai, — tarė Zimeris, — mums reikia pasikalbėti.

— Velniai rautų, duokit man vieną minutę! — sukuždėjo Alanas. Jis ištipeno iš palatos ir pasuko prie slaugytojų posto.

— Prašau atrišti mano sūnų, — tarė jis prie stalo sėdinčiai slaugytojai. — Negalima taip su juo elgtis. Jūs nesuprantat.

— Atleiskit, pone. Jūs esat?..

— Mano sūnus guli keturi šimtai šeštoj palatoj, jo rankos pririštos prie lovos. Noriu, kad jį atrištų.

— Devinas gavo raminamųjų, pone Olsenai, nes kartais ima blaškytis ir ištraukia lašinės žarneles, — ji pažiūrėjo į Alaną. — Jūs juk ponas Olsenas, ar ne?

Alanas linktelėjo.

— Jeigu davėte jam raminamųjų, kurių velnių reikėjo jį rišti?

Alanas perbraukė pirštais plaukus.

— Jo paties saugumui, pone.

— Ne, ne, ne, — kartojo Alanas netekdamas kantrybės. — Devinas serga autizmu. Nejaugi niekas jums to nesakė?

Moteris papurtė galvą.

— Koks mulkis davė tokį nurodymą? — vos to paklausęs Alanas suprato, kad dabar tai nesvarbu. — Klausykit, Devinui būdingos nedidelės elgesio keistenybės... jos neišvengiamos... pavyzdžiui, jis krato prie galvos delnus. Jeigu jam bus draudžiama taip daryti, tai sukels nepakeliamą neviltį. Įsivaizduokit, kad jus užpuola baisiausias niežulys, o jums pririša rankas prie lovos, kad negalėtumėte kasytis. Kaip jaustumėtės ištisas valandas šitaip išgulėjusi? Tas pats ir jam. Turite tučtuojau su kuo nors pasikalbėti, nes aš grįšiu ir nupjausiu tuos raiščius. Darykite visa, ką turite, kad jis neišsitrauktų lašinės žarnelių, tik neriškite jo prie lovos. Supratot, ką norėjau pasakyti?

— Pažiūrėsiu, kuo galiu padėti, — atsakė slaugytoja.

— Na ir gerai.

Alanas paržingsniavo į Devino palatą jau ieškodamas kišenėje lenktinio peilio. Jei būtų skridęs ne „KiberSis“ bendrovės reaktyviniu lėktuvu, o keleiviniu laineriu, peilis dabar būtų gulėjęs lagamine.

Detektyvas Zimeris laukė prie Devino palatos durų.

— Nenorėjau jūsų skubinti.

Alanas nuleido detektyvo žodžius negirdomis ir pro jį įėjo į palatą. Kei jam linktelėjo ir nusišypsojo. Devinas vis dar ramiai miegojo. Netardamas nė žodžio Alanas nupjovė raiščius.

— Štai taip, šaunuoli, — sušnabždėjo jis, paskui pasisuko į Kei ir tarė: — Jeigu prabus, pakviesk mane. Būsiu vestibiulyje.

Kei suėmė Alano delną, prisikišo prie lūpų ir pabučiavo.

— Nesijaudink.

Alanas atatupstas išėjo iš palatos ir pridarė duris.

— Gerai, — tarė jis Zimeriui, — kalbėkit.

— Pone Olsenai, mes radom Devino pagrobėją.

MILERIS

Kotenė apstulbusi žengtelėjo atatupsta. Ji buvo įsitikinusi, kad nufilmuos Milerį meluojantį, bet joks mobilusis nesuskambo.

Ji taip susigėdo, kad buvo pasirengusi atsiprašyti ir, jei reikės, pulti ant kelių. Staiga Kotenė pamatė, kad karinga išraiška dingo iš Milerio veido — dabar jis atrodė suglumęs, o dešinė jo ranka nusileido prie palto šono.

— Kas jūsų kišenėje, pone Mileri? — paklausė ji vargais negalais išspausdama žodžius iš perdžiūvusios burnos.

Milerio veide dabar atsispindėjo šokas. Patarėjas nacionalinio saugumo klausimais nuleido akis į savo paltą, dvejodamas įkišo ranką į kišenę ir ištraukė vibruojantį mobilųjį telefoną. Sumišęs ištiesė jį tarsi kirsti pasirengusią gyvatę.

— Neketinate atsiliepti? — paklausė Kotenė.

— Nenumanau, kaip jis atsidūrė mano palte, — tarė Mileris spoksodamas į telefoną savo rankoje.

— Arba numanote ir meluojate, — atsakė Kotenė, — arba kažkas Baltuosiuose rūmuose sužinojo, kad mes lokatoriumi nustatėme, kur jis, ir įkišo jums į paltą siekdamas mus suklaidinti. Pone Mileri, radome jį ne aklai. Mes gavome sąrašą visų buvusių Baltuosiuose rūmuose tuo metu, kai buvo sužinotos telefono koordinatės. Antrą kartą buvo išsiaiškinta, kad telefonas „Karlailio“ restorane. Tada mūsų darbuotojai patikrino visus lankytojus. Tas nedidelis gimtadienio vakarėlis restorane buvo surežisuotas Palydovinių žinių tinklo, kad galėtume nesukeldami įtarimo nufotografuoti visus svečius. Nusiuntėme nuotraukas mūsų tyrimų skyriui, ir žinot ką? Paaiškėjo, kad jūs vienintelis prieš tai buvote Baltuosiuose rūmuose. Kokią kitą išvadą turėčiau padaryti?

Mileris apsidairė tarsi norėdamas pažiūrėti, kaip reaguoja aplinkiniai.

— Prieš mums transliuojant šį epizodą kaip sensacingą laidą, ar nenorėtumėte aptarti jį su manim prie keturių akių?