Линн Шоулз - Hado projektas

— Tiesą sakant, norėjau paklausti, kodėl bandote nuskriausti aštuonerių metų vaiką.

Mileris rankos mostu paragino žmoną eiti į mašiną, o pats išpūtęs akis atsisuko į Kotenę.

— Atleiskite, nesupratau?

— Tera Džordan ir jos motina Lindsė. Ar esate girdėjęs šias pavardes?

Mileris pažiūrėjo Kotenei tiesiai į akis.

— Neturiu nė menkiausio supratimo, apie ką jūs kalbate.

— Vadinasi, neigiate esąs atsakingas už sudegintą sodybą Kentukyje?

Mileris papurtė galvą.

— Galiu atvirai pasakyti, kad kaip gyvas nesu buvęs puikioje Kentukio valstijoje. Kas čia darosi? — Jis visas įsitempė ir sudėjo rankas ant krūtinės. — Ir gal malonėtumėte išjungti kamerą?

— Vadinasi, jūs neliepėte pavogti mano mobilųjį telefoną iš mano automobilio Kentukio valstijos Loreto miestelyje, o paskui juo neskambinote kardinolui Džonui Taileriui, Vatikano diplomatui, ir nepasakėte jam, kad aš turiu liautis ieškojusi Teros ir Lindsės Džordan, antraip?.. — Nors viduje Kotenė jau virė pykčiu, susitvardė ir išliko rami bei šaltakraujiška. — Ką konkrečiai turėjote galvoje sakydamas „antraip“, kai man grasinote, daktare Mileri?

— Panele Stoun, — jo balsas aidėjo nelyginant trūkęs garo vamzdis. — Aš jums niekados negrasinau. Žinau tik, kad esate garsi žurnalistė. Neturėjau nieko bendra su jokiais gaisrais Kentukio sodybose. Jokios Teros Lindsės aš nepažįstu.

— Jos pavardė Tera Džordan, — pataisė jį Kotenė.

— Koks skirtumas? — Jis globėjiškai mostelėjo ranka. — Ir tikrai nevogiau jūsų mobiliojo telefono. Tai absurdiška. Atleiskite man, bet aš jau...

Kotenė linktelėjo už poros žingsnių stovinčiai prodiuserei. Ji nuspaudė mygtuką mobiliojo, kurį laikė rankoje.

— Daktare Mileri, — tarė Kotenė. — Šią akimirką ji renka mano numerį.

Penkias sekundes šaltoje gatvėje priešais „Karlailio“ restoraną buvo girdėti vien automobilių gausmas, sklindantis nuo greitkelio.

Mileris gūžtelėjo pečiais.

— Ką tai reiškia?

Kotenė laukė savo telefono pypsėjimo, bet jis taip ir nepasigirdo. Ji patraukė mikrofoną nuo Milerio. Kažkaip jie susimovė. Venatori sužinojo, kad telefonas čia, „Karlailio“ restorane, o Mileris akivaizdžiai buvo tas žmogus iš Baltųjų rūmų. Kaip jie galėjo suklysti?

PABĖGIMAS

Devinas stovėdamas tarpduryje kosėjo ir siūbavo į šalis užsidengęs ausis delnais, kad negirdėtų šiurpiai kaukiančių signalizacijos sirenų. Reaguodamas į švysčiojančius žiburėlius jis be perstojo mirksėjo. Jo juslės gavo per didelį krūvį, todėl jį apėmė panika. Jis švokštė pro nosį ir burną, tos perdžiūvo ir skaudėjo.

Jis pamatė, kaip Benas spiria į duris, jos dusliai dunksteli ir užsitrenkia. Devinas išgirdo pažįstamą spynos spragtelėjimą ir suprato, kad liko vienas atvirame antro aukšto vestibiulyje. Jis sustingo, jo kūnas įsitempė, delnai vis dar laikė užspaudę ausis. Galop jis apsisuko ir pasileido į viršutinę metalinių laiptų aikštelę. Kaukiančios sirenos ir blyksinčios šviesos kėlė vienintelį nepermaldaujamą poreikį — bėgti.

Devinas nusiropštė laiptais; kiekvienas žingsnis žvangėjo aidu atsimušdamas šaltame kaip ledas centrinių kompiuterių kambaryje. Jis bėgo nuo vienos sienos prie kitos ieškodamas išėjimo, kad galėtų pabėgti nuo to šiurpaus kauksmo ir žybčiojančių žiburėlių.

Galiausiai jis pastebėjo duris paskutinės lentynų su elektronika eilės gale. Jos buvo praviros — automatiškai atsidarė, kad žmonės galėtų pabėgti iš pastato kilus gaisrui. Devinas plačiai jas atidarė ir ištrūko į saulės šviesą. Sirenų kauksmas nesukeldamas aido vis tyliau sklido pastate.

Devinas nesustojo atsigręžti. Klausydamas paskutinių Beno nurodymų jis bėgo kiek kojos įkerta, vengdamas žvyruoto keliuko ir plačiais laukais skuosdamas prie tolumoje dunksančių medžių.

Pagaliau miško ūksmėje Devinas atitraukė delnus nuo ausų. Kraujas dabar tvinkčiojo galvoje garsiau negu sirenos, nuo kurių pabėgo. Kiekvieną širdies dūžį jis juto krūtinėje, kakle, smilkiniuose, net blauzdose, o plaučius gėlė kaskart įnirtingai gurkštelėjus oro. Jam sutraukė šono raumenis ir jis ėmė svirduliuoti. Išsekęs, nusivaręs, sutrikęs jis skverbėsi giliau į miško prieglobstį. Netrukus jis nebegalėjo paeiti ir susmuko.

Devinas išsitiesė kniūbsčias; šnerves užkimšo šaltas kvapas drėgnos žemės ir augmenijos, pūvančios po traškia neseniai nukritusių lapų pluta. Devinas sukosėjo ir nuspjovė prie lūpų prilipusį purvo gniužulą.

Kai ėmė kvėpuoti lygiau, prišliaužė prie medžio ir atsišliejo į šiurkščiažievį kamieną. Gerą valandą jis sėdėjo ir skaičiavo rudens lapus — Floridos pietuose niekada nebuvo jų matęs — ir dėjo juos į krūveles po šimtą. Jį apsupo kalneliai iš ryškių geltonų, raudonų ir oranžinių spalvų derinių.

Devinui ėmė urgzti pilvas ir jis suvokė esąs alkanas. Jis atsistojo ir ėmė suktis ratu, tarsi ieškodamas kokios gairės ar ženklo, kuris parodytų, į kurią pusę eiti. Bet nebuvo jokių gairių, nieko pažįstamo, vien tamsus bekraštis miškas. Jis išsirinko kryptį, priešingą tai, iš kurios atėjo, ir leidosi į kelią.

Ėjo valandos, miškas patankėjo nuo prižėlusių šiurkščių brūzgynų, gervuogių ir uogų nebevedančių krūmų su panašiais į adatas spygliais — jie badė Deviną ir draskė jam džinsus.

Saulei nusileidus Devinas pasidavė nuovargiui. Jis išsirinko lopinėlį tarp storų dviejų medžių kamienų ir jį nusivalė. Valydamas įsivarė į nykštį spyglį, ir tas skaudžiai pradrėskė odą. Devinas suklykė — garsas buvo toks, tarsi būtų rėkęs į tuščią statinę — paskui įsikišo nykščio galą į burną ir ėmė čiulpti miniatiūrinius kraujo karoliukus.

Galop jis susirangė ant šono ir lyg patrakęs ėmė kratyti prie ausies kairį delną. Devinui iš alkio urzgė pilvas, oda pašiurpo, nes oras atšalo. Jis susirietė į standų kamuolį; rankos nebekratė — pasikišo po smakru. Pasuko galvą taip, kad matytų dangaus properšėlę. Kai dangus patamsėjo, šiokią tokią paguodą jis juto skaičiuodamas žvaigždes ir ašarodamas, kol užmigo.

Devinas pabudo, kai pirma šviesa prasimušė pro medžius. Naktį jis taip sušalo, kad surinko aplink gulėjusius lapus ir kiek galėdamas daugiau užžėrė ant savęs. Jam reikėjo šlapintis, bet buvo per šalta ir per tamsu keltis. Susilaikyti irgi negalėjo: jis jau daug dienų nėjo šlapintis į tualetą. Devinas pajuto šlapimo šilumą ant šlaunų, kai jis ėmė sunktis po juo. Iš pradžių šiluma buvo gana maloni, bet paskui virto šalta drėgme, persmelkusia jį iki kaulų.

Devinas atsisėdo, ir lapai nukrito nuo jo it plunksnos nuo besišeriančio paukščio. Pažemiu driekėsi toks tirštas rūkas, kad Devinas įžiūrėjo ore mažyčius vandens lašelius. Buvo labai šalta, o jis — labai alkanas. Berniukas susigūžė, ėmė trintis delnais žastus. Vėl reikėjo šlapintis, bet jis prisiminė tą šaltį ir tvardėsi. Galiausiai nebegalėjo ilgiau kentėti.

Devinas atsistojo ir nuėjo keletą žingsnių nuo savo laikino guolio miške. Kai ištiesė ranką atsegti užtrauktuko, išgirdo garsiai pokštelint. Staiga dešinėje pusėje po raktikauliu nusmelkė deginantis skausmas ir pervėrė jį kiaurai. Apstulbęs Devinas pamatė visiškai apskritą maždaug pieštuko skersmens skylutę dešinės krūtinės pusės viršuje. Ją juosianti raudona dėmė pradėjo merkti jo marškinius.

Berniukas netoliese išgirdo balsus ir pakėlė akis. Sugurgždėjo trypiami lapai, sušlamėjo krūmai, bet tuos garsus nustelbė garsūs keiksmai.