Линн Шоулз - Hado projektas

— Be abejo, — atsakė Alanas. — Suprantu, kad įvyko nelaimingas atsitikimas.

— Alanai! — iš Devino palatos pasigirdo Kei balsas.

— Prašau atleisti, — tarė Alanas ir paliko Zimerį vestibiulyje.

— Kažkas pabudo, — melodingu balsu pranešė Kei ir paglostė Devinui galvą. — Atėjo tėvelis, brangusis.

Alanas pabučiavo sūnui į kaktą.

— Kaip jautiesi, dički?

Devinas keletą kartų sumirksėjo ir nusuko akis į šoną.

— Jis niekam nieko nesako, — priėjęs Alanui už nugaros tarė Zimeris. — Nebendrauja. Jis kalba?

— Žinoma, kalba, — atrėžė Kei. — Jis autistas, bet ne nebylys.

Zimeris gūžtelėjo ir pakėlė rankas.

— Menkai išmanau apie tą autizmą. Nenorėjau jūsų įžeisti.

— Nieko baisaus, — atsakė Alanas. Jis pamojo Zimeriui, nuėjo prie atvirų durų ir ėmė ramiai aiškinti, stengdamasis kalbėti taip tyliai, kad jo balso nebūtų girdėti per prijungtų prie Devino aparatų ūžesį. — To nesupranta net specialistai. Devinas kalba. Jis turi neregėtų gabumų tam tikroms sritims. Jo kalbos raida sutrikusi, bet ne... Sunku tai paaiškinti. Jo smegenys veikia kitaip negu visų žmonių.

— Gal jums pavyktų įtikinti jį kalbėtis su mumis, — tarė Zimeris. — Mums reikia užduoti jam keletą klausimų.

— Kažin ar pavyks, — atsakė Alanas. — Bendravimo pobūdis, reakcija į nepažįstamus žmones, santykiai su kitais — visa tai nenuspėjami dalykai. Aišku tik viena: dažniausiai nieko gero tikėtis negalima.

— Jo pagalba mums padėtų užbaigti visą šį reikalą.

— Pamėginti galime, — atsakė Alanas, — bet nėra jokios garantijos, kad jis pasakys jums ką nors naudinga. Dabar jaučiuosi nusivaręs ir noriu tik pasidžiaugti sūnaus draugija. Neprieštarausit, jei pabandysim padaryt tai rytoj?

— Žinoma, ne, — tarė Zimeris. — Bet federalinės valdžios agentai irgi norės kai ko paklausti. Jie turėtų netrukus čia pasirodyti. Žinau, kad jau buvo išsirengę į kelią. Noriu jus perspėti: nemanau, kad jie tokie jautrūs kaip mes, vietos policininkai. — Zimeris suraukė kaktą. — Tai tik mano kukli nuomonė. Šiaip ar taip, dabar, kai jūs čia, paleisiu prie durų budintį policininką, bet pats grįšiu rytoj ryte.

— Gerai, — tarstelėjo Alanas.

Alanas paspaudė detektyvui ranką, grįžo prie lovos ir pažvelgė į Deviną.

— Na ką, šaunuoli, patyrei įspūdingą nuotykį. Nori apie jį pasikalbėti?

Devinas papurtė galvą. Metė žvilgsnį į grindis, paskui apsidairė po kambarį tartum aiškindamasis, kas jame yra, tik tada pažiūrėjo į tėtį.

— Sulčių, — tarė.

— Nori obuolių sulčių? — paklausė Kei.

Devinas papurtė galvą.

— Apelsinų? — pasiteiravo Kei.

Devidas mostu parodė „ne“.

— Šimtaprocentinės daržovių sultys. Sudėtis: pomidorų koncentratas, vanduo, koncentruotos morkų, salierų, burokėlių, petražolių, salotų, rėžiukų ir špinatų sultys, druska, vitaminas C (askorbo rūgštis), pagardai, citrinų rūgštis...

— Sultys „V8“, — pertarė jį Alanas atpažinęs sūnaus berte išbertus komponentus — buvo girdėjęs juos šimtus kartų. Devinas įsidėmėdavo viską, ką perskaitydavo, net maisto produktų etiketėse. Vunderkindas , pamanė Alanas. Jam buvo gaila, kad nesupranta sūnaus mąstymo. — Vargu ar jie čia turi „V8“, — šypsodamas berniukui atsakė. — Ko gero, mums teks tenkintis paprastomis pomidorų sultimis.

Nors atrodė, kad Devinas su tuo nesutinka, jis linktelėjo galvą.

Pabeldė į duris, ir jie atsigręžė į tamsų siluetą ant slenksčio.

— Ponas Olsenas? Aš esu agentas Roselis iš FTB.

— Jei neprieštaraujate, pasikalbėsiu su jumis už durų, — atsakė Alanas. — Laukiamajame.

Agentas atatupstas pasitraukė į vestibiulį.

— Atrodo, tavo tėtis turi daugiau lankytojų, — paaiškino Devinui Kei. — Bet mes puikiai išsiversime ir be jo, ar ne, Devinai?

Alanas pakštelėjo Kei į skruostą, pataršė sūnui plaukus ir nuėjo prie agento Roselio.

— Tara bum bam, — tėvui išėjus pasakė Kei Devinas.

— Oi, ne, — nenorėjo sutikti Kei. — Juk žinai, kad man jis prastai sekasi.

— Tara bum bam, — iki ausų išsišiepdamas pakartojo Devinas.

Šį žaidimą jis dažnai mėgdavo žaisti. Jo išmokė Alanas. Tai buvo kiek pakeistas studentų išgertuvių žaidimas. Kei žinojo, kad Devinui ypač patinka žaisti su ja, nes labai lengvai laimėdavo. Vienas iš jų imdavo skaičiuoti pradėdamas nuo vieno, paskui pakaitomis sakydavo kitą skaičių. Priėjus trejetą, o paskui paminėjus kiekvieną trijų kartotinį ar skaičių su trejetu, užuot ištarę skaičių, jie turėdavo sakyti „tara bum“. Vietoj septyneto, jo kartotinio ir skaičių su septynetu jie sakydavo „tarabam“. Kai skaičius būdavo ir trejeto, ir septyneto kartotinis, ar kai turėdavo bet kokį trejeto ir septyneto derinį, reikėdavo sakyti „tara bum bam“. Jie dažnai žaisdavo, tad Kei neblogai laikydavosi iki kokių 252, bet paskui ji greitai imdavo atsilikti. Alanas maždaug po 1225 paprastai išsitraukdavo kalkuliatorių. Devinas jam leisdavo, kad tik galėtų žaisti toliau. O žaidžiant su Kei jam, rodės, tiesiog patinka laimėti.

— Na, gerai, — nusileido Kei. — Vienas.

— Du, — tarė Devinas.

— Tara bum.

— Keturi.

— Penki.

— Tara bum.

— Tara bam, — tarė Kei ir atsiduso. — Ar tau nebuvo baisu tame miške vienam? Tikriausiai baisiai išsigandai.

— Aštuoni, — tarė Devinas.

— Tara bum, — ji nubraukė plaukus Devinui nuo kaktos. — Džiaugiuosi, kad vėl grįžai namo. Žinau, kad tau sunku nustygti vietoje, tad tikriausiai buvo velniškai nuobodu.

— Dešimt. Aš žaisdavau žaidimus. Žaidimus. Žaidimus. Žaidimus. — Devinas pakratė ore plaštakas.

Kei sučiupo jo rankas ir nuleido.

— Ė, Devinai, ištrauksi lašinės žarneles!

— Tara bum bam. Tara bum bam. Tara bum bam.

— Gerai, Devinai, gerai. Ramiau, — tarė Kei. — Vienuolika. Ar žaidimai buvo smagūs? Ką žaidei? Ar tau gerai sekėsi?

— Tara bum. „Didvyrių kuopą“. Kodą. „Didvyrių kuopą“.

— Tara bum. Ar tau gerai sekėsi „Didvyrių kuopos“ žaidimas, Devinai?

— Tara bam, — Devinas ėmė mėgdžioti žaidimo garso efektus ir judinti įsivaizduojamas vaizdo žaidimo svirteles.

— Tara bum, — žaidė toliau Kei. — O kodas? Ar jį irgi gerai sekėsi žaisti? Papasakok man daugiau apie tai, Devinai.

— Šešiolika. Devinas gudrus.

— Kodėl Devinas gudrus? Baigei kodo žaidimą?

— Žaisk, Kei, žaisk.

— Žaisiu, kai papasakosi man daugiau apie kodą. Ten buvo „Likimo“ kodo žaidimas?

— Sakyk „tara bam“. Devinas gudrus. Sakyk, Kei. Žaisk.

— Tara bam, — atsakė Kei. — Papasakok man, koks tu gudrus.

Devinas ėmė kalbėti garsiau, tarsi būtų susijaudinęs.

— Bum bam, bum bam, tara tara.

Kei atsiduso — jai ėmė trūkti kantrybė.

— Aš žaidžiu , Devinai! Aštuoniolika. Norėjau pasakyti, tara bum.

— Devyniolika. Bum bam tara, bum bam tara.

— Liaukis, Devinai! Papasakok man apie kodą, ir tiek.

— Tara, tara, tara bum. Žaisk.

— Dvidešimt, — burbtelėjo Kei. — Dvidešimt, velniai rautų. Dabar paaiškink man, kodėl esi toks gudrus. Baigei kodo žaidimą?

Devinas ėmė sukioti galvą į šalis į taktą savo kartojamam žaidimo pavadinimui.

— Tara bum bam, tara bum bam, tara bum bam. Toks žaidimo pavadinimas, o ne bum bam tara tara. Štai koks gudrus Devinas.

Jis ėmė purtyti plaštakas prie ausų, bet Kei nekreipė į tai dėmesio. Jos veidas staiga išbalo. Ji sugriebė Deviną už riešų neleisdama judinti.