Линн Шоулз - Hado projektas

— Nori pasakyti, supainiojai kodą? Sukeitei skaičius vietomis?

Devino veidas nušvito iš pasididžiavimo.

— Devinas gudrus.

Kei paleido berniuko riešus, pakėlė nuo grindų rankinę ir ėmė raustis. Galop išsitraukė mobilųjį telefoną ir atvožė dangtelį. Tada priėjo prie lango ir nusisukusi nugara į Deviną nuspaudė greito rinkimo mygtuką.

EMZAROS KNYGA

Meisas pasitraukė į šalį ir palaukė, kol turistų iš Azijos grupė nuėjo nuo Džeimso Smitsono memorialo, pastatyto jo garbei pavadinto instituto pilyje. Apsaugininkas pasakė Meisui, kad jo grupė — paskutinė įėjusi, tad jis galės apie dešimt minučių pabūti čia vienas, kol salė bus uždaryta. Meisą intrigavo solidi instituto kolekcija ir jis dažnai ateidavo čia medituoti tarp šimtmečių senumo relikvijų. Kai stovėdamas pagerbė instituto įkūrėją, išgirdo balsą:

— Jis buvo nesantuokinis Nortumbrijos hercogo ir Elžbietos Hangerford sūnus.

Meisas pasisuko ir pamatė atokiau stovintį Senį.

— Kai kurie didžiausi vyrai istorijoje buvo pavainikiai, — tarė Meisas. — Šis mirė Genujoje, bet Aleksandras Grejamas Belas atvežė jo palaikus čia. — Meisas pažvelgė savo vadovui į akis tikėdamasis sušvelninti smūgį, kurį padarė kiek anksčiau, kai pranešė blogų naujienų ir paprašė šio pasimatymo. O naujienos buvo tokios: negana to, kad berniukas pabėgo neužrašęs Torui viso „Hado“ kompiuteriui reikalingo operacinės sistemos kodo — ko gero, vaikiščias dar tyčia sukeitė jo dalis vietomis. Be to, bankininkas ir Toro padėjėjas negyvi. Galiausiai antras Torui atsiųstas todžio gabalas paaiškėjo esąs ne ką patikimesnis už apirusį pirmą. — Gaila, kad Smitsonas nesivargino papildyti šios didžiulės kolekcijos gaminiais iš todžio.

— Tuomet viskas būtų buvę pernelyg lengva, Pursanai, — Senis priėjo prie Meiso. — Ar Toras sužinojo, kur vaikas?

— Jis visą dieną ieškojo miške, bet nerado jokių berniuko pėdsakų. Man paliepus jis nuvežė Džeksono lavoną į bankininko trobelę kartu su keliais berniuko daiktais.

— Toras privalo pasirūpinti, kad nei vieno, nei kito pėdsakų neliktų „Hado“ patalpose, — tarė Senis. — Jei ten pasirodys valdžios atstovai, jie turi pamatyti vien krūvelę apleistų pastatų apleistame radaro komplekse.

— Mes sutvarkėme visus popierius. Iš jų matyti, kad vieną iš pastatų naudoja interneto duomenų kaupimo bendrovė, įsikūrusi Vidurio Vakaruose. Vidaus reikalų departamente ji užregistravusi ilgalaikę nuomos sutartį. Taigi visi dokumentai tvarkingi, jei Torui kartais tektų įrodyti turint leidimą ten būti. — Meisas stebėjo stojišką nukaršusio Senio veido išraišką. — Visus šiuos nesklandumus galima išspręsti. Didesnė bėda yra ta, iš kur mes gausime gerai išsilaikiusio todžio šaltinį. Mes turėjome tik keletą Nojaus laivo lentgalių. Gerokai pavargome, net kol išgavome iš jų susikristalizavusios Gyvybės medžio dervos.

Senis nusišypsojo — ta visažinio išraiška dažnai erzindavo Meisą.

— Vadinasi, turime išsiaiškinti, ar dar kas nors nebuvo padaryta iš tos susikristalizavusios Gyvybės medžio dervos.

Meisas įtemptai mąstė stengdamasis prisiminti šią Biblijos istoriją, bet niekas neatėjo į galvą.

— Jeigu gaminių ir buvo, argi jie nebūtų dingę per tvaną?

— Gal kas nors buvo paimta į Nojaus laivą. Jei iš Gyvybės medžio buvo padarytas koks gaminys, Nojus, be abejo, būtų garbinęs jį kaip didžiausią šventenybę. Jis tikrai būtų pasiėmęs ją į laivą. Žinoma, nereikia pamiršti ir akivaizdaus dalyko: Nojaus laivo mediena buvo išdalyta ir panaudota naujame pasaulyje statyti namams, gaminti baldams ir įnagiams. Ko gero, vertėtų pamėginti atsekti Nojaus šeimos palikuonis. Ką gali žinoti, kas buvo perduota iš kartos į kartą?

— Pone sekretoriau, — tarė prisiartinęs prie jo jaunas FTB agentas, — mes turėsim išeiti po penkių minučių.

Meisas rankos mostu jam parodė tuoj ateisiąs, palaukė, kol vyras grįžo prie durų, vedančių prie instituto steigėjo sarkofago, tada paklausė:

— Kaip galim sužinoti, kas galėjo išlikti?

— Esama daugybės senų raštų apie Nojų ir jo giminę — dokumentų, kuriuos Bažnyčia galiausiai atmetė per pirmą Nikėjos susirinkimą. Dingstis buvo ta, kad kai kurie jų būtų prieštaravę tuometei Bažnyčios doktrinai ir, galimas daiktas, nuvedę krikščionių tikėjimą klaidinga linkme. Kad taip neatsitiktų, raštai buvo sunaikinti arba paslėpti nuo žmonių akių.

— Kurio mes turėtume ieškoti? — paklausė Meisas.

— Man ateina į galvą vienas — Emzaros knyga.

— Kas tai?

— Pursanai, — atlaidžiu balsu atsakė Senis, — maniau, kad daugiau išmanai tuos dalykus.

— Senovės raštai nėra mane dominanti tema.

— Neišsiversime be tokių senovės raštų kaip Emzaros knyga, jei norime, kad Hado projektas būtų sėkmingas, — jis piktai dėbtelėjo į Meisą. — Emzara buvo Nojaus žmona. Pradžios knygoje jos vardas nepaminėtas, bet ji įvardyta Jubiliejų knygoje7. Judėjai vadino ją Naama, bet man labiau patinka vėlesnis vardas. Emzara buvo oficiali jų išbandymų metraštininke ir gerai užrašinėjo tą įvykį. Be kita ko, ji sudarė laive buvusių daiktų ir gyvių aprašą. Galbūt ji užrašė šeimos istoriją po tvano. Taigi Emzaros knyga gali atvesti mus prie dar vieno todžio šaltinio.

— Pone sekretoriau... — eidamas prie Meiso tarė agentas.

— Ateinu.

Meisas palaukė, kol vyras pasišalino.

— Kur yra ta Emzaros knyga?

— Kitų labai geidžiamų senovinių tikėjimo relikvijų kolekcijoje.

Meisas akimirksniu suvokė, ką jis turi galvoje.

Kai jie buvo beišeiną, Senis tarė:

— Reikia surišti dar vieną trukusį siūlą — išspręsti tavo vyriausybės kolegos reikalą.

Meisas nusišypsojo.

— Šią akimirką jis jau sprendžiamas.

NAUJIENA

Lindsė papureno pagalves pageltusiais užvalkalais stengdamasi, kad jos atrodytų patraukliau. Šįryt ji sutvarkė jau trečią kambarį, o buvo dar tik lygiai aštuonios. Dauguma svečių buvo arba žvejai, keldavęsi prieš švintant, arba tolimųjų reisų sunkvežimių vairuotojai — šie beveik visą laiką būdavo pasikabinę ant durų korteles su užrašu „Prašom netrukdyti“.

Ji palygino lovatiesės raukšles ir žengtelėjusi atgal apžiūrėjo. Audeklas buvo išblukęs kaip ir kiekvieno „Dos Palmas“ motelio kambario sienos bei kilimai. Bet Lindsė žinojo, kad patalynė švari, nes ją visą pati skalbė. Motelio vadovybė nedavė baliklio, tik pigių skalbiamųjų miltelių — girdi, baliklis pamažu suės audinį ir sutrumpins patalynės amžių. Bet Lindsei atrodė, kad būtų visai neblogai, jei kai kurių paklodžių ir rankšluosčių vargai pasibaigtų. Baliklio ji nusipirko netoliese esančiame prekybos centre. Laikė jį savo kambaryje ir pasiimdavo, kai skalbdavo motelio ir savo skalbinius.

Kol Lindsė dirbo, Tera sėdėjo ant grindų su pakeliu avižinių traškučių „Cheerios“, atsišliejusi į lovos kojūgalį.

— Stokis, — paliepė Lindsė išsiviepusi nuo minties, kas slypi kilimo gelmėse. Ji čiupo nuo vežimėlio, pastatyto už kambario durų, šviežią, bet palaikį rankšluostį. — Sėskis ant jo, — tarė mesdama jį Terai.

Tera pasitiesė rankšluostį ir sudribo ant jo vienoje rankoje laikydama traškučius, kitoje — televizoriaus pultelį.

Lindsė nuėjo tvarkyti vonios. Ji išgirdo Terą perjungiant televizoriaus kanalą.

— Tikiuosi, žiūri kokią informatyvią laidą, — šūktelėjo ji. — Jei gyventume namie, šiuo metu būtum pamokose.

Lindsė šveitė vonią, bet emalis jau seniai nustojo žvilgėjęs, taigi kad ir kiek ji valė, jis vis dar atrodė blukus ir pilkas. Ant veido užkrito plaukų sruoga ir Lindsė nubraukė ją plaštakos viršumi. Ar tai kada nors baigsis? Ji norėjo, kad jos gyvenimas būtų normalus. Lindsė atsisėdo pasikišusi kojas po savimi ir pasidėjo guminėmis pirštinėmis apmautas rankas ant kelių. Ji negalėjo atsiminti, kada jos gyvenimas buvo normalus. Tikriausiai prieš gimstant Terai. Sunku buvo prisiminti, kaip gyveno tada.