Линн Шоулз - Hado projektas

— Ar mes pasirengę pradėti trečią fazę? — paklausė Meisas.

Jau šimtus kartų sakiau tam šunsnukiui, pamanė Toras. Mielai būtų taip ir atšovęs Meisui, bet žinojo, kad neverta. Nesvarbu, kad Toras nefilimas — puolusio angelo ir žmogaus palikuonis, taigi rubinas. Meisas nurautų jam ausis ar padarytų ką baisiau, jeigu jis neklausytų jo nurodymų.

— Taip, mes veikiame pagal grafiką, — atsakė Toras. — Atmink, Rizbenai: mes kuriame milijonus kompiuterių-zombių visame pasaulyje. Praeis nemažai laiko, kol rūtkit bus išplatinta, o tada iškart prasidės trečia fazė.

Toras mėgo vadinti trečią fazę „tapatybės žvalgymu“ — per ją bus nustatyti konkretūs pagrindiniai taikiniai, kad būtų galima manipuliuoti jų sistemomis. Galutinė sėkmė priklausys nuo žmonių reakcijos, o ją galima nuspėti iš anksto. Ji sukels katastrofiško masto grandininę reakciją.

— Mes turėsime vienintelę galimybę, — priminė Meisas. — Reakcija turi būti tokia, kokios mes ir tikimės.

— Aš darau tik tai, kas susiję su kompiuterija. Numatyti, ką galvos žmonės — tavo rūpestis. Aš prie to neprisidedu.

Toras perkratė mintyse pagrindinius taikinius. Visuotinės padėties nustatymo palydovų diagnostikos ir kontrolės sistemos; Oro eismo kontrolės pranešimų apie avarijas tinklas; tarptautinių tarpbankinių finansinių atsiskaitymų per telekomunikacijų tinklą sistema SWIFT; Gynybos informacijos sistemų agentūrinis tinklas ir jo Pasaulinis informacijos tinklas; JAV energetinės sistemos tinklai ir atitinkami užsienio šalių tinklai; atomines elektrines stebinčios ir kontroliuojančios Saugos parametrų rodymo sistemos techninės priežiūros kanalas; aštuoniasdešimt kontrolės ir duomenų kaupimo tinklų, apimančių elektros, gamtinių dujų, vandentiekio, kanalizacijos sistemas, geležinkelius ir telekomunikacijas; ir pagrindinis taikinys — AT&T Pasaulinio palydovų ryšio stebėjimo stotis.

Toras pažiūrėjo į ekraną, rodantį operacinės sistemos sąsają su Hado kvantų kompiuteriu. Tas šūdelis tarėsi esąs labai gudrus, pamanė Toras įsivaizduodamas Deviną Olseną spausdinantį žaidimų kambaryje ir bandantį jį apgauti — sukeisti kodo dalis vietomis. Bet teorinės fizikos ir mašinų gamybos daktaro laipsnį turėjo ne Devinas, o jis, Toras. Kai Kei paskambino ir įspėjo jį, kad vaikis bandė gudrauti, Toras vos per kelias valandas kodą ištaisė ir pabaigė. Tai katras iš jų dabar gudragalvis?

Toras paskutinį kartą dirstelėjo į laikrodį. Liko vos kelios sekundės.

Ekrane buvo tuščia. Toras juto, kaip krūtinėje trankosi širdis. Nors buvo šalta, jis ėmė prakaituoti. Stipriau suspaudė mobilųjį. Kitame gale girdėjo Meiso kvėpavimą.

Vidurnaktis.

Toras sulaikė kvėpavimą. Atėjo lemiama akimirka. Antros galimybės nebus.

Staiga Hado projekto valdančiojo kompiuterio ekranas sumirksėjo. Jo apačioje pasirodė teksto eilutė.

XOCSSOV. MOLDAVID.echo.YORK.0022039

Toras palinko į priekį. Beveik tą pačią akimirką po pirma eilute pasirodė antra ir pastūmė ją aukščiau.

XOCSSOV.LANCAST.echo.ABBY.0022048

Nespėjus užsirašyti antrai eilutei, ekrano apačioje pasirodė trečia, paskui ketvirta. Kiekvieną kartą pasirodžius naujai eilutei, ankstesnės slinko aukštyn. Netrukus, lyg atsidarius šliuzo vartams, eilutės ėmė plūsti dešimtimis, šimtais, o paskui ir tūkstančiais. Naujos eilutės taip greitai stūmė ankstesnes, kad visas vaizdas susiliejo.

Toras nusišypsojo.

— Rizbenai?

— Klausau, — atsakė Meisas.

— Sveikas atvykęs į Hadą.

MĖLYNIEJI

Lindsė sumetė jųdviejų mantą į furgono galą ir prieš įsitaisydama ant vairuotojo sėdynės paskutinį kartą pažiūrėjo į „Dos Palmas“ motelį.

— Ar mes čia grįšime? — paklausė Tera.

— Kol kas nežinau, — Lindsė užvedė variklį ir išvažiuodama iš automobilių aikštelės dar atsisuko.

— Tai kodėl mes pasiėmėm visus daiktus?

— Todėl, kad galim negrįžti.

— Bet tu turi kambario raktą, — tarė Tera rodydama į maskatuojantį pakabutį.

Lindsė pažiūrėjo į vieną pusę, paskui į kitą ir išsuko į US1 greitkelį.

— Tau irgi reikia prisisegti diržą, — priminė Tera. — Nakvosime Majamyje?

— Gal, — atsakė Lindsė.

— Jeigu nakvosime, ar tavęs rytoj nepasiges darbe? Turėsi nemalonumų.

Lindsė suirzusi atsiduso.

— Taip, Tera, tu teisi. Klausyk, susitarkim štai ką. Sakei, kad nori pamatyti tą berniuką — Deviną Olseną, taigi pas jį ir važiuojam. Kas nutiks paskui — nežinau. Gal tu ir žinai atsakymą, bet aš nežinau. — Ji pažiūrėjo į dukrą. — Kažkokia paslaptis: rodos, tu visada žinai apie viską daugiau, negu man sakai.

Ji iškart pasigailėjo savo žodžių: Tera nusisuko ir įsmeigė žvilgsnį pro šoninį langą.

Ilgą laiką jos važiavo tylėdamos. Lindsė žinojo, kad yra suirzusi, ir jau ne kartą tą dieną be jokios dingsties piktai kalbėjo su Tera. Dukra tiesiog elgėsi kaip ir dera vaikui — jai buvo smalsu, kas darosi. Pastaruoju metu jų abiejų gyvenimas buvo toks nenuspėjamas. Tera tenorėjo sužinoti, kuo gali pasikliauti — ko gali tikėtis artimiausioje ateityje. Ko dar ji galėjo paklausti, jei ne savo mamos? Vaikai jaučiasi saugūs, kai viskas įprasta ir tvarkinga, o šių dalykų skaudžiai stigo jų gyvenime.

Lindsė pasitrynė kaktą. Tera nusipelnė daugiau negu pastaruoju metu tikrai ne idealaus motiniško rūpesčio. Lindsė prisisegė diržą ir ištiesė ranką Terai.

— Atleisk, boružėle. Aš tave myliu.

— Aš tave irgi.

— Ar nori užsukti į „Kriauklių pasaulį“? Galėsi išsirinkti gražią kriauklę.

Teros veidukas nušvito.

„Kriauklių pasaulyje“ Tera beveik pusę valandos ieškojo tinkamos kriauklės ir galop išsirinko didelę susisukusią. Grožėdamasi žvilgančiu jos vidiniu paviršiumi Tera pareiškė, kad ji labai graži. Pardavėjas jai pasakė, kad tokias kriaukles salų gyventojai nuo seno naudoja pranešti apie vestuves, ir mergaitę tai labai sudomino. Vyras ištraukė tokią pat iš po prekystalio ir papūtė į viršuje išgręžtą skylutę. Pasigirdo be galo egzotiškas baubimas, panašus į rago garsą. Tera pasakė motinai, kad kriauklė jai labai patinka ir kad nori neštis ją rankose, ne maišelyje.

Kai jos vėl išvažiavo į greitkelį, Tera kelis kartus nupiešė kriauklę, bet pasiskundė, kad piešiniai jai nepatinka — važiuojančiame furgone sunku nulaikyti pieštuką.

Kiek mažiau nei po dviejų valandų greitkelis susijungė su Biskeino bulvaru Majamio centre. Paleidusios radiją visu garsu, Lindsė su Tera pritarė Olivijai Njuton Džon ir Džonui Travoltai, dainuojantiems „Noriu tavęs“. Kai jiedvi kriokė priedainio „Ūūū ūūū ūūū“, priekyje iš kairės pasirodė „KiberSis“ pastatas. Lindsė nutilo, galvoje ėmė suktis klausimai. Ką ji, po galais, pasakys, kai jiedvi įeis į pastatą? Kaip ji paaiškins, kojos atvažiavo?

Dainai pasibaigus Tera įsmeigė akis į motiną. Noras dainuoti jai irgi dingo.

Lindsė pastatė furgoną netoliese aikštelėje.

— Žinai, mūsų gali neįleisti, — kišdama raktelius į rankinę tarė Lindsė. — Devino tėvas mūsų nepažįsta. Niekas mūsų nepažįsta.

Ji pirštais nubraukė Terai plaukus nuo veido.

— Neabejoju, kad Devino tėtis myli jį kaip aš myliu tave. Ir jis ką tik atgavo Deviną po sunkių išgyvenimų. Jis elgsis atsargiai, stengsis apsaugoti Deviną nuo pavojų, kaip aš noriu apsaugoti tave. Jis, ko gero, nesupras, ko mes čia atvažiavome.

Aš pati nesuprantu, ko mes čia atvažiavome. Lindsė pasilenkė prie Teros.