Линн Шоулз - Hado projektas

Kotenė klausėsi garsų nuotrupų, sklindančių iš viso pastato — dirbo PŽT naktinė pamaina. Išgirdo negarsiai skambant telefoną, kažką šnekantis tolumoje, radiją, tyliai grojantį džiazą, kikenimą. Čia tvyrojo guodžianti ramybės atmosfera, bet kažkur naktyje puolę angelai ir nefilimai telkė savo pajėgas. Visi požymiai rodė, kad jie bandys dar kartą smogti tam, ką Dievas brangino labiausiai, jo vertingiausiam kūriniui — žmogui. Tai padaryti jie mėgino bandydami klonuoti Kristų ir sukurti Antikristą. Jie sukėlė pasaulinę savižudybių epidemiją, dėl kurios mirė tūkstančiai, o gal net milijonai. Dabar jie vėl kėlė nedoras galvas. Kotenė tai žinojo, nes vienas faktas užtemdė visus kitus. Dievas atsiuntė žinią — grąžino jai seserį Motnisę — Terą. Taip Jis galėjo pasielgti tik dėl vienos priežasties — tik jos abi galėjo sustabdyti tamsos jėgas. Kotenė dabar turėjo rasti Terą anksčiau už puolusiuosius ir nefilimus. Kaip ir kiekviename mūšyje nugalėtojas galėjo būti tik vienas.

— Kotene? Ar girdi mane? — paklausė Tedas. — Kokia jo pavardė?

— Jis — valstybės saugumo sekretorius, — atsakė Kotenė. — Rizbenas Meisas.

KRIAUKLĖ

Lindsė suspaudė Terai ranką. Dukros delnas buvo šiltas, jos pačios — šaltas ir drėgnas. Jos įėjo pro dvigubas veidrodinio stiklo duris į dvidešimties aukštų „KiberSis“ pastato vestibiulį. Marmurinėse grindyse buvo išdėliotas bendrovės logotipas su mėlynu žaibu.

— Žiūrėk, — tarė Tera rodydama į ženklą. — Visai kaip mano.

Lindsė įdėmiai pažiūrėjo į logotipą, paskui į dukrą, ir ją apėmė jausmas, kad staiga ima dėtis kažkokie protu nesuvokiami dalykai.

Jiedvi sustojo prie apsaugininkų stalelio.

— Mes norėtume pamatyti poną Olseną, — tarė Lindsė.

— Jūs susitarę dėl susitikimo? — paklausė apsaugininkas su privačios saugos firmos uniforma.

— Ne, — atsakė Lindsė, — bet reikalas labai svarbus. Mes dėl jo sūnaus.

Iš vyriškio išraiškos Lindsė suprato jį manant, kad ji — viena iš daugybės keistuolių, iš dyko buvimo slampinėjančių po Majamio centrą.

— Jūsų pavardė? — paklausė apsaugininkas.

— Lindsė Džordan. — Ji linktelėjo į Teros pusę. — O čia mano dukra Tera.

Neatitraukdamas įdėmaus žvilgsnio nuo Lindsės vyras pakėlė ragelį, surinko numerį ir ėmė tyliai kalbėti į mikrofoną.

Vos padėjo ragelį, vestibiulyje pasirodė keli saugos pareigūnai, vilkintys tokiomis pat baltomis bei žaliomis uniformomis, ir pasuko prie Lindsės.

— Būkit geras, — tarė Lindsė iškeldama ranką. Ji numanė, kad pareigūnai geriausiu atveju tuoj išprašys jas iš pastato. — Mes nenorim niekam bloga. Manau, ponas Olsenas norės išgirsti tai, ką mes žinom. Būkit geras — leiskit mums pasikalbėti su juo vieną minutę.

— Atleiskit, panele, — tarė vyras tamsiai mėlynu kostiumu, atsekęs įkandin apsaugininkams ir priėjęs prie Lindsės.

Ji nusprendė, kad jis ne iš apsaugininkų — veikiau Olseno padėjėjas ar „KiberSis“ ryšių su visuomene atstovas.

— Ponas Olsenas nori visiems pranešti esąs dėkingas už užuojautą, parodytą jam per neseniai ištikusią bėdą, ir nuoširdžiai dėkoja už paramą, bet šiuo metu jis nieko nepriima. Neabejoju, jūs suprantate jo būklę ir norą būti be pašalinių.

Lindsė suspaudė Terai delną. Ji žinojo, kad sumanymas buvo pasmerktas nuo pat pradžios — susitikti su Alanu OI senu nepavyks.

— Be abejo, — atsakė ji. — Tiesiog manau, ponas Olsenas norės sužinoti tai, ką galime jam pasakyti. Tai susiję su jo sūnaus pagrobimu. Būkit malonus — leiskit man minutėlę pasimatyti su ponu Olsenu ir jam paaiškinti.

— Esu įsitikinęs, kad jūsų ketinimai geri, bet jei turite su šia istorija susijusios informacijos, jums reikia kreiptis į FTB.

Vyras išsitraukė iš kišenės piniginę ir ėmė joje raustis.

— Štai, — ištiesęs vizitinę kortelę tarė jis. — Paskambinkit šiuo numeriu ir paprašykit...

— Turiu kai ką Devinui, — pertarė jį Tera. — Dovaną.

Ji ištiesė savo kriauklę.

— Labai malonu, — vyras ištiesė ranką norėdamas paimti kriauklę. — Džiaugsiuosi matydamas...

Jam nespėjus jos paimti, prie liftų pasigirdo sambrūzdis. Vestibiulyje nuaidėjo žingsnių garsai: marmuro grindimis ėjo žmonės, apsiavę kietais batais odiniais padais. Iš lifto ėjo vyras, laikantis už rankos berniuką. Juodu supo keletas uniformuotų apsaugininkų. Visi patraukė prie lauko durų.

Lindsė suprato, kad čia Alanas Olsenas su sūnumi. Vienas iš apsaugininkų, su kuriais ji kalbėjosi, suėmė jos ranką ir patraukė ją su Tera į šalį.

— Prašom pasitraukti, — tarė jis.

Staiga Tera nuskuodė prie to būrelio ir prišoko prie berniuko. Niekas nespėjo jos sustabdyti.

Pamatę bėgančią jų link mergaitę du apsaugininkai bandė pastoti jai kelią, bet Tera jau buvo atsidūrusi tarp jų ir Devino.

Būrelis sustojo. Tera ištiesė berniukui ranką su susisukusia kriaukle. Visi tylėdami stovėjo. Berniuko veidą nušvietė plati šypsena.

Tera prikišo kriauklę Devinui prie ausies.

Lindsė atsitraukė nuo apsaugininkų ir pribėgo prie dukros. Vestibiulyje įsivyravo rimtis: visi stovėjo lyg įbesti, apkerėti to, kas vyksta. Devinas tuo tarpu klausėsi kriauklės garso.

Berniukas priglaudė delnus prie Teros pirštų ir prispaudė kriauklę arčiau ausies.

Tada Tera sukuždėjo:

— Sveikas, Devinai. Prisimeni mane?

Devino veidas nušvito.

— Sveika, Motnise, — silpnu balseliu atsakė jis.

KAMUOLINIS ŽAIBAS

Kotenė paliko Džoną Vatikano ambasadoje — jis norėjo sužinoti naujausius Venatori žvalgybos pranešimus. Ėmė lyti. Važiuodama Viskonsino prospektu ir pasukusi į O gatvę Džordžtaune, ji išgirdo tolumoje griaudžiant perkūniją. Patarėjas nacionalinio saugumo klausimais Filipas Mileris pasakė turįs jai įrodymų, reikalingų, kad galėtų priremti Rizbeną Meisą, ir paaiškino, kaip rasti jo namus.

Prisiartinusi prie karalienės Viktorijos laikų stiliaus pastato Kotenė pamatė priešais jį stovintį juodą visureigį. Mileris buvo jai minėjęs, kad tada, kai būna namie, lauke visada budi du FTB agentai.

Kotenė sustojo prie šaligatvio ir išjungė variklį. Lietus pasmarkėjo; į banginio pilvą panašūs įnirtingi debesys buvo išpampę, grėsmingi.

Ji išlipo ir išskleidė skėtį. Pamačiusi, kad atsidaro agentų automobilio keleivio durelės, ji pakėlė ranką — nėra reikalo kiaurai permirkti dviem. Durelės užsidarė, o jai priėjus per pusę sprindžio nusileido langas.

— Ar galite parodyti kokį asmens liudijimą? — paklausė agentas. Dabar jau pylė kaip iš kibiro. — Formalumas. Atsiprašau, juolab dar oras toks.

Paskutinius jo žodžius nustelbė kurtinantis griaustinio trenksmas.

Kotenė ištraukė iš vidinės apsiausto kišenės žurnalisto pažymėjimą ir padavė pro langą.

Agentas pašvietė žibintuvėliu į dokumentą, paskui pro langą jai į veidą ir grąžino.

— Stenkitės nesušlapti. Daktaras Mileris jūsų laukia.

Ji tekina pasileido takučiu ir užbėgo laipteliais prie lauko durų. Susigūžusi po stogeliu ji paspaudė skambučio mygtuką.

Tuoj pat duris atidarė ponia Miler.

— Malonu vėl jus matyti, panele Stoun, — tarė ji mostu ragindama Kotenę įeiti.

— Ačiū, — atsakė Kotenė suskleisdama skėtį ir stengdamasis nevarvinti vandens ant kietmedžio grindų. — Jūsų namai nuostabūs.

— Ačiū. — Ponia Miler paėmė Kotenės apsiaustą ir pakabino ant bronzinės gembės. — Namas buvo pastatytas paskutinį aštuoniolikto amžiaus dešimtmetį. Mes atnaujinome jį visą — nuo grindų iki lubų — stengdamiesi išsaugoti visa, kas buvo vertinga. Čia gyveno trys prezidentų kabinetų nariai ir du ambasadoriai.