Линн Шоулз - Hado projektas

Ponia Miler stovėjo prie medikų ir prisidengusi burną delnu raudojo. Ji tikriausiai buvo be galo sukrėsta, nes net nepajėgė suvokti, kas atsitiko, pamanė Kotenė.

Medikas pakėlė Milerio ranką norėdamas prijungti lašinę, bet Kotenė pamatė, kad iškart ją paleido.

— Kas čia per... — pradėjo jis ir nutilo.

Milerio dešinės rankos mėsa buvo ištižusi ir prilipusi prie išsilydžiusios kasetės.

INDIGAI

Alanas, Devinas, Lindsė ir Tera išlipo iš lifto dvidešimtame „KiberSis“ pastato aukšte.

— Jūsų šiandien nebereikės, — tarė apsaugininkams Alanas, ir jie pasiliko.

Lindsė negalėjo atsistebėti interjeru — vien stiklas, aliuminis ir lyg veidrodžiai nupoliruotas nerūdijantis plienas, bet nė vieno piršto atspaudo ar dėmelės.

Kai Alanas vedėsi juos į savo kabinetą, Tera paėmė Deviną už rankos.

Jiems įėjus Lindsė pamatė moterį. Stovėdama prie rašomojo stalo ji žiūrėjo į kompiuterio ekraną. Tarsi išgąsdinta ji staigiai apsisuko.

— Alanai, — tarė ji, — aš tvarkiau kabinetą. Maniau, kad ilgokai negrįšit.

— Ketinom ilgokai negrįžt, — atsakė jis, — bet šis tas nutiko. Kei, čia Lindsė Džordan ir jos duktė Tera. — Jis atsigręžė į Lindsę. — Kei Čiang — mano padėjėja.

Kei pasilenkė prie Alano ir pabučiavo į skruostą, tarsi stengdamasi priversti jį daugiau apie ją pasakyti.

— Na, ji daugiau negu padėjėja, — pridūrė Alanas. — Mudu su Kei...

— Malonu su jumis susipažinti, — pertraukė jį Kei. — Mes stengiamės per daug neišsiduoti. Paprastai tarnybiniai romanai prastai atsiliepia pavaldinių darbingumui.

Tera prisiglaudė motinai prie šono.

— Gal atsisėskime? — pasiūlė Alanas mostelėdamas į odines sofas ir prie jų priderintas didžiules kėdes.

Lindsė atsisėdo ant vienos iš kėdžių, Tera — jai ant kelių. Kei su Alanu įsitaisė ant sofos, o Devinas susirangė ant grindų tėvui prie kojų.

— Tai kas čia vyksta? — paklausė Kei.

Alanas ištiesė ranką ant sofos atkaltės Kei už nugaros.

— Ponia Džordan sako šį tą žinanti apie pagrobimą.

Tera spustelėjo motinai ranką.

— Nejaugi? — tarė Kei ir dėbtelėjo į Lindsę. — Jūs žinote, kad byla nutraukta — pagrobėjo tapatybė nustatyta?

Lindsė linktelėjo.

— Taip, mačiau per televizorių, bet tikiuosi, kad mane išklausysite.

Devinas priglaudė kriauklę prie ausies, pažiūrėjo į Terą ir nusišypsojo.

Buvo aiškiai matyti, kad Alanas netveria džiaugsmu matydamas sūnaus reakciją į Terą.

Kei palietė ranka Alano kelį ir įdėmiai pažvelgė į Lindsę.

— Jūs žinote, kad ponas Olsenas ir jo sūnus patyrė sunkų išmėginimą. Mes stengiamės grįžti į įprastas vėžes ir nenorime, kad kas nors tam kliudytų.

— Puikiai suprantu, — atsakė Lindsė.

— O Devinas — nepaprastas vaikas, — kalbėjo toliau Kei. — Mes negalim leisti, kad jį išnaudotų.

— Tuomet jūs tikriausiai noriau išklausysit tai, ką galiu pasakyti, — atsakė Lindsė. — Tera yra nepaprasta kaip ir Devinas.

Kei palinko į priekį.

— Atrodo, jūs nesuprantate, — atlaidžiai tarė ji vos ne šnabždesiu, tarsi tai galėtų sukliudyti Devinui girdėti, ką ji sako. — Devinas — autistas-eruditas.

— Indigas, — tarstelėjo Tera.

— Ša! — pro auksinius dukros plaukus kuštelėjo Lindsė. — Prisimeni, ką mes susitarėm?

— Indigas, indigas, indigas, — ėmė kartoti Devinas.

Lindsė nubraukė Teros garbanas atgal.

— Nenorėjau pradėti nuo to, bet... Ar esate girdėjęs apie indigo vaikus? — paklausė ji Alano.

Devinas plaštaka pamojavo sau palei ausį.

— Aš nemažai sužinojau apie sūnaus ligą, — tarė Alanas. — Taip, skaičiau, kad, be kita ko, esama ryšio tarp kai kurių autizmu sergančių vaikų ir vadinamųjų indigo vaikų. Kaip ir esama ryšio tarp nepaprastai gabių vaikų ir vaikų, turinčių dėmesio ir hiperaktyvumo sutrikimų. Taigi aš tuo pasidomėjau. Žinau, kad jie vadinami indigo vaikais, nes jų kūną tariamai supa tamsiai mėlyna aura ir jie turi tam tikrų nepaaiškinamų gabumų. Bet turiu prisipažinti, kad nuleidau rankas ir nustojau tuo domėtis. Tiesa, tai, ką sužinojau, įkvėpė mane pasirinkti „KiberSis“ logotipo spalvą. Man ši idėja pasirodė labai įdomi.

Ji daugiau negu įdomi, pamanė Lindsė. Ji tiesiog varo siaubą.

— Aš tikrai mačiau, kad mano sūnus turi keletą tiems vaikams būdingų bruožų, bet man tiesiog įgriso Devinui lipdomos etiketės. Etiketės man nė kiek ne geriau negu įžeidinėjimas, tik visuomenei priimtinu lygmeniu. Galop mano kantrybė plyšo. Devinas yra Devinas, ir tiek.

— Sutinku, — užjaučiamai tarė Lindsė. Ji puikiai žinojo, ką reiškia saugoti vaiką nuo klaidingo visų aplinkinių požiūrio, kiek širdies skausmo tenka patirti. — Galbūt domėdamasis tais klausimais skaitėte apie tai, kad pastaruoju metu gimė daugybė — atleiskite už etiketę — indigo vaikų. Manoma, kad tokių būta visais laikais, bet nedaug. Daug jų gimė aštuntą dvidešimto amžiaus dešimtmetį, bet nepalyginti mažiau nei prieš pat 2000-uosius ir tuoj po jų. Aš manau, kad iš tikrųjų jie yra seni išminčiai, atsiradę čia tam, kad mums vadovautų ir padėtų išgyventi siaubingais laikais. Kai kas sako, kad jie parengs mus nušvitimui9. Tie vaikai turi neregėtų gabumų. Tera — indigas. Aš nematau tų vaikų aurų, bet Tera jas mato. Išvydusi Deviną per televizorių ji iškart suprato, kad jis vienas iš tokių kaip ji.

Kei pavartė akis.

— Alanai, manau, turim padėkoti poniai Džordan už apsilankymą ir...

— Ne, pone Olsenai, prašau jūsų — leiskite man baigti. Užtikrinu: jūs džiaugsitės, kad mane išklausėte.

Alanas sudėjo rankas ant šlaunų ir ėmė kepšenti vienos rankos pirštų galiukus į kitos.

— Ar neprieštarausit, jei Devinas ir Tera eis į žaidimų kambarį? Jis šalia mano kabineto, įrengiau jį specialiai Devinui. Jame yra viskas, ko tik gali prireikti: tualetas, šaldytuvas, žaislų, žaidimų. Į jį įeiti ir iš jo išeiti galima tik pro čia. Jiems ten bus saugu, o man bus lengviau su jumis kalbėtis.

Lindsė pažiūrėjo Terai į veidą — kaip ji reaguoja.

— Sutinki, boružėle?

Tera pritariamai linktelėjo.

— Kei, būk gera, aprodyk vaikams žaidimų kambarį ir gal greitosiomis paruošk ko nors užkąsti, — paprašė Alanas.

Iš Kei išraiškos Lindsė matė, kad Alano siūlymas nelabai patinka jo ypatingajai padėjėjai. Vis dėlto Kei sutiko ir išsivedė vaikus.

— Jinai tik stengiasi jį apsaugoti, — modamas galva į užsidarančių durų pusę tarė Alanas. — Man įdomu, ką norite pasakyti, ir nenoriu jūsų skubinti, deja, šįryt turiu mažai laiko.

— Ačiū jums už kantrybę, — atsakė Lindsė. — Man šįsyk labai sunkiai sekasi surikiuoti mintis, bet turiu labai daug ką pasakyti.

Alanas linktelėjo ir ranka paragino ją kalbėti toliau.

Lindsė giliai įkvėpė.

— Tera turi unikalių gabumų. Ji dailininkė, poetė, o svarbiausia — dvasingas vaikas. Visi indigai žino, kas jie yra savo siela. Esu įsitikinusi, kad juos sieja kažkoks dangiškas ryšys. Ir žinau, kaip dabar jaučiatės. Man teko su tuo taikytis žingsnelis po žingsnelio aštuonerius metus.

— Bet tie indigai, — pertarė ją Alanas. — Kaip jums sakiau, trumpai tuo reikalu domėjausi, bet galop suvokiau, kad Devinas yra autistas-eruditas, ir tiek. Vien tai jam sunkiai pakeliama našta.

— Nežinau, kuo pasižymi jis, bet, kiek žinau, tokie vaikai turi neregėtų gabumų. Jie nebūtinai būna poetai, menininkai ar muzikantai virtuozai. Devinas juk turi ypatingų gabumų, tiesa?