Линн Шоулз - Hado projektas

Alanas neatitraukė akių nuo grindų.

— Taip, jei turite galvoje jo gebėjimą įsiminti skaičius ir datas. Jis įsidėmi viską, ką perskaito. — Jis pakėlė akis. Kita į galvą atėjusi mintis jam akivaizdžiai buvo maloni. — Devinas vienu metu gali skaityti du puslapius, vieną — kaire akimi, kitą — dešine. — Pasitenkinimo išraiška dingo iš jo veido. — Ponia Džordan, jūs davėte man daug peno apmąstymui, bet nesuprantu, ką visa tai turi bendra su Devino pagrobimu. Gal tuo ir baikime.

Lindsė žinojo, kad dabar jis mandagiai paprašys jos išeiti. Sunku buvo patikėti, kad jis taip ilgai jos klausėsi. Jai reikia kažko griebtis, sustoti dabar — nevalia.

Alanas buvo besistojąs.

— Ačiū, kad taip nerimaujate dėl mano sūnaus, bet...

Lindsė nepasijudino iš vietos.

— Nenorėjau čia eiti, — ji ėmė kalbėti garsiau ir jos balsas ėmė drebėti. — Bet Tera taip užsispyrė, taip nėrėsi iš kailio, kad buvau priversta ją čia atsivesti. Esu įsitikinusi, kad esama ryšio tarp Teros ir Devino, kuris leis mums sužinoti daugiau apie Devino pagrobimą.

Alanas pakeitė padėtį ant sofos.

— Devinas buvo pagrobtas dėl pinigų — grynai iš godumo.

— Bet skaičiau, kad jokio išpirkos reikalaujančio laiškelio niekada negavote. Ar kada nors bent kiek kam nors sumokėjote?

— Ne, bet pareigūnai rado laiškelį. Tiesiog jis dar nebuvo išsiųstas.

— Kam kažkas grobs vaiką dėl pinigų, o paskui taip ilgai lauks prieš pareikalaudamas išpirkos? Nelogiška. Manau... Tera mano, kad kažkas pagrobė jūsų sūnų dėl kitos priežasties.

Alanas pasimuistė. Jo veidas išbalo, ir Lindsė suprato, kad pataikė į jautrią vietą.

— Na gerai, ponia Džordan, kokią priežastį įžiūri jūsų dukra?

— Tera sakė, pagrobėjai norėjo pavogti informaciją, įsimintą jūsų sūnaus — skaičius, kuriuos jis laiko galvoje.

MOTYVAS

Alanas spoksojo į Lindsę. Jo išraiška bylojo apie neapsakomą sukrėtimą. Atrodė, kad jis svarsto, ar parodyti jai pasitikėjimą. Lindsė neabejojo, kad jis mintyse perkrato tai, ką ji pasakė apie Devino pagrobimą.

— Jūsų dukra sugalvojo įdomią teoriją, — prašneko Alanas. Jis toliau įdėmiai žvelgė į ją ir ji suprato, kad jis vis dar įnirtingai sprendžia dilemą.

— Taip, yra ir kita galimybė, — galop tarė jis. — Jūsų dukra teisi: galimas daiktas, Devinas buvo pagrobtas tam, kad iš jo išgautų informaciją. Skaičius, esančius jo galvoje.

— Kokius skaičius? — paklausė Lindsė.

Alanas patrynė delnus.

— Mano bendrovė „KiberSis“ netrukus turėtų baigti konstruoti pirmą pasaulyje kvantų kompiuterį. Dėl savo greičio jis padarys perversmą duomenų apdorojimo ir šifravimo srityje. Tai turės milžiniškų padarinių saugumui visame pasaulyje. Bet mes ne vieninteliai bandome sukurti kvantų kompiuterį — yra saujelė kitų. Turbūt įsivaizduojate, kokia arši konkurencija vyksta — visi nori pirmi patekti į rinką. Už paslaptyje laikomus kompiuterių kodus ir informaciją, kuri galėtų kažkam padėti mus aplenkti, būtų verta sumokėti milijonus, o gal net milijardus dolerių.

— Vadinasi, jie galėjo pagrobti Deviną tam, kad išgautų šitas žinias?

Alanas linktelėjo.

— Štai kodėl mane pribloškė jūsų dukros mintis — kad jie nori pavogti kažką iš Devino atminties. Tam aš jiems nebūčiau reikalingas. Dėl savo nepaprasto gebėjimo įsiminti ir atkurti didžiulius informacijos kiekius Devinas turi visa, ko jiems reikia, savo galvoje. Bandžiau iš Devino išgauti smulkmenas to, kas nutiko, bet jis nenori prisiminti viso to įvykio. Policija mano, kad viskas buvo dėl pinigų: žmogus, padaręs vadinamąjį inteligentišką nusikaltimą, surežisavo savo paties mirtį, paskui pagrobė Deviną dėl išpirkos. Bet informacija, kurią Devinas laiko galvoje, verta daugiau už bet kokią išpirką.

Policijai irgi nepavyko prikalbinti mano sūnų atskleisti, kas nutiko. Vyliausi, kad tai pamažėle paaiškės, kai namie Devinas pasijus esąs saugus. Bet jis man tepasakė, kad nelaisvėje leido laiką žaisdamas. Tačiau pareigūnai nerado pagrobėjo trobelėje kompiuterio — net „Playstation“ ar „Nintendo“ konsolių.

— Kažkokia nesąmonė, — tarė Lindsė.

— Taigi. Kuo daugiau apie tai galvoju, tuo nelogiškiau viskas atrodo.

— Klausykit, aš menkai išmanau apie kompiuterius ar pramoninį šnipinėjimą, bet žinau, kad Tera ir Devinas kažkaip susiję su tuo, kas čia darosi. Pone Olsenai, mudvi su Tera slapstomės. Kažkas persekioja mano dukrą. Manau, ji taip nervinosi ir prisispyrę, kad atvažiuotume susitikti su Devinu, nes žino, kad juodu turi bendrą priešą — ji vadina juos raudonais žmonėmis, rubinais. Mano galva, čia slypi kur kas daugiau, negu mes vieni galėtume išsiaiškinti, bet aš turiu pasiūlymą.

Alanas pasidėjęs rankas ant kojų palinko į priekį.

— Aš klausau, — tarė.

— Jeigu nuojauta jums sako, kad čia būta kai ko daugiau negu pagrobimo dėl išpirkos, turime kažko imtis. Turiu draugę, kuri galėtų padėti. Ji — tiriamosios žurnalistikos atstovė, turinti ne vienerių metų patirtį. Jūs nieko neprarasite, jei paprašysiu jos padėti. Gal žinote ją iš televizijos laidų. Jos pavardė — Kotenė Stoun.

— Be abejo, žinau, — atsakė Alanas. — Palydovinių žinių tinklas. Ta šventojo Gralio istorija... Susidomėjęs sekiau jos nuotykius. Drąsi moteris.

— Taigi. Jei mums pavyktų ją prikalbinti ir ji gal net sutiktų atvykti į Majamį, neabejoju, kad ji padėtų mums atskleisti šią paslaptį.

— Nelabai suprantu, ką bendra ji turi su Devinu ir Tera.

— Ji — neįprastų paslapčių įminimo ekspertė, — laukdama atsakymo Lindsė įdėmiai stebėjo Alano veidą. — Jums nieko nekainuotų bent jau su ja pasišnekėti.

Jis atsilošė ir giliai susimąstė. Po kurio laiko atsistojo, priėjo prie rašomojo stalo ir nuspaudė telefono aparato mygtuką.

— Klausau, pope Olsenai, — iš garsiakalbio pasigirdo moters balsas.

— Paskambink į Palydovinių žinių tinklo būstinę Niujorke ir pamėgink susisiekti su viena korespondente. Jos pavardė Kotenė Stoun. Kai ji atsilieps, sujunk su manim.

— Bus padaryta, — atsakė moteris.

Alanas atsisėdo prie stalo ir pasisuko ant kėdės, kad matytų pro langą.

— Abejoju, ar kas iš to išeis, bet aš pasiryžęs bemaž viskam, kad tik rasčiau šunsnukį, kuris iš tikrųjų kaltas dėl to, jog mano sūnus buvo pagrobtas.

— Nesmerkiu jūsų už tai, — atsakė Lindsė. — Man pačiai reikia rasti atsakymus į daugybę klausimų apie Terą ir žmones, kurie mus persekioja. Tikrai tikiu, kad Kotenė gali padėti mums abiem.

Į kabinetą grįžo Kei.

— Vaikai puikiai sutaria. Sutepiau jiems sumuštinių ir papjausčiau braškių. Ar gerai, ponia Džordan?

— Puiku. Tera labai mėgsta braškes. Ir prašau vadinti mane Lindse.

Kei atsistojo Alanui už nugaros ir ėmė masažuoti jam pečius.

— Gal papasakosi, ko aš neišgirdau?

Alanas suėmė jos rankas ir tik tada apsisuko.

— Pameni: sakiau tau bijąs, kad Deviną galėjo pagrobti dėl „Likimo“ kodo?

— Taip, bet...

— Ko gero, taip ir buvo.

Kei papurtė galvą tarsi rodydama gailestį Alanui.

— Brangusis, užteks kankintis — jau gana prisikankinai. Nėra jokių įrodymų, kad tai ir buvo pagrobimo motyvas. Mes žinom, kas pagrobė Deviną — Bendžaminas Rėjus. Jam žūtbūt reikėjo pinigų, bet jis tiesiog nespėjo išsiųsti išpirkos laiškelio, nes ištiko širdies smūgis. Nesileisk jaudinamas be jokio pagrindo. — Ji pažiūrėjo į viešnią. — Nenoriu jūsų įžeisti, ponia Džordan, bet policija mums jau pranešė, kas įvyko. O Devinas nesakė, kad viskas buvo ne taip.