Линн Шоулз - Hado projektas

— Bet dabar esi čia, — dar kartą ją apkabindama atsakė Lindsė, — ir tai svarbiausia.

Galop jos paleido viena kitą iš glėbio.

— Kotene, susipažink su Alanu Olsenu, bendrovės „KiberSis“ prezidentu, — tarė Lindsė.

Alanas jau ėjo prie jų.

— Malonu susipažinti, panele Stoun, — spausdamas jai ranką pasakė jis. — Esu didelis jūsų gerbėjas.

— Ačiū, kad rūpinatės mano drauge ir jos dukra.

— Nėr už ką, — atsakė jis.

Lindsė tarė:

— O čia Kei Čiang, pono Olseno... asmeninė padėjėja.

— Nieko baisaus, Lindsė, — atsakė Kei. — Alanas — mano širdies draugas, — pranešė ji, bet nesivargino pasitraukti nuo lango.

Kotenė linktelėjo Kei, paskui atsigręžė.

— Čia mano draugas, kardinolas Taileris.

— Didžiulė garbė su jumis susipažinti, kardinole Taileri, — tarė Alanas. — Vis dar atsimenu, kaip sekiau tą stulbinančią šventojo Gralio sąmokslo istoriją žiniasklaidoje. Tikriausiai patyrėte be galo įdomų nuotykį.

— Nė akimirkos negalėjome prarasti budrumo, — atsakė Džonas ir pasisveikindamas linktelėjo Kei. — Man irgi malonu su jumis abiem susipažinti.

— Gal įsitaisykime patogiau, — mostelėdamas į sofas pasiūlė Alanas.

Kotenė ir Džonas atsisėdo šalia Lindsės, o Alanas laukė, kol Kei prisės prie jo ant kitos sofos.

Atsisėdusi Kei tarė:

— Panele Stoun, jūsų draugė prisispyrę, kad atvyktumėte čia ir padėtumėte įminti ryšio tarp jos dukters ir Alano sūnaus paslaptį. Alanas su Devinu neseniai patyrė baisių išgyvenimų dėl to pagrobimo, ir mes...

Alanas patapšnojo Kei per šlaunį.

— Mes visi dabar patiriame nemenką stresą, tad prašom atleisti Kei. Ji tik nori, kad kuo greičiau sutvarkytume šį reikalą ir toliau gyventume kaip gyvenę.

— Alanai, tau nėra ko atsiprašinėti už mane, — uždedama ant jo delno savąjį tarė Kei.

— Suprantu, kad jums neramu, — atsakė Kotenė. — Ir dėkoju abiem, kad padėjote Lindsei su Tera. Deja, nemanau, kad labai greitai išsiaiškinsime, kas čia vyksta. — Kotenė giliai įkvėpė. — Lindsei ir Terai neabejotinai gresia pavojus. Jis nėra tik įsivaizduojamas. Negana to, kad jas medžioja — tie, kurie jas persekioja, yra itin pavojingi... žmonės.

Kei suirzusi atsišliejo nugara į sofos atkaltę.

Kotenė pasisuko į Lindsę.

— Nuvažiavau į Loretą jūsų ieškoti, bet judvi jau buvote išvykusios. Apsilankiau jūsų sodyboje ir ten atgijo daug malonių prisiminimų. Nemažai laiko ten pasisukiojau. Mačiau Teros paveikslus, piešinius, skaičiau jos eilėraščius. Akivaizdu, kad tavo dukra turi ne tik gyslelę, bet ypatingų gebėjimų. — Kotenė nurijo seiles, tada ištarė: — Lindse, atleisk, bet turiu pranešti liūdną naujieną. Man labai nemalonu sakyti. Viskas taip baisu! Nieko nebeliko. Kažkas padegė jūsų trobesius ir jie sudegė iki pamatų.

Namas, daržinė, didysis ąžuolas, visi tie gražūs Teros kūriniai — viskas sunaikinta.

— O varge! — pralemeno Lindsė ir ėmė balti. Ji užsidengė veidą rankomis ir purtydama galvą sukuždėjo: — Ne, ne, ne! — Galiausiai pakėlė akis. — Tai buvo viskas, ką mes turėjome. — Ji taip stengėsi sulaikyti ašaras, kad vos galėjo kalbėti.

— Kas galėjo tai padaryti? — paklausė Alanas.

— Kai buvau Kentukyje, iš manęs pavogė mobilųjį, — pasakojo Kotenė. — Todėl ir negavau tavo žinučių, Lindse. Jį pavogęs žmogus mano telefonu paskambino kardinolui Taileriui ir pagrasino mane nužudyti. Man liepė nustoti ieškojus Lindsės ir Teros. Jis dar pasakė, kad Lindsės trobesius sudegino įspėdamas, kad ateityje laukia baisesni dalykai.

— Panašu į paauglių išdaigas, — tarė Kei.

— Tai buvo ne išdaigos, — atsakė Džonas. — Kotenės telefone įmontuota visuotinės padėties nustatymo sistema, ir mums pavyko sužinoti, kad mobilusis yra Vašingtone.

— Alanai, čia gryniausios nesąmonės, — pareiškė Kei. — Nesuprantu, ką tai turi bendra su Devinu ar jo pagrobimu.

Kotenė pažiūrėjo į Kei, paskui į Alaną. Ji neturėjo vilčių laimėti prieš Kei. Verčiau bandyti įtikinti Alaną.

— Buvo nustatyta, kad telefoną turi vienas žmogus Baltuosiuose rūmuose.

Alanas atsisėdo tiesiai ant sofos.

— Jūs rimtai? Neįtikėtina! Ar žinote, kas jis?

— Taip, — atsakė Džonas.

— Vakar vakare, — tarė Kotenė, — aš susitikau su daktaru Filipu Milerių, patarėju nacionalinio saugumo klausimais. Jis rengėsi duoti man telefono pokalbių įrašus, kurie būtų nenuginčijamai įrodę, kas pavogė mano mobilųjį, kas įsakė sunaikinti Lindsės sodybą, kas grasino man mirtimi ir kas bando rasti ir nužudyti Lindsę su Tera.

— Turite juostelę? — pakeltu balsu paklausė Kei.

— Ne, — atsakė Džonas. — Daktaras Mileris žuvo per keistą nelaimingą atsitikimą kaip tik tuo metu, kai buvo beperduodąs įrodymus Kotenei. Juosta buvo sunaikinta.

Kei girdimai atsiduso.

— Matai, Alanai? Vėl spėlionės, gandai, nuogirdos. Sakyčiau, prisiklausėme užtektinai.

— Bet daktaras Mileris spėjo man pasakyti, kas tas žmogus, kurio pokalbiai buvo įrašyti, — tarė Kotenė.

— Kas jis, panele Stoun? — paklausė Alanas.

— Rizbenas Meisas, valstybės saugumo sekretorius.

Kambaryje stojusią tylą pertraukė iš žaidimų kambario staiga pasigirdęs veriantis klyksmas.

— Tai Tera, — pašokdama nuo sofos tarė Lindsė.

Alanas Lindsei įkandin pasileido per kabinetą į žaidimų kambarį.

Devinas sėdėjo ant grindų, ir siūbuodamas pirmyn atgal kratė plaštakas prie ausų.

Lindsė prišoko prie Teros ir sugriebė ją į glėbį.

— Kas yra, mažute? Kas atsitiko?

RAUDONASIS PAVOJUS

Tera nustojo klykti ir parodė į televizoriaus ekraną.

— Jis raudonas! Mamyte, jis vienas iš rubininių žmonių!

Visi sužiuro į žmogų ekrane, tikriausiai kalbantį spaudos konferencijoje. Vaizdo viršuje ėjo užrašas „Tragiška daktaro Filipo Milerio mirtis“. Po kalbančiuoju buvo parašyta: „Rizbenas Meisas, valstybės saugumo sekretorius“.

— Dieve brangus! — tarė Alanas. — Ji rodo į Rizbeną Meisą. Ir ji sako, kad jis...

— Raudonasis. Rubinas, — pertraukė jį Džonas ir atsigręžė į Kotenę. — Tai patvirtina Milerio įtarimus, kad Meisas prisidėjęs prie tavo mobiliojo vagystės.

Kitaip negu visi kiti Kotenė nežiūrėjo į televizorių: jos akys buvo įsmeigtos į Terą. Nors suaugusieji kalbėjo, jų balsai Kotenei buvo tik triukšmas fone, visai kaip vėjo ošimas kažkur toli medžiuose. Ir nieko kito Kotenė nematė, vien Terą su aplink ją skriejančiais šviesų sūkuriais — jie taip akino, kad Kotenė nieko daugiau nematė. Jai atrodė, kad žiūri į akinamos baltos šviesos tunelį, o jo viduryje stovi Tera.

— Kotene? — tarė Džonas. — Tau nieko neatsitiko?

Lindsė laikė dukrą glėbyje. Pamačiusi į Terą įsmeigtą Kotenės žvilgsnį, ją paleido. Tera iš lėto plačiai nusišypsojo.

— Sveika, — tarė ji kiek garsiau negu šnabždesiu.

— Sveika, — atsakė Kotenė jusdama, kaip ją užgriūna jausmų lavina. — Motnisė, — klaupdamasi tyliai pridūrė Kotenė.

Tera prie jos priėjo ir palietė ašarų išvagotą veidą.

— Žinojau, kad tu ateisi, — tarė ji. — Sakiau mamytei, kad ateisi.

Kotenė apsikabino mergaitę ir prisiminė, kaip Motnisė vakare ateidavo į jos kambarį. Jos ištisas valandas kalbėdavo apie gyvenimo puses, apie kurias — Kotenė suvokė tik dabar — Motnisė buvo per maža išmanyti.

Galop paleido Terą iš glėbio.

— Metas ateina, ar ne? — tyliai paklausė.