Robertas Heinleinas - Durys į vasarą

Atrodo, šiame storame voke ir bus atsakymas.

Viršuje buvo Nr. 4.307.909, nuodugnus “Stropuolio” aprašymas. Ėmiausi brėžinių, kol kas atidėjęs į šalį aprašymą ir paraiškas. Paraiškos būtinos tik teisme: paraiškos patentui gauti rašomos norint pareikšti pretenzijas visam plačiajam pasauliui, reikalaujant kuo palankesnių sąlygų, kad po to patentų revizoriai nušluostytų tau nosį — tam ir gimsta patentavimo juristai. Aprašymai, priešingai, turi būti konkretūs, bet aš brėžinius skaitau greičiau, negu aprašymus.

Teko pripažinti, kad automatas nelabai panašus į “Sumanųjį Frenką”. Geresnis už “Sumanųjį Frenką ”; atlieka daugiau operacijų, schema vietomis paprastesnė. Idėja ta pati — bet taip ir turi būti, kadangi Torseno blokų pagalba valdoma mašina, be to dar “Stropuolio” prosenelė, turėjo būti sukonstruota, remiantis tais pačiais principais, pagal kuriuos kūriau “Sumanųjį Frenką”.

Tiesiog mačiau save bekonstruojantį tokį pat mechanizmą — lyg ir kokį antros kartos “Frenko” modelį, apie kurį buvau galvojęs —”Frenką”, sugebantį daugiau nei “Frenkas”— namų darbininkas.

Galų gale ėmiau paraiškose ir aprašymuose ieškoti išradėjo pavardės. Kaipgi, pažįstu. D. B. Deivis.

Žiūrėjau į tą pavardę, lėtai ir neteisinga gaida švilpaudamas “Yra dar laiko”. Taigi, Bela vėl pamelavo. Kažin, ar buvo bent lašas tiesos tame nesąmonių sraute, kuriuo ji mane privaišino? Aišku, Bela — patologiška melagė, bet kažkur skaičiau, kad įprastas toki ų melagių stilius — greičiau jau pagražinti tiesą, nei visiškai atsiduoti fantazavimui. Matyt, manojo “Frenko” modelio niekas nepavogė: jis buvo atiduotas kažkokiam kitam inžinieriui išbaigti, paskui mano vardu parašyta paraiška.

Bet suokalbis su Maniksu neišdegė — tai faktas; žinau iš kompanijos užrašų. Anot Belos, nieko neišėjo todėl, kad nepavyko ištesėti pažado — pristatyti “Sumaniojo Frenko”.

Ar tik Mailsas nepasičiupo “Frenko” sau, įtikinęs Belą, kad automatas pavogtas? Tikriau, ir vėl pavogtas.

Tokiu atveju... Mečiau spėliojęs — tai beviltiška, dar beviltiškiau, negu ieškoti Rikos. Tikriausiai teks įsidarbinti “Aladino” firmoje, kad galėčiau iššniukštinėti, iš kur jie gavo pirmąjį patentą ir kas iš to pasipelnė . Nors turbūt neverta — patentas nebegalioja, Mailsas mirė, o jei Belai ir nubyrėjo keli skatikai, tai ji jau seniai juos iššvaistė. Abejonių vieninteliu svarbiu klausimu, kurį ir norėjau išsiaiškinti, nebeliko: išradėjas — aš pats. Profesinė ambicija paglostyta, o pinigai — kam jie rūpės, kai turi kuo užmokėti už pusryčius, pietus ir vakarienę? Tik ne man.

Taigi ėmiausi Nr. 4.307.910 — pirmojo “Braižytojo Denio”.

Brėžiniai akį džiugina. Aš pats geriau nesuprojektuočiau; tas vaikinas — talentas. Nuostabu: ekonomiškas montažas, kur tik įmanoma — vietoj judančių dalių išmintingai panaudotos elektroninės grandys. Judančios dalys — kaip apendiksas, bėdų šaltinis, kurio, jei tik galima, reikia atsikratyti.

Išradėjas net panaudojo elektrinės rašomosios mašinėlės klaviatūrą, brėžinyje pažymėdamas, kad mašinėlė padaryta pagal vieną IBM patentų. Čia tai darbas, čia tai projektavimas: niekad neišradinėk to, ką gali nusipirkti savo gatvėje.

Turiu sužinoti, kas tas galvotas vaikinas, todėl imuosi popierių. D. B. Deivis.

Po geros valandos paskambinau gydytojui Albrechtui. Kai pagaliau sulaukiau jo atsiliepiant, pasisakiau, kas esu, nes mano kabinete nebuvo videofono,

— Pažinau iš balso,— atsakė jis,— sveikas, drauguži. Kaip susidorojate su nauju darbu?

— Neblogai. Dalininku būti niekas dar nepasiūlė.

— Palūkėkite, pasiūlys. O šiaip patenkintas? Apsipratote?

— O taip! Jei būčiau žinojęs, kaip puiku čia ir dabar, būčiau užmigęs anksčiau. Už jokius pinigus negrįžčiau į 1970uosius.

— Na, na! Aš neblogai pamenu tuos metus. Buvau mažas ir gyvenau Nebraskoje, fermoje. Medžiojau, žvejojau. Linksmai leidau laiką. Linksmiau negu dabar.

— Na, kas kam. Man dabar patinka. Bet paklausykit, daktare, aš skambinu ne vien norėdamas pafilosofuoti. Turiu nedidelį rūpesti.

— Ką gi, pasakokit. Turėtumėt džiaugtis — daugumos žmonių rūpesčiai dideli.

— Daktare, ar gali ilgasis miegas sukelti amneziją?

Prieš atsakydamas gydytojas padvejojo.

— Iš principo tai įmanoma, tačiau man neteko susidurti su tokiu reiškiniu. Paprastai amnezijos priežastys kitokios.

— O kokios?

— Įvairiausios. Dažniausiai, matyt, kalta pati paciento pasąmonė. Pacientas užmiršta arba pertvarko įvykių seką, nes faktai jam nepakeliami. Tokia, bendrais bruožais, funkcinė amnezija. Dar galimas senamadiškas smūgis į galvą — amnezija, sukelta traumos. Arba amnezija dėl įtaigos, paveikus narkotikams ar hipnozei. Kas atsitiko, mažyli? Nerandate čekių knygelės?

— Ne dėl to. Kaip žinau, šiuo metu man puikiai sekasi. Bet ne viską gerai suprantu, kas įvyko prieš man užmiegant... štai dėl ko nerimauju.

— Mmm... Ar kartais ne kuri iš mano suminėtų priežasčių?

— Taip,— lėtai pasakiau,— visos, išskyrus gal tik sutrenktą galvą... O galėjau ir susitrenkti, būdamas girtas.

— Nepaminėjau,— sausai tarė gydytojas,— kad dažniausiai pasitaikanti laikina amnezija — sąmonės aptemimas apsinuodijus alkoholiu. Klausykite, drauguži, kodėl neužeinate pas mane aptarti visko smulkiai? Jei aš nenustatysiu, kas jus kamuoja,— nesu, kaip žinote, psichiatras,— galėsiu perduoti psichoanalitikui, kuris išlukštens jūsų atmintį kaip svogūną ir pasakys, kodėl mokydamasis antroje klasėje vasario ketvirtą dieną pavėlavote į mokyklą. Bet tai nepigiai kainuoja, tai kodėl iš pradžių neužsukus pas mane?

Pasakiau:

— Ką jūs, daktare, aš ir taip jau pridariau jums rūpesčio. O jūs baisiai užsispyręs ir nenorit imti pinigų.

— Drauguži, aš visad domiuosi savo pacientais — tai vieninteliai mano artimieji.

Išsisukau, prižadėjęs užeiti pirmadienį, jei nepasitaisysiu. Šiaip ar taip, turiu pats viską apmąstyti.

Visur, išskyrus mano kabinetą, užgeso šviesos; “Tarnaitė” valytoja pažvelgė vidun, suprato, kad kambarys dar užimtas ir tyliai nuriedėjo sau. Aš tebesėdėjau.

Netrukus įkišo galvą Čakas Froidenbergas ir tarė:

— Maniau, kad jau seniai išėjai. Pabusk — išsimiegosi namie. Pakėliau akis:

— Čakai, sugalvojau nuostabų dalyką. Nusipirkim statinę alaus ir du šiaudelius. Jis rimtai apsvarstė pasiūlymą.

— Ką gi, šiandien penktadienis... O pirmadieniais mėgstu pagiriotis — iš to sprendžiu, kuri diena.

— Priimta vienbalsiai. Luktelk — įsimesiu šį tą į portfelį.

Išgėrėm kelis bokalus alaus, paskui užkandom, paskui vėl išgėrė m alaus bare, kur grojo gera muzika, paskui patraukėm į aludę, kur muzika negrojo ir kabinos buvo išmuštos garso izoliacija, ir niekas netrukdė, jei maždaug kas valandą ką nors užsisakydavai. Kalbėjomės. Parodžiau patentų aprašymus. Čakas peržiūrėjo “Stropuolio” prototipo dokumentus.

— Tikrai puikus darbas, Deni. Didžiuojuos tavimi, vaikine. Norėčiau tavo autografo.

— Bet pažiūrėk čia.

Padaviau jam braižymo aparato popierius.

— Šis kai kuo net geresnis. Deni, ar tu supranti, kad dabartiniam inžinerijos menui esi padaręs gal net daugiau įtakos, negu, sakysim, Edisonas savo metu? Žinai tai, vaikine?

— Liaukis, Čakai — aš nejuokauju,— mostelėjau link fotostatų pluošto.— Gerai, vieno prietaiso autorius aš. Bet jokiu būdu ne antrojo. Aš jo nesukūriau... Arba visiškai klaidingai įsivaizduoju, ką veikiau prieš užmigdamas. Arba man amnezija.