Robertas Heinleinas - Durys į vasarą

Savo ruožtu jis noriai kritikavo naujus automatus, kurių projektai spietė si mano galvoje tarsi bitės, ir apšviesdavo mane, kai aš (ir ne vieną kartą ) sugalvodavau ką nors anaiptol nenaujo — nenaujo 2001 metais. Čakui draugiškai vadovaujant, aš vis daugiau išmokdavau — jau beveik tapau šiuolaikiniu inžinieriumi.

Bet kai vieną balandžio vakarą bendrais bruožais nupasakojau savąją autosekretorę, Čakas lėtai tarė:

— Deni, tu tą mašiną projektuoji darbo metu?

— A? Ne, tiesą pasakius, ne. O ką?

— Kas parašyta tavo sutartyje?

— Kas? Su manim nesudaryta sutartis.

Kertis įrašė mane į algalapį, Gelouvis fotografavo, o kažkoks neaiškus rašytojas klausinėjo visokių niekų — štai ir viskas.

— Mmm... Drauguži, tavo dėtas, nieko nedaryčiau, kol neturėčiau tvirtos padėties. Tas išradimas tikrai naujas. Ir, man rodos, vertas dėmesio.

— Aš dėl to net neabejojau.

— Kol kas atidėk jį į šalį. Pats žinai, kokie kompanijos reikalai. Pelnas auga, išleidžiame kokybiškus gaminius. Bet per pastaruosius penkerius metus visos mūšų naujovės gaminamos pagal licenzijas. Aš pats negaliu prastumti nieko naujo — Makas trukdo. Tiesa, tu gali aplenkti Maką ir pasiūlyti savo išradimą pačiam bosui. Bet neskubėk. Nebent norėtum įteikti jį kompanijai už tą patį savo atlyginimą.

Paklausiau. Projektavau toliau, bet visus, mano manymu, nusisekusius brėžinius sudeginau — kai įsimenu, man jų nebereikia. Dėl to sąžinė manęs negraužė: esu pasamdytas ne kaip inžinierius, o kaip reklaminis manekenas Gelouviui. Kai mano reklaminė vertė bus išsunkta, jie man įteiks mėnesio atlyginimą, padėkos ir paleis.

Bet tuomet jau būsiu tikras inžinierius ir galėsiu įkurti nuosavą įmonę. Jei Čakas norės rizikuoti, pasiimsiu ir jį kartu.

Užuot įteikęs mano istoriją laikraščiams, Gelouvis neskubėdamas dalino medžiagą centriniams žurnalams; jis norėjo, kad Life per kelias skiltis išspausdintų straipsnį, susietą su medžiaga, pasirodžiusia prieš trečdalį amžiaus apie pirmąjį “Tarnaitės” modelį. Life ant meškerės neužkibo, bet Gelouviui pavyko iškaišioti medžiagą — kartu su reklaminiais skelbimais — po kitus to pavasario leidinius.

Jau žadėjau užsiauginti barzdą. Paskui supratau, kad niekas manęs nepažįsta, o jei ir pažintų, vis vien nekreiptų dėmesio. Gavau keliolika keistų laiškų; vieno autorius žadėjo, kad amžinai degsiu pragare, nes pasipriešinau viešpaties numatytam mano gyvenimo planui. Laišką išmečiau, galvodamas — jei dievui tikrai nepatiktų tai, kas man atsitiko, jis nebūtų leidęs atsirasti šaltajam miegui. O šiaip manęs nieks netrikdė.

Bet tų pačių metų gegužės 3, ketvirtadienį, suskambo telefonas.

— Sere, su jumis nori kalbėti misis Šulc. Atsakysit?

Šulc? Po perkūnėliais, juk paskutinį kartą kalbėdamasis su Dafčiu pažadėjau tuo pasirūpinti. Bet vis atidėliojau, nes nenorėjau: buvau beveik tikras, kad toji Šulc — viena pakvaišėlių, persekiojančių prisikėlėlius ir uždavinėjančių jiems nekuklius klausimus.

Bet Daftis sakė, kad nuo pat gruodžio mėnesio, kai išsirašiau, ji vis skambina ir skambina. Laikydamiesi prieglobsčio taisyklių, jie atsisakė pranešti mano adresą, sutikdami tik perduoti telefonogramas.

Ką gi, jau vien jį dėkingumo Dafčiui privalau ją nutildyti.

— Junkit.

— Kalba Denis Deivis?

Telefonas mano kabinete be ekrano — pašnekovė manęs nemato.

— Taip. Jūsų pavardė — Šulc?

— Ak Deni, brangusis, kaip gera girdėti tavo balsą! Atsakiau ne iš karto. Ji tęsė:

— Nejaugi tu manęs neatpažįsti? Kurgi ne. Tai Bela Džentri.

7

Susitarėm susitikti.

Iš pradžių norėjau pasiųsti ją velniop ir mesti ragelį. Jau seniai supratau, kad keršyti vaikiška: kerštas neprikels Pito, o jei atsiskaityčiau pagal Belos nuopelnus — atsidurčiau kalėjime. Po to, kai lioviausi ieškojęs Belos ir Mailso, beveik nebegalvojau apie juos.

Bet Bela turėtų žinoti, kur Rika. Todėl ir pažadėjau užeiti.

Bela norėjo, kad pakviesčiau ją pietų, bet aš nė nemaniau. Nesu pedantiškas etiketo subtilybių gerbėjas. Bet valgymas — kažkas tokio, ką darai tik su draugais. Užeiti pas Belą galiu, bet anaiptol nemanau su ja valgyti ar gerti. Užsirašiau adresą ir pažadėjau prisistatyti aštuntą valandą vakare.

Bela nuomojo pigų butą name be lifto, dar nepakeistame pagal Naująjį planą miesto rajone. Dar nenuspaudęs durų skambučio supratau, kad Belos išviliotas iš manęs turtas išslydo iš jos rankų, antraip ji čia negyventų.

O kai ją išvydau, supratau, kad keršyti jau vėlu: už mane viską atliko laikas ir pati Bela.

Jei patikėsim tuo, ką kažkada sakė Bela, tai dabar jai ne mažiau kaip penkiasdešimt treji, o iš tiesų — greičiau jau kokie šešiasdešimt. Padedant geriatrijai ir endokrinologijai moteris, netinginti rūpintis savimi, gali išsaugoti trisdešimtmetės išvaizdą dar mažiausia trisdešimt metų — daugybė moterų taip ir daro. Yra kino žvaigždžių, kurios giriasi jau turį anūkų ir vis dar vaidina pagrindines naivių mergaičių roles.

Bela nepasirūpino savimi.

Dabar Bela stora, spygaujanti ir žaisminga. Aiškiai matosi, kad vertingiausia nuosavybe ji vis dar laiko savo kūną — vilki lengvą stiktito rūbą, kuris, dengdamas labai jau nedidelę to kūno dalį, neslepia ir to, kad po juo — gyvūnas, priskirtinas žinduolių klasei, moteriškai lyčiai, per daug valgantis ir per mažai judantis.

Ji pati to nesuprato. Tas kadaise energingas smegenis aptraukė migla; teliko vien pasipūtimas ir nenugalimas pasitikėjimas savimi. Ji puolė prie manęs, krykšdama iš džiaugsmo, ir aš vos spėjau išsisukti nuo pabučiavimo.

Išsivadavau iš jos glėbio.

— Nurimk, Bela!

— Bet, mielasis! Aš tokia laiminga — taip sujaudinta — tiesiog priblokšta, kad matau tave!

— Kaipgi.

Eidamas čionai nusprendžiau valdytis — sužinosiu, ko man reikia, ir išeisiu. Bet, pasirodo, ne taip paprasta.

— Prisimeni, kokį mane matei paskutinį kartą? Paverstą iškamša, apsvaigintą,— tam, kad galėtum priversti mane užmigti šaltuoju miegu.

Ji atrodė sutrikusi ir įskaudinta:

— Bet, mano mielas, mes tik gero tau norėjom! Tu taip sunkiai sirgai. Tikriausiai ji pati tuo tiki.

— Gerai gerai. Kur Mailsas? Tu juk dabar misis Šulc? Bela išplėtė akis:

— Nejaugi nežinai?

— Ko nežinau?

— Vargšas Mailsas... Vargšas brangusis Mailsas. Jis net dvejų metų neišgyveno po to, kai tu, Deni, palikai mus. Staiga jos veidas pasikeitė:

— Tas krienas mane apgavo!

— Kaip negerai.

Įdomu, kaip jis mirė? Pats griuvo ar buvo pastumtas? Ar pavaišintas arsenu? Nusprendžiau laikytis svarbiausio dalyko, kol dar Bela visai nenusišnekėjo.

— O kaip Rika?

— Rika?

— Mailso dukrelė. Frederika.

— A, ta siaubinga mergiščia! Ką aš žinau? Ji apsigyveno pas savo senelę.

— Kur? Ir kokia tos senelės pavardė?

— Kur? Tuskone, o gal Jumoje, ar dar kokiame panašiame užkampyje. Gal kur Indio. Mielasis, aš nenoriu kalbėti apie tą nepakenčiamą vaiką — aš noriu kalbėti apie mudu.

— Tuojau. Kokia senelės pavardė?

— Vaikuti, tu baisiai nuobodus. Kurių galų aš turėčiau atsiminti tokius dalykus?

— Pavardė?

— Na, Henolan... Arba Heini... Heinc. O gal Hinkli. Nebūk toks neįdomus, brangusis. Išgerkim. Išgerkim už laimę, kad mudu vėl kartu.

Papurčiau galvą:

— Nevartoju alkoholio.

Sakiau beveik tiesą. Supratęs, kad alkoholis — nepatikimas draugas bėdoje, paprastai apsiriboju bokalu alaus Čako Froidenbergo draugėje.