Robertas Heinleinas - Durys į vasarą

Ar kartais savaip negyvenu praeities svajonėmis kaip ir Bela?

Na, ką gi, jei dar kartą pabandysiu surasti Riką, blogiau nebus. Mes galėsim bent jau kasmet pasikeisti kalėdiniais atvirukais. Jos vyras nelabai galės tai uždrausti.

8

Kitą rytą, penktadienį, gegužės 4 dieną , užuot ėjęs į darbą, nuvažiavau į apygardos archyvų saugyklą. Įstaiga kraustėsi į kitą vietą, ir man buvo pasiūlyta užeiti sekantį mėnesį, taigi patraukiau į Times redakciją ir tol sėdėjau prie portatyvinio displėjaus, kol įskaudo sprandą. Bet sužinojau: jei Mailsas mirė praėjus ne mažiau kaip dvylikai ir ne daugiau kaip trisdešimt šešiems mėnesiams po to, kai aš buvau įkištas į ledainę — jis tai padarė ne Los Andželo apygardoje, jei skelbimai teisingi.

Aišku, nėra įstatymo, reikalaujančio mirti būtent Los Andželo apskrityje. Mirti galima bet kur. To dar nepavyko sureguliuoti.

Gal Sakramente yra visos valstijos protokolų suvestinė? Nusprendęs, kad reikės kokią dieną tai patikrinti, nuėjau užkąsti ir galiausiai parsiradau į darbovietę.

Manęs laukė dvi telefonogramos ir laiškas — visi nuo Belos. Perskaičiau žodžius “Brangusis Deni”, suplėšiau laišką ir pasakiau budėtojams, kad neperdavinėtų man jokių žinučių nuo misis Šulc. Tada nuėjau į buhalteriją ir paklausiau vyriausiojo buhalterio, ar galima kaip nors patikrinti, kam seniau priklausė dabar jau išėję iš apyvartos akcijos. Jis pažadėjo pabandyti, ir aš išvardijau — atmintinai — pirmųjų “Tarnaitės” akcijų savosios dalies numerius. Tam nereikėjo ypatingai geros atminties: iš pradžių mes išleidom lygiai tūkstantį akcijų, ir man priklausė pirmieji penki šimtai dešimt, o Belai įteikta “sužadėtuvių dovana”— pirmosios iš eilės.

Grįžau į savo kambarėlį, o ten radau belaukiantį Makbį.

— Kur buvot? — pasidomėjo jis.

— Vaikštinėjau. O ką?

— Vargu ar tai tinkamas atsakymas. Misteris Gelouvis šiandien jau dukart jūsų teiravosi. Buvau priverstas pasakyti, kad nežinau, kur jūs.

— O viešpatie! Jei Gelouviui manęs reikia — suras. Jeigu bent pusę to laiko, kurį sugaišta, kurdamas vis naujas gudrybes, jis skirtų prekių išnešiojimui — firmai būtų naudingiau.

Gelouvis jau ima mane erzinti. Jo pareiga — rūpintis prekyba, bet man atrodo, kad jis persistengia vis kaišiodamas savo trigrašį į prekių balansą tvarkančią reklamos agentūrą. Bet gal čia kaltas mano išankstinis nusistatymas: aš tesidomiu vien projektavimu. Visa kita laikau popieriaus gadinimu, nereikalingomis išlaidomis.

Žinojau, kam Gelouviui manęs prireikė ir, teisybę sakant, delsiau tyčia. Jis nori mane apvilkti 1900 metų mados rūbais ir fotografuoti. Jau sakiau jam, kad apsirengusį 1970 metų rūbais mane gali fotografuoti kiek tik nori, bet 1900 metais net mano tėvas dar nebuvo gimęs. Gelouvis pasakė, kad nieks nesupras ir kad mano požiūris neteisingas.

Žmonės, kurių darbas — muilinti publikai akis, įsivaizduoja, kad kiti nemoka nei skaityti, nei rašyti. Makbis tarė:

— Jūsų požiūris neteisingas, misteri Deivi.

— Tikrai? Gaila.

— O padėtis savotiška. Esat paskirtas į mano skyrių, bet aš privalau užtikrinti, kad prireikus reklamos ir prekybos darbuotojai galėtų naudotis jūsų paslaugomis. Manau, kad nuo šios dienos turėtumėt laikytis tvarkaraščio kaip ir visi kiti... Ir pranešti man, kai išeinat darbo metu. Prašyčiau to neužmiršti.

Lėtai suskaičiavau nuo vieno iki dešimties ir nuo dešimties iki vieno.

— Makai, o jūs pats laikotės tvarkaraščio?

— Ką? Aišku, ne. Aš — vyriausias inžinierius.

— Teisingai. Taip ir ant durų užrašyta. Bet įsidėkite į galvą, Makai: jums dar barzda nežėlė, kai aš buvau vyriausias šitos geležies krautuvėlės inžinierius. Jūs iš tiesų manot, kad aš ketinu laikytis kokio nors tvarkaraščio?

Jis paraudo.

— Gal ir ne. Bet galiu pasakyti štai ką: jei nesilaikysit, negausit atlyginimo.

— Tikrai? Ne jūs mane samdėt, ne jūs ir atleisit.

— Mm... Pažiūrėsim. Blogiausiu atveju galiu jus perkelti iš savo skyriaus į reklamos skyrių, kur jums ir dera būti. Jei apskritai jums dera kur nors būti.

Jis pažvelgė į mano braižymo mašiną.

— Čia jūs tikrai ničnieko nedirbat. Aš nežadu ilgiau pakęsti, kad ši brangi mašina stovėtų be naudos. Šaltai linktelėjo:

— Viso geriausio.

Išėjau paskui jį. Įriedėjo “Pasiuntinukas” ir padėjo ant mano stalo didelį voką, bet aš nė nestabtelėjau pasižiūrėti, kas ten; nusileidau į įstaigos kavinukę ir piktai užplėšiau dūmą. Kaip ir daugybė kitų grafikasmegenių, Makas įsivaizduoja, kad kūrybinis darbas dirbamas konvejerio principu. Nenuostabu, kad senoji firma jau metų metai neišleidžia nieko naujo.

Et, velniop. Vis vien nežadu ilgai čia trainiotis.

Po kokios valandos nukeliavau atgal ir ant stalo radau firminį mūsų įstaigos voką. Atplėšiau, galvodamas, kad Makas nutarė susidoroti su manimi nedelsdamas.

Bet laiškas buvo iš buhalterijos. Štai ką perskaičiau:

Gerbiamasis pone Deivi,

Atsakome į jūsų klausimą apie pajų.

Pirminių akcijų didesniosios dalies dividendai nuo pirmojo 1971 m. ketvirčio iki antrojo 1980 m. ketvirčio buvo išmokami bankui p. Heinikės sąskaitos naudai. 1980 m. įstaiga buvo pertvarkoma, ir tolimesnis pajaus likimas nelabai aiškus, bet atrodo, kad po pertvarkymo lygiavertė akcijų dalis perduota Tarptautinio draudimo grupei, kuriai ir priklauso šiuo metu. Mažesnioji dalis (jūsų pageidavimu) priklausė Belai D. Džentri iki 1972 m.; 1972 m. akcijos perduotos Kalnų bendrovei, kuri jas išskirstė ir laisvai išpardavinėjo dalimis. Reikalui esant, galima tiksliai atsekti tolesnį kiekvienos dalies likimą, bet tam prireiktų daugiau laiko.

Jei mūsų skyrius gali dar kuo jums pasitarnauti, prašome nesivaržyti ir kreiptis.

Vyr. buh. Y. E. Roiteris

Paskambinau Roiteriui, padėkojau ir pasakiau, kad sužinojau viską, ko norėjau. Dabar aišku — Rika mano akcijų taip ir negavo. Kadangi užregistruotas pajaus perdavimas — aiški apgaulė, matyt, čia pasistengė Bela: tas trečiasis dalininkas — arba dar viena Belos marionetė, arba — tikriausiai — fiktyvi būtybė; turbūt Bela jau tada ketino apmauti Mailsą.

Matyt, po Mailso mirties jai pritrūko pinigų, ir ji pardavė mažesnę akcijų dalį. Bet man nerūpi, kam atiteko akcijos, jei jau jos išsprūdo iš Belos rankų. Užmiršau paprašyti Roiterio patikrinti Mailso dalį. Gal tai padėtų surasti Riką — nors ji jų ir nebeturi. Bet šiandien jau penktadienio popietė. Paskambinsiu Roiteriui pirmadienį. O dabar man rūpėjo atplėšti didesnį voką, nes atpažinau atgalinį adresą.

Kovo pradžioje buvau parašęs laišką patentų skyriui, prašydamas pirmųjų “Stropuolio” ir “Braižytojo Denio” patentų kopijų. Pirmąkart išvydęs “Braižytoją Denį” sutrikau ir ėmiau abejoti, ar tikrai “Stropuolis”— perkrikštytas “Sumanusis Frenkas”; jei jau tas nežinomas genijus sukūrė “Denį” beveik visiškai tokį, kokį įsivaizdavau aš, labai gali būti, kad jis sukonstravo ir “Sumaniojo Frenko” atitikmenį. Šį spėjimą patvirtino toks faktas: abu patentai išduoti tais pat metais, ir abu priklausė (bent jau kol baigėsi jų galiojimo laikas) tai pačiai kompanijai —”Aladinui”.

Bet turėjau įsitikinti. Ir jei tas išradėjas dar gyvas, reikia su juo susitikti. Jis galėtų mane šio to išmokyti.

Pirmiausia parašiau į patentų skyrių; man atsiuntė standartinį raštą, iš kurio tesužinojau, kad visi nebegaliojantys patentai šiuo metu saugomi Valstybinių Karlsbado archyvų požemiuose. Tada parašiau tenai ir gavau kitą standartinį raštą — kainoraštį. Tada parašiau trečią laišką ir išsiunčiau perlaidą (“Prašome nesiųsti asmeninių čekių”) — užsisakiau visų dokumentų kopijas: abiejų patentų aprašymus, paraiškas, brėžinius, istorijas.