Robertas Heinleinas - Durys į vasarą

Bet pagalvokit apie jį, negrįžtamai ištremtą, atskirtą nuo visko, prie ko jis įprato, žinantį apie skrydį, energiją, apie milijoną dalykų ir beviltiškai besistengiantį pavaizduoti juos taip, kad būtų galima padaryti — bet pasmerktą žlugti, nes to, ką mes darome šiandien, paprasčiausiai neįmanoma pasiekti be amžių amžius tobulinto meno.

Tantalui buvo lengviau.

Galvojau, ką naudingo būtų galima nuveikti, jei laiko kelionės nebūtų į slaptintos: trumpi šuoliukai, pasiėmus surenkamą aparatūrą grįžimui. Bet vieną dieną šoktelsi per toli, ir grįžti nebegalėsi, nes dar nebus atėjęs “geležinkelių metas”. Koks nors niekniekis, kad ir tam tikras lydinys, gali pakišti koją . O dar — tikrai labai rizikuoji, nežinodamas, į kurią pusę keliauji. Įsivaizduok, kaip atrodysi atsidūręs Henriko VIII dvare su pusfabrikačių kroviniu, kurį manei vežtis į dvidešimt penktą amžių. Kur kas geriau pakliūti į štilį nepažįstamose platumose.

Ne, neišbaigto prietaiso leisti į rinką negalima.

Bet “paradoksai” ir “anachronizmų sąlygojimas” man nerūpi — jei koks trisdešimtojo amžiaus inžinierius ištobulins laiko keliones ir paleis perkėlimo stotis, vadinasi, taip norėjo kūrėjas. Jis davė mums akis, dvi rankas, smegenis: tai, ką darome jų pagalba, negali būti paradoksiška. Jam nereikia dirbštukų, “remiančių” jo dėsnius: tie dėsniai patys save remia. Stebuklų nebūna, o žodis “anachronizmas”— semantinė tuštuma.

Bet filosofija man rūpine daugiau negu Pitui. Kad ir kokia šio pasaulio esmė , man jis patinka. Radau savo Duris į Vasarą ir po laiką nebekeliausiu — dar pateksiu ne į tą stotį. Gal mano sūnus keliaus, bet tokiu atveju raginsiu jį keliauti pirmyn, ne atgal. “Atgal”—kraštutiniams atvejams; ateitis geresnė už praeitį. Nepaisant giženų, romantikų ir antiintelektualų, pasaulis vis gražėja, nes žmogaus protas, atiduodamas visas jėgas aplinkai, verčia jį tapti geresniu. Rankomis... įrankiais... nuovoka, mokslu ir projektavimu.

Dauguma tų plaukuotų nihilistų nemoka vinies įkalti nei naudotis logaritmine liniuote; mielai pakviesčiau juos į daktaro Tvitčelo kabiną ir išsiųsčiau į dvyliktą amžių — ir tegu sau džiaugiasi.

Bet aš ant nieko nepykstu, ir dabartis man patinka. Tik štai Pitas sensta — jis kiek aptuko ir nebelinkęs rinktis jaunesnį priešininką; deja, greit, jau greit jam teks užmigti labai ilgu miegu. Visa širdim viliuosi, kad jo narsi sielelė ras savo Duris į Vasarą, kur daugybė katžolių laukų, ir rainiai ramūs, ir priešininkai robotai užprogramuoti aršiai kautis — bet visad pralaimėti, o žmonės turi draugiškas rankas ir blauzdas, į kurias galima pasitrinti, nesibaiminant, kad įspirs.

Rika taip pat storėja, bet laikinai, dėl linksmesnės priežasties. Nuo to ji tapo dar gražesnė, o jos mielas amžinas “Taip!” nepasikeitė, bet jai nelengva. Darau prietaisus, kurie tai palengvintų. Būti moterimi nelabai patogu: ką nors reikia daryti, ir aš įsitikinęs, kad šį tą padaryti galima. Ir tas lankstymasis, ir nugaros skausmai — aš stengiuosi, jau padariau Rikai hidraulinę lovą, kurią ketinu užpatentuoti. Ir iš vonios išlipti turėtų būti lengviau. Šios problemos dar neišsprendžiau.

Senajam Pitui įrengiau “katino tualetą”, kuriuo jis galėtų naudotis blogu oru — automatinį, savaime prisipildantį, higienišką ir bekvapį. Vis dėlto Pitas, kaip tikras katinas, mieliau eina laukan ir tebėra įsitikinęs tuo, kad jei tik patikrinsi visas duris, vienos jų būtinai ves į vasarą.

Žinot, aš manau, kad jis neklysta.

APIE AUTORIŲ

Amerikiečių rašytojas Robertas A. Heinleinas gimė 1907 metais Misūrio valstijoje. 1929 metais baigė karo akademiją, tarnavo aviacijoje, vėliau dirbo architektu, geologu. Spausdintis pradėjo nuo 1939 metų. Viena pagrindinių jo kūrybos temų — kosmoso įsisavinimas (apsakymų rinkinys “Žaliosios Žemės kalvos”, 1951; apysaka “Žvaigždžių desantininkai”, 1959). Remdamasis savo sukurta “ateities istorija”, Heinleinas bando nuspėti civilizacijos vystymosi kelią (“Koventris”, 1940, “Farnhemo ferma”, 1964). Kosminę temą rašytojas plėtoja rūsčiai romantine plotme, o socialinė jo fantastika pasižymi objektyvia šiuolaikinių tendencijų analize, aštria buržuazinės visuomenės institutų, politikos, religijos kritika (“Keliai turi judėti”, 1940). Išeities taško Heinleinas ieško demokratinės technokratijos, individualizmo, elitarizmo ir visuotinės meilės idėjose (“Matuzalio vaikai”, 1958; “Svetimas svetimoj šaly”, 1961).

“Durys į vasarą”— mokslinė socialinė fantastika. Romano herojus pavydėtinai lengvai šuoliuoja per laiką ir, kone susidūręs su pačiu savimi, vis dėlto “nurungia” nepalankiai susiklosčiusį likimą.