• Пожаловаться

Robertas Heinleinas: Durys į vasarą

Здесь есть возможность читать онлайн «Robertas Heinleinas: Durys į vasarą» весь текст электронной книги совершенно бесплатно (целиком полную версию). В некоторых случаях присутствует краткое содержание. Город: Vilnius, год выпуска: 1985, категория: Фантастика и фэнтези / на литовском языке. Описание произведения, (предисловие) а так же отзывы посетителей доступны на портале. Библиотека «Либ Кат» — LibCat.ru создана для любителей полистать хорошую книжку и предлагает широкий выбор жанров:

любовные романы фантастика и фэнтези приключения детективы и триллеры эротика документальные научные юмористические анекдоты о бизнесе проза детские сказки о религиии новинки православные старинные про компьютеры программирование на английском домоводство поэзия

Выбрав категорию по душе Вы сможете найти действительно стоящие книги и насладиться погружением в мир воображения, прочувствовать переживания героев или узнать для себя что-то новое, совершить внутреннее открытие. Подробная информация для ознакомления по текущему запросу представлена ниже:

Robertas Heinleinas Durys į vasarą

Durys į vasarą: краткое содержание, описание и аннотация

Предлагаем к чтению аннотацию, описание, краткое содержание или предисловие (зависит от того, что написал сам автор книги «Durys į vasarą»). Если вы не нашли необходимую информацию о книге — напишите в комментариях, мы постараемся отыскать её.

Amerikiečių rašytojo fantasto romanas apie inžinierių išradėją, kuris savo priešų užmigdomas šaltuoju miegu. Pabudęs po trisdešimties metų, jis randa būdą grįžti atgal, tačiau praeityje nepasilieka, nes ateitis visada gražesnė.

Robertas Heinleinas: другие книги автора


Кто написал Durys į vasarą? Узнайте фамилию, как зовут автора книги и список всех его произведений по сериям.

Durys į vasarą — читать онлайн бесплатно полную книгу (весь текст) целиком

Ниже представлен текст книги, разбитый по страницам. Система сохранения места последней прочитанной страницы, позволяет с удобством читать онлайн бесплатно книгу «Durys į vasarą», без необходимости каждый раз заново искать на чём Вы остановились. Поставьте закладку, и сможете в любой момент перейти на страницу, на которой закончили чтение.

Шрифт:

Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

1


Vieną žiemą, prieš prasidedant Šešių savaičių karui, mano katinas Petronijus Arbitras ir aš gyvenome Konektikute, senoje sodyboje. Abejoju, ar ji tebestovi — raketa pataikė visai šalia miesto, o sodyba buvo netoli sprogimo zonos ribos. Tie senieji karkasiniai pastatai dega kaip rūkomasis popierius. Net jei namas ir išliko, kažin ar kas jį benuomoja — juk iškrito radioaktyvios nuosėdos; bet tuo metu mudviem su Pitu ten buvo gera gyventi. Nuomos mokėjau nedaug, nes nebuvo vandentiekio, o valgomajame prie šiaurinio lango pasistačiau stalą braižymui — ten buvo geras apšvietimas.


Vienintelis namo trūkumas — vienuolika durų į kiemą.

Netgi dvylika, jei priskaičiuosime dar ir Pito duris. Aš visad stengiuosi įtaisyti Pitui atskiras duris; šiuo atveju tam pasitarnavo nenaudojamo miegamojo lange įstatyta lenta, kurioje išpjoviau siaurą, vos katino ūsų pločio landą. Labai jau didelę savo gyvenimo dalį esu praleidęs atidarinėdamas katėms duris. Kartą paskaičiavau, kad nuo civilizacijos aušros šitaip jau sugaišta 97 800 žmogaus darbo metų. Galiu parodyti apskaičiavimus.


Pitas paprastai vaikščioja pro savąsias duris, nebent — o tai jam labiau prie širdies — pavyksta priversti mane atidaryti kurias kitas. Bet jei lauke prisnigta, pro savo duris katinas neis už jokius pinigus.


Būdamas dar visai mažas murkiantis pūkų kamuolėlis, Pitas susikūrė nesudėtingą filosofiją. Aš privalau rūpintis gyvenamuoju plotu, maistu ir oru; visa kita — jo darbas. Bet svarbiausia mano prievolė — rūpintis oru. Konektikuto žiemos gražios tik kalėdiniuose atvirukuose — tą žiemą patikrinęs savąsias duris Pitas vis nesutikdavo išeiti, nes už jų buvo pilna (o Pitas nekvailas!) nemalonios baltos masės, ir imdavo kaulyti, kad atidaryčiau didžiąsias duris.


Katinas tvirtai tikėjo, kad bent už vienų durų turi būti vasara. O tai reiškė, kad aš kaskart turiu apkeliauti su juo visas vienuolika durų, ir kiekvienas palaikyti atviras, kol Pitas įsitikins, kad ir čia žiema, vis labiau niaukdamasis dėl tokio netikusio mano šeimininkavimo.


Po to jis pasilikdavo viduje, ir tik nenumaldomas hidraulinis spaudimas išvydavo jį lauk. Katinui sugrįžus, pėdelėse įšalęs, ledas kaukšėdavo ant medinių grindų tarsi mažytės klumpelės; Pitas rūsčiai žvelgdavo į mane ir jau nebemurkdavo, kol neišsilaižydavo... Tada atleisdavo man — iki kito karto.


Bet jis taip ir nenustojo ieškoti Durų į Vasarą. 1970 metų gruodžio 3 dieną aš taip pat jų ieškojau.

Mano paieškos buvo beviltiškos — kaip ir Pito sausio mėnesį Konektikute. Sniegas, kiek jo pasitaiko pietų Kalifornijoje, rezervuotas kalnų slidininkams, miestui nelieka; jis turbūt ir šiaip nepasiektų Los Anželo per smogą. Bet mano širdy buvo žiema.


Sveikata (jei nepaisysim vis sunkėjančių pagirių) nesiskundžiau, mano amžius pats tas — be kelių dienų trisdešimt, ir toli gražu nebuvau bankrutavęs. Manęs neieškojo nei policija, nei apgauti vyrai, nei pareigūnai — jokios bėdos, nuo kurios neišvaduotų lengva amnezija. Bet mano širdy buvo žiema, ir aš ieškojau durų į vasarą.


Jei manot. kad pernelyg savęs gailiuosi — neklystat. Planetoje geri du milijardai žmonių tikriausiai gyvena kur kas prasčiau nei aš. Bet aš vis vien ieškojau Durų į Vasarą.


Daugumas mano išbandytųjų pastaruoju metu buvo besisukančios durys — prieš tokias aš kaip tik dabar ir stovėjau. Užrašas skelbė: Baras restoranas “Be rūpesčių”. Įėjau, išsirinkau tolimesnę kabiną, atsargiai padėjau ant kėdės kelioninį krepšį, įsitaisiau šalia ir pakviečiau padavėją.

Krepšys pasakė:


— Kuurrrr? Aš pasakiau:

— Nurimk, Pitai.

— Neeu!

— Niekai, ką tik buvai. Tupėk ramiai, ateina padavėjas. Pitas nutilo. Aš pažvelgiau i palinkusį virš stalo padavėją ir pasakiau:


— Dvigubą jūsų škotiškojo, stiklą vandens ir pusbutelį imbierinės giros.

Padavėjas sumišo:


— Imbierinės giros, sere? Su viskiu?

— Neturit?

— Turim, kaipgi. Bet...

— Tai atneškit. Gerti giros neketinu, paprasčiausiai noriu pasišaipyti į ją žiūrėdamas. Ir dar atneškit lėkštelę.

— Tuojau pat, sere. Jis pašluostė stalą.

— O ar nenorėtumėt nedidelio kepsnio? Arba — šiandien turime ypač gardžių austrių?

— Klausyk, drauguži, užmokėsiu už tas austres, jei pažadėsi jų nepatiekti. Ko man reikia, tą ir užsisakiau. Ir nepamiršk lėkštelės.


Jis užsičiaupė ir nuėjo. Vėl pasakiau Pitui, kad nesijaudintų — jūreiviai pasiekė uostą. Grįžo padavėjas apmaudžiai nešdamas ant lėkštelės pusbutelį giros. Liepiau jį atidaryti, o pats sumaišiau viskį su vandeniu.

— Gal atnešti kitą stiklą girai, sere?

— Aš tikras laukinis — geriu iš butelio.

Padavėjas nutilo ir teikėsi paimti užmokestį bei arbatpinigius, neužmiršdamas priedo už austres. Jam nuėjus, pripyliau į lėkštelę giros ir plekštelėjau per krepšį:

— Sriuba įpilta, Piteri.

Krepšys buvo neužsegtas: niekad jo neužsegu, kai viduje Pitas. Katinas praskleidė krepšio kraštus letenėlėmis, iškišo galvą, po to pasistiebė ir pasidėjo priekines letenėles ant stalo krašto. Pakėliau stiklą, susižvalgėme:


— Už moterų giminę, Pitai,— mylėk ir užmiršk! Jis linktelėjo: tostas visiškai atitiko jo filosofiją. Grakščiai palenkęs galvą, ėmė lakti imbierinę girą.


— Žinoma, jei gali,— pridūriau aš ir truktelėjau gerą gurkšnį. Pitas neatsakė. Jam visai nesunku užmiršti moteriškos lyties būtybę — tai apsigimęs viengungis.


Priešais mane už baro lango vis kaitaliojosi reklaminis užrašas. Frazę “MIEGODAMAS — DIRBK” keitė “IR SAPNE UŽMIRŠK VARGUS”. Po to plykstelėdavo dvigubai didesnės raidės:


ABIPUSIO DRAUDIMO KOMPANIJA


Visas tris frazes perskaičiau kelis kartus, visai to nepastebėdamas.


Apie sulėtintą egzistavimą žinojau tiek, kiek ir visi — nei daug, nei mažai. Kai pirmą kartą apie tai buvo paskelbta, perskaičiau vieną kitą straipsnį, be to, du ar tris kartus per savaitę su rytiniu paštu gaudavau draudimo kompanijos reklaminį lapelį, kurį paprastai išmesdavau net nežvilgtelėjęs, nes mane tai tedomino tiek, kiek ir lūpų dažų reklamos.


Pirma, ne taip seniai aš nebūčiau galėjęs sumokėti už šaltąjį miegą — brangiai kainuoja. Antra, kodėl vyriškis, mėgstantis savo darbą, uždirbantis pinigų ir besitikintis uždirbti dar daugiau, įsimylėjęs ir susižadėjęs, turėtų nusižudyti — pusiau nusižudyti?


Jei neišgydomas ligonis, kuriam vis vien teks mirti, tikisi, kad sekančios kartos gydytojai galės jam padėti, ir jei turi pinigų apsimokėti už sulėtintą animaciją, kol medicina ras vaistų jo ligai pagydyti, tada šaltasis miegas — logiškas žingsnis. Arba jei žmogus trokšta nukeliauti į Marsą ir, iškirpęs vieną kartą iš savo asmeninio filmo juostos, tikisi nusipirkti bilietą — ir tai turbūt logiška. Girdėjau, kad viena aukštuomenės pora susituokė ir tiesiai iš registracijos rūmų nukako į Vakarų draudimo kompanijos prieglobstį miegoti, pasiskelbę miegosią tol, kol bus galima praleisti medaus mėnesį tarpplanetiniame laineryje... Nors aš įtariu, kad tai draudimo kompanijos sumanytas reklaminis triukas ir kad porelė, pakeitusi pavardes, šmurkštelėjo lauk pro užpakalines duris. Nelabai panašu į tiesą, kad jaunieji būtų linkę praleisti vestuvių naktį užšaldyti tarsi makrelės.

Читать дальше

Шрифт:

Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Похожие книги на «Durys į vasarą»

Представляем Вашему вниманию похожие книги на «Durys į vasarą» списком для выбора. Мы отобрали схожую по названию и смыслу литературу в надежде предоставить читателям больше вариантов отыскать новые, интересные, ещё не прочитанные произведения.


Michailas Bulgakovas: Meistras ir Margarita
Meistras ir Margarita
Michailas Bulgakovas
Stanislaw Lem: Nenugalimasis
Nenugalimasis
Stanislaw Lem
Robert Heinlein: Durys į vasarą
Durys į vasarą
Robert Heinlein
Kristina Sabaliauskaitė: Silva rerum II
Silva rerum II
Kristina Sabaliauskaitė
Salar Abdoh: Teheranas temstant
Teheranas temstant
Salar Abdoh
Отзывы о книге «Durys į vasarą»

Обсуждение, отзывы о книге «Durys į vasarą» и просто собственные мнения читателей. Оставьте ваши комментарии, напишите, что Вы думаете о произведении, его смысле или главных героях. Укажите что конкретно понравилось, а что нет, и почему Вы так считаете.