Robertas Heinleinas - Durys į vasarą

1

Vieną žiemą, prieš prasidedant Šešių savaičių karui, mano katinas Petronijus Arbitras ir aš gyvenome Konektikute, senoje sodyboje. Abejoju, ar ji tebestovi — raketa pataikė visai šalia miesto, o sodyba buvo netoli sprogimo zonos ribos. Tie senieji karkasiniai pastatai dega kaip rūkomasis popierius. Net jei namas ir išliko, kažin ar kas jį benuomoja — juk iškrito radioaktyvios nuosėdos; bet tuo metu mudviem su Pitu ten buvo gera gyventi. Nuomos mokėjau nedaug, nes nebuvo vandentiekio, o valgomajame prie šiaurinio lango pasistačiau stalą braižymui — ten buvo geras apšvietimas.

Vienintelis namo trūkumas — vienuolika durų į kiemą.

Netgi dvylika, jei priskaičiuosime dar ir Pito duris. Aš visad stengiuosi įtaisyti Pitui atskiras duris; šiuo atveju tam pasitarnavo nenaudojamo miegamojo lange įstatyta lenta, kurioje išpjoviau siaurą, vos katino ūsų pločio landą. Labai jau didelę savo gyvenimo dalį esu praleidęs atidarinėdamas katėms duris. Kartą paskaičiavau, kad nuo civilizacijos aušros šitaip jau sugaišta 97 800 žmogaus darbo metų. Galiu parodyti apskaičiavimus.

Pitas paprastai vaikščioja pro savąsias duris, nebent — o tai jam labiau prie širdies — pavyksta priversti mane atidaryti kurias kitas. Bet jei lauke prisnigta, pro savo duris katinas neis už jokius pinigus.

Būdamas dar visai mažas murkiantis pūkų kamuolėlis, Pitas susikūrė nesudėtingą filosofiją. Aš privalau rūpintis gyvenamuoju plotu, maistu ir oru; visa kita — jo darbas. Bet svarbiausia mano prievolė — rūpintis oru. Konektikuto žiemos gražios tik kalėdiniuose atvirukuose — tą žiemą patikrinęs savąsias duris Pitas vis nesutikdavo išeiti, nes už jų buvo pilna (o Pitas nekvailas!) nemalonios baltos masės, ir imdavo kaulyti, kad atidaryčiau didžiąsias duris.

Katinas tvirtai tikėjo, kad bent už vienų durų turi būti vasara. O tai reiškė, kad aš kaskart turiu apkeliauti su juo visas vienuolika durų, ir kiekvienas palaikyti atviras, kol Pitas įsitikins, kad ir čia žiema, vis labiau niaukdamasis dėl tokio netikusio mano šeimininkavimo.

Po to jis pasilikdavo viduje, ir tik nenumaldomas hidraulinis spaudimas išvydavo jį lauk. Katinui sugrįžus, pėdelėse įšalęs, ledas kaukšėdavo ant medinių grindų tarsi mažytės klumpelės; Pitas rūsčiai žvelgdavo į mane ir jau nebemurkdavo, kol neišsilaižydavo... Tada atleisdavo man — iki kito karto.

Bet jis taip ir nenustojo ieškoti Durų į Vasarą. 1970 metų gruodžio 3 dieną aš taip pat jų ieškojau.

Mano paieškos buvo beviltiškos — kaip ir Pito sausio mėnesį Konektikute. Sniegas, kiek jo pasitaiko pietų Kalifornijoje, rezervuotas kalnų slidininkams, miestui nelieka; jis turbūt ir šiaip nepasiektų Los Anželo per smogą. Bet mano širdy buvo žiema.

Sveikata (jei nepaisysim vis sunkėjančių pagirių) nesiskundžiau, mano amžius pats tas — be kelių dienų trisdešimt, ir toli gražu nebuvau bankrutavęs. Manęs neieškojo nei policija, nei apgauti vyrai, nei pareigūnai — jokios bėdos, nuo kurios neišvaduotų lengva amnezija. Bet mano širdy buvo žiema, ir aš ieškojau durų į vasarą.

Jei manot. kad pernelyg savęs gailiuosi — neklystat. Planetoje geri du milijardai žmonių tikriausiai gyvena kur kas prasčiau nei aš. Bet aš vis vien ieškojau Durų į Vasarą.

Daugumas mano išbandytųjų pastaruoju metu buvo besisukančios durys — prieš tokias aš kaip tik dabar ir stovėjau. Užrašas skelbė: Baras restoranas “Be rūpesčių”. Įėjau, išsirinkau tolimesnę kabiną, atsargiai padėjau ant kėdės kelioninį krepšį, įsitaisiau šalia ir pakviečiau padavėją.

Krepšys pasakė:

— Kuurrrr? Aš pasakiau:

— Nurimk, Pitai.

— Neeu!

— Niekai, ką tik buvai. Tupėk ramiai, ateina padavėjas. Pitas nutilo. Aš pažvelgiau i palinkusį virš stalo padavėją ir pasakiau:

— Dvigubą jūsų škotiškojo, stiklą vandens ir pusbutelį imbierinės giros.

Padavėjas sumišo:

— Imbierinės giros, sere? Su viskiu?

— Neturit?

— Turim, kaipgi. Bet...

— Tai atneškit. Gerti giros neketinu, paprasčiausiai noriu pasišaipyti į ją žiūrėdamas. Ir dar atneškit lėkštelę.

— Tuojau pat, sere. Jis pašluostė stalą.

— O ar nenorėtumėt nedidelio kepsnio? Arba — šiandien turime ypač gardžių austrių?

— Klausyk, drauguži, užmokėsiu už tas austres, jei pažadėsi jų nepatiekti. Ko man reikia, tą ir užsisakiau. Ir nepamiršk lėkštelės.

Jis užsičiaupė ir nuėjo. Vėl pasakiau Pitui, kad nesijaudintų — jūreiviai pasiekė uostą. Grįžo padavėjas apmaudžiai nešdamas ant lėkštelės pusbutelį giros. Liepiau jį atidaryti, o pats sumaišiau viskį su vandeniu.

— Gal atnešti kitą stiklą girai, sere?

— Aš tikras laukinis — geriu iš butelio.

Padavėjas nutilo ir teikėsi paimti užmokestį bei arbatpinigius, neužmiršdamas priedo už austres. Jam nuėjus, pripyliau į lėkštelę giros ir plekštelėjau per krepšį:

— Sriuba įpilta, Piteri.

Krepšys buvo neužsegtas: niekad jo neužsegu, kai viduje Pitas. Katinas praskleidė krepšio kraštus letenėlėmis, iškišo galvą, po to pasistiebė ir pasidėjo priekines letenėles ant stalo krašto. Pakėliau stiklą, susižvalgėme:

— Už moterų giminę, Pitai,— mylėk ir užmiršk! Jis linktelėjo: tostas visiškai atitiko jo filosofiją. Grakščiai palenkęs galvą, ėmė lakti imbierinę girą.

— Žinoma, jei gali,— pridūriau aš ir truktelėjau gerą gurkšnį. Pitas neatsakė. Jam visai nesunku užmiršti moteriškos lyties būtybę — tai apsigimęs viengungis.

Priešais mane už baro lango vis kaitaliojosi reklaminis užrašas. Frazę “MIEGODAMAS — DIRBK” keitė “IR SAPNE UŽMIRŠK VARGUS”. Po to plykstelėdavo dvigubai didesnės raidės:

ABIPUSIO DRAUDIMO KOMPANIJA

Visas tris frazes perskaičiau kelis kartus, visai to nepastebėdamas.

Apie sulėtintą egzistavimą žinojau tiek, kiek ir visi — nei daug, nei mažai. Kai pirmą kartą apie tai buvo paskelbta, perskaičiau vieną kitą straipsnį, be to, du ar tris kartus per savaitę su rytiniu paštu gaudavau draudimo kompanijos reklaminį lapelį, kurį paprastai išmesdavau net nežvilgtelėjęs, nes mane tai tedomino tiek, kiek ir lūpų dažų reklamos.

Pirma, ne taip seniai aš nebūčiau galėjęs sumokėti už šaltąjį miegą — brangiai kainuoja. Antra, kodėl vyriškis, mėgstantis savo darbą, uždirbantis pinigų ir besitikintis uždirbti dar daugiau, įsimylėjęs ir susižadėjęs, turėtų nusižudyti — pusiau nusižudyti?

Jei neišgydomas ligonis, kuriam vis vien teks mirti, tikisi, kad sekančios kartos gydytojai galės jam padėti, ir jei turi pinigų apsimokėti už sulėtintą animaciją, kol medicina ras vaistų jo ligai pagydyti, tada šaltasis miegas — logiškas žingsnis. Arba jei žmogus trokšta nukeliauti į Marsą ir, iškirpęs vieną kartą iš savo asmeninio filmo juostos, tikisi nusipirkti bilietą — ir tai turbūt logiška. Girdėjau, kad viena aukštuomenės pora susituokė ir tiesiai iš registracijos rūmų nukako į Vakarų draudimo kompanijos prieglobstį miegoti, pasiskelbę miegosią tol, kol bus galima praleisti medaus mėnesį tarpplanetiniame laineryje... Nors aš įtariu, kad tai draudimo kompanijos sumanytas reklaminis triukas ir kad porelė, pakeitusi pavardes, šmurkštelėjo lauk pro užpakalines duris. Nelabai panašu į tiesą, kad jaunieji būtų linkę praleisti vestuvių naktį užšaldyti tarsi makrelės.

Galima dar paprasčiausiai susivilioti praktine nauda; draudimo kompanijos pabrėžia: miegodamas — dirbk. Gulėk sau ramiai ir lauk, kol tavo santaupos išaugs į solidžią sumą. Jei tau penkiasdešimt penkeri, o kapitalo, kurį turi atsistatydinęs, procentai sudaro du šimtus per mėnesį, kodėl nepamiegojus keliolika metų — prabusi vis dar penkiasdešimt penkerių ir gausi tūkstantį per mėnesį. Nekalbant jau apie tai, kad išvysi nuostabų naują pasaulį, kuriame galbūt būsi sveikesnis ir ilgiau naudosies savo mėnesiniu tūkstančiu. Štai šis punktas tikrai skatina susimąstyti, ir kiekviena kompanija demonstruoja skaičius, nenuginčijamai teigiančius, kad būtent jos, o ne kurios kitos kompanijos kredito akcijos per trumpiausią laiką daugiausiai pelno. “Miegodamas — dirbk!”