Robertas Heinleinas - Durys į vasarą

― Žinai, Pitai, tavo teisybė. Surasiu Mailsą, išlaušiu ranką ir tol ja velėsiu jam galvą, kol tas tipas prabils. O po to galėsim miegoti. Bet pirmiausia turim išsiaiškinti, ką būtent jie padarė ir kas visa tai sugalvojo.

Netoli stovėjo telefonas automatas. Paskambinau Mailsui, radau jį namie ir pasakiau, kad niekur neišeitų, aš netrukus būsiu.

Tėvas davė man Danieliaus Buno Deivio vardą, taip pademonstruodamas asmeninę nepriklausomybę ir pasitikėjimą savimi. Aš gimiau 1940 metais, kai visi tvirtino, kad individualybė pasmerkta, kad ateitis priklauso stereotipams. Tėvas tuo netikėjo: man duotas vardas buvo jo iššūkis opinijai.

Kai prasidėjo Šešių savaičių karas, aš jau buvau kvalifikuotas inžinierius mechanikas ir tarnavau armijoje. Su savo diplomu galėjau tapti karininku, bet nenorėjau, nes iš tėvo paveldėjau vieną dalyką ― nenugalimą troškimą priklausyti tik nuo savęs: neįsakinėti, neklausyti įsakymų, nepaisyti tvarkaraščių; tenorėjau atitarnauti privalomą laiką ir nešdintis sau. Baigiantis šaltajam karui, buvau seržantas technikas Sandijos arsenale Niu Mechike ― kimšau į bombas atominį įdarą ir planavau, ką veiksiu atitarnavęs. Tą dieną, kai Sandija išlėkė į orą, aš buvau Dalase ― turėjau apiforminti naują “Schrecklichkeit” siuntą. Radioaktyvios nuosėdos iškrito Oklahomos pusėje, taigi likau gyvas pasidžiaugti tuo, ką užsitarnavau armijoje.

Pitas išgyveno panašiai. Turėjau tokį bičiulį, Mailsą Džentrį, veteraną, vėl pašauktą į veikiančiąsias pajėgas. Jis buvo vedęs našlę, kuri turėjo dukrą, bet kai Mailsas buvo pašauktas tarnybon, jo žmoną mirė. Jis negyveno dalinyje, o nuomojo butą Elbekverke, kad turėtų kur laikyti podukrą Frederiką. Mažoji Rika (mes niekad nevadinome jos Frederika) globojo Pitą. Ačiū kačių patronei Bubastei ― Mailsas, Rika ir Pitas tą siaubingąjį savaitgalį buvo išvykę; Rika pasiėmė Pitą, nes aš negalėjau vežtis katino į Dalasą.

Kai pasirodė , kad Tale ir kitose vietovėse laikomos ištisos atsarginė s divizijos, apie kurias niekas net neįtarė, nustebau ne mažiau už kitus. Jau nuo trisdešimtųjų metų buvo žinoma, kad žmogaus organizmą galima užšaldyti, ir jame vykstantys procesai sulėtėja, beveik sustoja. Bet prieš Šešių savaičių karą tai buvo tik laboratoriniai eksperimentai, arba paskutinė priemonė, kurios griebiamasi beviltiškais atvejais. Štai ką pasakyčiau karinių mokslinių tyrimų naudai: jei tik pinigai ir žmonės gali išspręsti problemą ― rezultatas bus. Išleidžiamas dar milijardas, pasamdomas dar tūkstantis mokslininkų bei inžinierių ― ir kažkokiu neįtikėtinu, negirdėtu, net nemokslišku būdu išdygsta sprendimai. Stazė, šaltasis miegas, hibernacija, hipotermija, sulėtinta medžiagų apykaita ― vadink kaip nori, bet medicinos logikos mokslinio tyrimo grupės išrado būdą sukrauti žmones rietuvė mis kaip malkas, kad reikalui esant būtų galima juos panaudoti. Pirmiausia narkozė, paskui hipnozė, paskui ― užšaldymas iki 4ºC pastoviai palaikant tokią temperatūrą , tai yra, konservavimas, esant didžiausiam vandens tankumui, bet be ledo kristalų. Jei žmogaus skubiai prireikia, diatermija ir pohipnozinė komanda gali jį prikelti per dešimt minučių (Noume užtekdavo ir septynių), bet toks procedūros greitis sendina audinius, o pats objektas gali visam gyvenimui likti priekvailis. Jei skubėti nereikia, patartinas dviejų valandų minimumas. Karo profesionalai greitąjį metodą vadina “numatyta rizika”.

Viską nulėmė rizika, kurios priešas nenumatė, todėl karui pasibaigus buvau išleistas į atsargą, ir mudu su Mailsu ėmėmės darbo; maždaug tuo pat metu draudimo kompanijos pradėjo pardavinėti šaltąjį miegą.

Mohavos Dykynėje, nenaudojamame pastate, priklausančiame Karinėms oro pajėgoms, įrengėm nedidukę gamyklą ir pasitelkę maną jį gebėjimą konstruoti ir Mailso juridinę bei prekybinę patirtį, pradėjome gaminti “Tarnaitę”. Taip, tai aš sukūriau “Tarnaitę” ir jos giminaičius ― “Langavalį Vilį” ir visus kitus, ― nors mano vardo ant jų nerasite. Dar armijoje įtemptai svarsčiau, ką vienas inžinierius gali veikti. Dirbti Standard, arba Diuponui, arba General Motors? Po trisdešimties metų tau surengiami atsisveikinimo pietūs ir esi išleidžiamas į pensiją. Dirbdamas kurioje šių firmų nebadausi, skraidysi kompanijos lėktuvais, bet nebūsi laisvas. Valstybinėms įmonėms taip pat reikia daugybės inžinierių: vos pradėjus dirbti ― geras atlyginimas, nemaža pensija, jokių rūpesčių, kasmet mėnuo atostogų. gausios lengvatos... Bet valstybinių atostogų man jau iki kaklo pakako, ir aš norėjau būti nepriklausomas.

Kam galėtų užtekti vieno inžinieriaus ir kas nereikalautų šešių milijonų darbo valandų, kad rinkoje pasirodytų pirmasis modelis? Žmonės sakė , kad nebegrįš tie laikai, kai galėjai atidaryti dviračių gamyklą, turėdamas vos kelis dolerius pradinio kapitalo kaip Fordas ar broliai Raitai. Aš tuo netikėjau.

Automatizacija augo kaip ant mielių: kilo chemijos gamyklos, kuriose tereikėjo dviejų žmonių prietaisams stebėti ir vieno sargo; mašinos, viename mieste spaudžiančios bilietus ir dar šešiuose miestuose žyminčios juos antspaudu “Parduota”; plieniniai kurmiai, patys rausiantys anglį ― prižiūrėtojams bereikia patogiai įsitaisyti prieš ekraną ir stebėti darbą. Taigi, kol dar figūravau dėdės Semo algalapyje, kimšausi į smegeninę elektronikos, grandinių teorijos, kibernetikos žinias ― visą lektūrą, prieinamą asmeniui, turinčiam “Q” pažymėjimą.

Kas mažiausiai automatizuota? Atsakau: namų šeimininkės ūkis. Visai nebandžiau sukurti protingai, moksliškai suplanuotų namų: moterims tokių ir nereikia, jos tenori geriau įrengtos olos, Namų šeimininkės vis dar pasigenda tarnų, nors pastarieji seniai išnyko ― kaip ir mastodontai. Mažai tepažįstu šeimininkių, neturinčių vergvaldžio polinkių: jos kuo rimčiausiai mano, kad tiesiog privalo egzistuoti žaliūkės kaimo merginos, dėkingos už galimybę keturiolika valandų per parą šveisti grindis, valgyti nuoliekas nuo darbdavių stalo ir gauti atlyginimą, į kokį spjautų net santechniko padėjėjas.

Štai kodėl savo pabaisą mes pavadinom “Tarnaite”― pavadinimas kėlė atminimus apie tą jaunutę imigrantę , pusiau vergę, kurią vaikydavo senelė. O iš tiesų tai buvo kiek patobulintas dulkių siurblys, kurį ketinome pardavinėti paprasto dulkių siurblio kaina.

“Tarnaitės” (pirmojo modelio, o ne vėliau sukurto gana sumanaus roboto) paskirtis ― grindų valymas. Mašina ištisą dieną be jokios priežiūros galėjo valyti bet kokias grindis. O namuose visad atsiras valytinos grindys.

“Tarnaitė” šlavė , šluostė, siurbė, blizgino ― įrašai jos debiliškoje atmintyje padėdavo pasirinkti valymo būdą. Radusi ką didesnį už cigaretės nuorūką, pakeldavo ir padėdavo ant viršuje įtaisyto padėklo, kad kas protingesnis nuspręstų, reikia tai išmesti ar ne. Ji ištisą dieną tyliai ieškodavo nešvarumų, nieko nepraleisdama spirale slydo švariomis grindimis, be perstojo žvalgydamasi šiukšlių. Jei kambaryje būdavo žmonių, ji, kaip gerai išauklėta tarnaitė , pasišalindavo, nebent pasivijusi šeimininkė paspausdavo jungiklį, tuo pasakydama, kad vargšė mašina gali sau būti. Apie pietus “Tarnaitė” keliaudavo prie stovo pasikrauti; vėliau ėmėme gaminti automatus su įmontuotais “amžinais” energijos blokais.

“Tarnaitė1” nedaug tesiskyrė nuo dulkių siurblio. Bet užteko ir to “nedaug”: mašina dirbo neprižiūrima, ir žmonės ją pirko.

Nukniaukiau ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje Scientiiic American aprašytą “Elektrinių vėžlių” važiuoklės konstrukciją, atminties bloką nuplagijavau nuo balistinės raketos “smegenų”: (štai kuo geri visi griežtai įslaptinti žaisliukai: jie neužpatentuojami), o valymo įtaisus ir sujungimus perėmiau iš tuzino įvairių reikmenų, pradedant grindų šveistuvu, naudojamu karinėse ligoninėse, gazuoto vandens automatu, ir baigiant manipuliatoriais, atliekančiais operacijas su pavojingomis medžiagomis atominės energetikos bazėse. Nieko iš tiesų naujo nesukūriau ― paprasčiausiai neįprastai suderinau įprastus dalykus. O norint, kad mūsų įstatymai pripažintų ką turint išradėjo “gyslelę”, reikia susirasti gerą patentų juristą.