Isaac Asimov - Net patys dievai

.. Jeigu ne jų brėžiniai, mes nieko nebūtume padarę.

Taigi, jeigu jie iš tiesų tikėjosi mus suprasiant, tai tik todėl, kad, jų manymu, būtybės, maždaug tiek pat techniškai išsivysčiusios kaip ir jie (o šitai jie kažkaip vis dėlto nustatė — dar vienas mano teorijos patvirtinimas), turėtų būti pasiekusios maždaug tokį patį protinio išsivystymo laipsnį, tad nesunkiai galėsiančios išskaityti jų simbolius.

— Jie galėjo taip manyti ir iš naivumo, — ramiai atrėmė Bronovskis.

— Atseit, jų supratimu, egzistuoja vienui viena kalba, šnekamoji ir rašytinė, ir kitoje visatoje visi kalba ir rašo kaip jie?

— Sakykim, aš palaikau jūsų nuomonę, bet ir tuomet kuo gi aš galiu jums padėti? Aš mačiau parasimbolius.

Manau, kad Žemėje nėra nė vieno archeologo ar filologo, kuris nebūtų jų matęs. Bet nesuprantu, kuo galėčiau būti naudingas. Esu tikras, kad ir visi kiti pasakytų tą patį. Per dvidešimt metų nepasistūmėta nė per žingsnį.

— Tiesą sakant, — karštai paprieštaravo Lamontas, — per tuos dvidešimt metų niekas nė nesistengė nieko pastūmėti. Siurblio vadovybė nesuinteresuota simbolių šifravimu.

— Kodėl?

— Iš baimės, kad komunikuojantis su paražmonėmis gali paaiškėti, jog jie neabejotinai labiau išsivystę. Ir kad žmonės, kurdami Siurblį, suvaidino viso labo parankinių vaidmenį, o tatai be galo įžeistų jų savimeilę.

O, svarbiausia, dar dėl to, — pridūrė Lamontas, mėgindamas nuslėpti apmaudą,— kad Helemas jau nebetektų garbės vadintis Elektroninio Siurblio Tėvu.

— Sakykime, kad jie būtų norėję išsiaiškinti simbolius. Tai kas iš to? Juk norėti dar nereiškia galėti.

— Jie būtų galėję užsitikrinti paražmonių paramą.

Būtų galėję siųsti informaciją į paravisata. Niekas nieko panašaus nedarė, bet galėjo. Po volframo kruopele, pavyzdžiui, galima būtų padėti laišką metalinėje folijoje.

— Kaip? Nejaugi jie vis dar ieško naujų volframo pavyzdžių, jau turėdami Siurblį?

— Ne, bet jie pastebės volframą ir supras, kad mes stengiamės juos privilioti. Galima net ant pačios volframo folijos parašyti laišką. Jeigu jie ją pasiims ir bent kiek suvoks laiško prasmę, tai būtinai atsiųs atgal atsakymą, pasinaudodami naujomis žiniomis. Gal sudarys atitinkančių žodžių — savo ir mūsų kalboje — lentelę arba rašys, greta savų žodžių vartodami mūsiškius. Taip ir kelsimės: pirma jie, paskui mes, vėl jie ir taip toliau.

— Jų pusei atliekant didžiumą darbo.

— Taip.

Bronovskis papurtė galvą.

— Kas gi čia įdomaus? Bent jau manęs visa tai nežavi. Lamontas metė į jį nuožmų žvilgsnį.

— Kodėl ne? Ar jums bus per maža garbės? Per maža šlovės? Bene jūs jau toks šlovės mėgėjas? Kokią šlovę pelnėte iš tų etruskų rašmenų, velniai rautų! Na, nušluostėte nosį penkiems specialistams. Tegul šešiems.

Tik jiems visame pasaulyje jūs esate autoritetas ir nugalėtojas, tik jie jūsų nekenčia. O kas dar? Skaitote apie tai paskaitas pustuštėms auditorijoms, o klausytojai jau kitą dieną nebeprisimena jūsų pavardės.

Ar šito jūs siekiate?

— Nedramatizuokite.

— Gerai. Nedramatizuosiu. Susirasiu ką kitą. Laiko sugaištu, bet, kaip jūs sakėte, šiaip ar taip, paražmonės padarys didžiumą darbo. Pagaliau pats susitvarkysiu.

— Jums šis projektas oficialiai pavestas?

— Ne. Bet tai nieko nereiškia. Ar jūs dar ir dėl to nenorite prisidėti? Akademinė etika? Nėra įstatymo, draudžiančio daryti vertimą, o volframą bet kada galiu pasidėti ant stalo. Aš neskelbsiu duomenų, kuriuos gausiu mainais į volframą ir šia prasme šiek tiek prasižengsiu priimtoms mokslinio tyrimo normoms. Bet kai vertimas bus padarytas, kas dėl to priekaištaus? Ar jūs bendradarbiautumėt su manim, jeigu aš užtikrinčiau jums apsaugą nuo visokių nemalonumų ir laikyčiau jūsų dalyvavimą paslaptyje? Jūs neteksite šlovės, bet gal ramybė jums brangesnė? Na, ką gi, — patraukė Lamontas pečiais, — jeigu aš viską padarysiu vienas, tai bent jau nereikės rūpintis niekieno ramybe. Jis pakilo. Abu vyrai buvo įpykę, bet laikėsi šaltai ir korektiškai, kaip žmonės priešiškai nusiteikę vienas kito atžvilgiu, bet mandagūs.

— Tikiuosi, — pasakė Lamontas, — kad jūs bent jau laikysite šį pokalbį paslaptyje.

Bronovskis taip pat atsistojo.

— Dėl to galite būti tikras, — šaltai atsakė jis, ir pašnekovai skubiai paspaudė vienas kitam ranką.

Lamontas nebesitikėjo kada nors išgirsiąs apie Bronovskį ir pradėjo varyti savęs įtikinėjimo kampaniją, kad būsią kur kas geriau pačiam mėginti versti.

Tačiau po dviejų dienų Bronovskis įžengė į Lamonto laboratoriją ir be jokių įžangų pareiškė: — Dabar aš išvažiuoju, bet rugsėjį grįšiu. Ketinu čia pasilikti dirbti ir, jeigu jums dar aktualu, galėsiu pasidomėti minėtąja vertimo problema.

Iš nuostabos Lamontas nespėjo nė padėkoti, o Bronovskis jau piktai trinktelėjo durimis, dar labiau nepatenkintas, negu kad atsisakydamas, Ilgainiui jie susidraugavo, ir Lamontas sužinojo, kas atviliojo Bronovskį. Kitą dieną po jų pokalbio Bronovskis pusryčiavo fakulteto klube su visa universiteto administracine valdžia ir, žinoma, rektoriumi.

Bronovskis pasiskelbė sutinkąs dirbti universitete, o oficialų pareiškimą prižadėjo atsiųsti vėliau. Visi dėl to labai apsidžiaugė.

Rektorius rėžė tokią kalbą: — Mes labai didžiuosimės, turėdami savo universitete pagarsėjusį ataskaniečių rašmenų šifruotoją. Mums tai didelė garbė.

Niekas, žinoma, to nusipaistymo nepataisė, Bronovskis taipogi nesiliovė šypsojęs, nors dabar kiek skausmingai. Vėliau senovės istorijos katedros vedėjas paaiškino, kad rektorius esąs daug didesnis savo gimtojo krašto, Minesotos, negu antikos žinovas, o kadangi didžioji Misisipė išteka iš Ataskos ežero, toks apsirikimas visai suprantamas.

Tačiau, dar neužmiršęs Lamonto šaipymosi iš jo šlovės, Bronovskis pasijuto užgautas.

Daug vėliau, išgirdęs apie šį atsitikimą, Lamontas nusikvatojo.

— Gali toliau nebepasakoti. Aš irgi išvaikščiojau tais takais. Tu pasakei sau: „Dievaži, aš padarysiu ką nors tokio, ką net ir tas bukagalvis turės įsidėmėti.”

— Panašiai ir buvo, — atsakė Bronovskis.

Tačiau per metus jie nedaug telaimėjo. Jų laiškai pagaliau pasiekė adresatą ir buvo gauti atsakymai. Tuo viskas užsibaigė.

— Pamėgink spėti, — karščiavosi Lamontas. — Remkis tuo, kas neįmanoma. Ir taikyk jiems.

— Aš tą ir darau, Pitai. Ko tu taip spirgi? Etruskų rašmenis įskaičiau per dvylika metų. Gal manai, kad šis darbas užims mažiau laiko?

— Dėl dievo, Maikai! Mes negalime dirbti dvylika metų.

— O kodėl gi ne? Aš matau, kad su tavim kažkas darosi. Jau koks mėnuo esi nebepakenčiamas. Aš maniau, kad mes iš pat pradžių žinojome, kad darbas nebus greitas ir kad reikia turėti kantrybės. Maniau, kad tu supratai, jog aš turiu taipogi atlikti savo tiesiogines pareigas universitete. Jau ne vieną kartą tavęs klausiau ir norėčiau dar sykį paklausti: kodėl dabar taip pradėjai skubėti?

— Todėl, kad nėra kada, — atkirto Lamontas. — Todėl, kad noriu užbaigti.

— Sveikinu, — šaltai pasakė Bronovskis. — Aš taip pat. Klausyk, tikiuosi tau negresia ankstyva mirtis, ar ne? Ar tavo gydytojas nustatė tau neišgydomą vėžį?

— Ne, ne, — sugriežė dantimis Lamontas.

— Tai kas tada?

— Nesvarbu, — atšovė jis ir skubiai išėjo pro duris.

Kai Lamontas pirmąsyk nusprendė pasitelkti Bronovskį pagalbon, jį siutino bukas Helemo nenoras pripažinti paražmonių protinį prioritetą. Vien todėl ir tik todėl jis siekė užmegzti su jais kontaktą. Tuo metu niekas daugiau jam nerūpėjo.