Isaac Asimov - Net patys dievai

— Aš tikra, kad mes savo akimis tą pamatysime.

— Jūs pamatysite, Seleną.

— Ir jūs, Benai. Dėl savo amžiaus gerokai persūdote.

Juk jums viso labo keturiasdešimt aštuoneri.

— O jūs ar skrisite su žvaigždėlaiviu, Seleną?

— Ne, neskrisiu. Būsiu jau per sena, o be to, nenoriu skirtis su Žeme danguje. Mano sūnus gal ir skris…

Benai…

— Aš klausau, Seleną.

— Gavau leidimą antram sūnui. Ar nenorėtumėte dalyvauti?

Denisonas pasižiūrėjo tiesiai jai į akis. Seleną atlaikė jo žvilgsnį.

— Dirbtinis apvaisinimas? — paklausė jis.

— Žinoma… Genų kombinacija turėtų būti labai įdomi. Denisonas nuleido akis.

— Man labai džiugu, Seleną. — Argi tai ne protinga? — paklausė Seleną, tarytum teisindamasi. — Labai svarbu turėti gerą genų kombinaciją. Juk tai natūrali genetinė inžinerija.

— Žinoma.

— Ir tai anaiptol ne vienintelė priežastis… Jūs man patinkate.

Denisonas tik linktelėjo galva.

— Pagaliau meilė juk neapsiriboja vien seksu, — jau piktai pasakė Seleną.

— Sutinku, — atsakė Denisonas. — Šiaip ar taip, aš myliu jus net ir atmetus seksą.

— Jeigu jau taip, tai kaip tik meilė ir apsprendžia seksą.

— Ir su tuo sutinku.

— O be to… Galų gale bent jau pamėgintumėt išmokti!

— Jeigu jūs pamėgintumėte pamokyti, — švelniai atsakė Denisonas.

Paskui jis nedrąsiai žengė prie jos. Seleną laukė. Jis stabtelėjo nesiryždamas.