Isaac Asimov - Net patys dievai

,Bet juk gali pasitaikyti ir meteoritas, — paprieštaravo tuomet jisai. — Argi meteoritai niekada nenukrinta?”

„Žinoma, nukrinta. Į jus jau ne vienas turbūt pataikė. Bet su skafandru nebaisu.”

„Aš kalbu ne apie mikroskopines dalelytes, o apie didžiulius meteoritus, kurie iš tikrųjų gali sukelti debesį dulkių arba užmušti žmogų.”

„Na, pasitaiko ir tokių. Bet jie nukrinta retai, o Mėnulis didelis. Iki šiol dėl to dar niekas nenukentėjo.” Ir dabar, žvelgdamas į dangų, Denisonas staiga suprato, kas jam priminė pokalbį apie meteoritus — per dangų skriejo švytintis taškas. Bet vėlgi, tai galėtų būti meteoritas tiktai Žemės atmosferoje, o ne beorėje Mėnulio erdvėje. Tas šviečiantis taškas danguje tegalėjo būti žmogaus rankų padaras. Tačiau nespėjo dar Denisonas kaip reikiant visko apsvarstyti, o tas taškas jau virto mažu raketoplanu, kuris netrukus nusileido visai netoliese.

Iš laivo išlipo vienas žmogus. Pilotas liko kabinoje — tamsi beformė dėmė ryškiai apšviestame fone. Pagal skafandrų diktuojamą etiketą naujai atvykęs visada prisistato pirmas.

— Atstovas Gotšteinas, — pasigirdo ausinėse balsas. — Beje, ir taip galima atpažinti iš žirgliojimo.

— Benas Denisonas, — atsakė Denisonas.

— Taigi aš taip ir maniau.

— Jūs ieškojote būtent manęs?

— Būtent jūsų.

— Su raketoplanu? Bet kodėl gi jūs ne…

— Kodėl nepasinaudojau tambūru P-4, esančiu už pusės mylios? — nutraukė jį Gotšteinas. — Taip, žinoma.

Bet aš ieškojau ne vien tik jūsų.

— Galbūt man nedera klausti, bet aš nesuprantu, ką jūs turite galvoje.

— Neketinu nieko slėpti. Nejaugi jūs manėte, kad eksperimentai Mėnulio paviršiuje manęs nesudomins?

— Bet aš nelaikau jų paslaptyje ir manau, kad jais gali domėtis kas tik nori.

— Ir vis dėlto apie jūsų eksperimentus niekas nežino jokių smulkmenų. Tik tiek, kad darbas susijęs su Elektroniniu Siurbliu.

— Labai logiška prielaida.

— Iš tikrųjų? Kaip man žinoma, rimti tokio pobūdžio eksperimentai reikalingi sudėtingos aparatūros. Turbūt suprantate, jog tai ne mano nuomonė. Aš konsultavausi su išmanančiais. Dabar matau, kad jūsų aparatūra visai ne tokia. Štai aš ir pamaniau, kad man visai ne jumis reikėtų domėtis. Juk kol aš seku jūsų žingsnius, kažkur gal vyksta daug svarbesni dalykai.

— Ko dėlei turėčiau kažkam būti širma?

— Nežinau. Jeigu žinočiau, tai nebūčiau taip sunerimęs.

— Vadinasi, aš buvau sekamas.

— O kaipgi, — sukikeno Gotšteinas. — Nuo pat atvykimo dienos. Na, o kol jūs dirbote paviršiuje, mes išžvalgėme visas apylinkes dešimčių mylių spinduliu. Gal jums, daktare Denisonai, pasirodys keista, bet šiuo metu visame Mėnulio paviršiuje tik judu su pagalbininke užsiimate kažkuo tokiu, kas atrodo gan neįprasta.

— Kas gi čia keista?

— Ogi tas, kad jūs iš tiesų tikite kažką rimta nuveiksiąs su šita savo mašinerija. Dėl jūsų kompetentingumo neabejoju, tad mielai paklausyčiau, jeigu malonėtumėte paaiškinti, ką jūs čia tiriate.

— Aš eksperimentuoju parafizikos srityje, misteri Gotšteinai, taigi gandai buvo teisingi. Dar galiu pridurti, kad šie mano eksperimentai apčiuopiamų rezultatų kol kas nedavė.

— Jūsų padėjėja, jeigu neklystu, — gidė Seleną Lindstrem?

— Taip.

— Keistas pasirinkimas.

— Ji protinga, domisi parafizika, atidi ir labai patraukli.

— Ir labai trokštanti dirbti su žemiečiu?

— Ir neturinti nieko prieš dirbti su imigrantu, kuris, pasitaikius pirmai progai, ketina priimti Mėnulio pilietybę.

Tuo metu priėjo Seleną. Ausinėse pasigirdo jos balsas: — Labas vakaras, misteri Gotšteinai. Mielai būčiau nesiklausiusi ir jokiu būdu nesikiščiau į svetimą pokalbį, bet su skafandru girdėti viskas, kas kalbama akiplotyje.

— Labas vakaras, mis Lindstrem, — pasisuko į ją Gotšteinas. — Mūsų pokalbis visai nebuvo privatus.

Vadinasi, jūs domitės parafizika?

— Net labai!

— Ir nesėkmingi eksperimentai jūsų entuziazmo neatvėsina?

— Ne tokie jau jie nesėkmingi, — atsakė Seleną.— Tik daktaras Denisonas ne viską žino.

— Ką?! — Denisonas pasisuko taip staigiai, kad vos neapvirto — ir tik dulkės parūko.

Visi trys dabar stovėjo veidu į pionotroną. Virš jo, žmogaus galvos aukštyje, spindėjo apvali maža žvaigždutė.

— Aš padidinau magnetinio lauko intensyvumą,— pasakė Seleną,— o branduolinis laukas liko stabilus, nesikeitė, paskui ėmė sklaidytis, dar labiau…

— Ir susidarė nuotėkis! — užbaigė Denisonas. — Po velnių, nemačiau, kaip tai atsitiko.

— Aš kalta, Benai, — pasakė Seleną.— Iš pradžių jūs buvote paskendęs mintyse, paskui atvyko atstovas, o aš neatsispyriau pagundai pamėginti pati. — Paaiškinkite pagaliau, ką aš čia tokio matau! — paprašė Gotšteinas.

— Jūs matote, kaip spontaniškai spinduliuoja energiją medžiaga, prasismelkusi iš kitos visatos į mūsiškę.

Nespėjo jis baigti sakinio, o šviesa viršum pionotrono staiga užgeso, ir tuoj pat už kokio šimto žingsnių užsižiebė kita, kiek blyškesnė žvaigždutė.

Denisonas metėsi prie pionotrono, tačiau Seleną, pasitelkusi visą mėnulietišką vikrumą, padarė tą kur kas sėkmingiau ir atsidūrė tenai pirmoji. Ji išjungė lauką, ir tolimoji žvaigždė užgeso.

— Matote, nuotėkio vieta nepastovi, — pasakė ji.

— Bet svyruoja nesmarkiai, — patikslino Denisonas. — Turint galvoje, kad pasislinkimas vienu šviesmečiu teoriškai toks pat įmanomas, kaip ir pasislinkimas šimtu jardų, šiuos šimtą jardų galima laikyti stabilumo viršūne.

— Iki viršūnės toloka, — kategoriškai pareiškė Seleną. Atleiskite, — įsiterpė Gotšteinas, — ar aš teisingai supratau tai, apie ką jūs kalbate? Vadinasi, medžiaga gali prasismelkti į mūsų visatą tai čia, tai ten — kur pakliuvo?

— Visai ne kur pakliuvo, misteri Gotšteinai, — ėmė aiškinti Denisonas. — Kuo toliau nuo pionotrono, tuo mažiau šansų nuotėkiui susidaryti. Tatai priklauso nuo daugybės faktorių, ir turiu pasakyti, jog mums pavyko pasiekti stebėtino stabilumo. Ir vis dėlto poslinkis per keletą šimtų jardų įmanomas — kaip tik tokį reiškinį jūs ir matėte.

— Tai gal tas nuotėkis gali susidaryti kur nors mieste arba mūsų skafandrų viduje?

— Negali, — nekantriai atsakė Denisonas. — Nuotėkis — bent jau toks, kokį galime sudaryti naudodamiesi savo metodais, — priklauso nuo medžiagos, jau esančios mūsų visatoje, tankumo. Galimybė, kad nuotėkio vieta iš vakuumo persikels ten, kur atmosfera turės nors vieną šimtąją oro tankumo, koks yra mieste arba mūsų skafandruose, praktiškai lygi nuliui. Neverta nė tikėtis, kad nuotėkis gali susidaryti kur nors kitur, o ne vakuume — štai kodėl mes iš karto pradėjome eksperimentuoti čia, paviršiuje.

— Išeina, kad čia nėra nieko panašaus į Elektroninį Siurblį?

— Ničnieko, — atsakė Denisonas. — Elektroninis Siurblys pagrįstas medžiagų keitimusi, o mes gavome vienpusį nuotėkį. Be to, visai iš kitos visatos. — Ar nepavakarieniautumėte su manimi šį vakarą, daktare Denisonai?

Denisonas dvejojo.

— Jūs kviečiate mane vieną?

Gotšteinas mėgino nusilenkti Selenai, bet su skafandru iš to mėginimo išėjo tik groteskiška parodija.

— Labai džiaugsiuosi galėdamas priimti mis Lindstrem bet kurią kitą dieną, o šį kartą norėčiau pasišnekėti su jumis vienu, daktare Denisonai.

— Eikite eikite, — paakino Seleną, matydama, kad jis vis dar abejoja. — Rytoj vis tiek turiu didelę grupę turistų, o jūs galėsite pamąstyti, kaip sumažinti nuotėkio vietos nestabilumą.