Isaac Asimov - Net patys dievai

Betgi įtakingų asmenų akyse aš ir taip esu kvailys, neturintis jokios mokslinės reputacijos.

— Ką visa tai reiškia, Benai? Nebe pirmąkart jau užsimenate, tai kodėl nepapasakojus visko iš eilės?

— Nemanykite, kad čia kas labai sudėtinga.

Dvidešimt penkerių metų aš buvau dar toks vaikas, kad nieko gudriau nesugalvojau, kaip tik erzinti kvailį vien dėl to, kad jis kvailys. O kad bukaprotis nekaltas dėl savo bukumo, tai aš buvau trigubas kvailys. Mano patyčios užginė jį į tokį kalną, į kurį niekaip kitaip nebūtų užsikabarojęs.

— Jūs kalbate apie Helemą?

— Taip, būtent apie jį. Ir kuo aukščiau jis kilo, tuo žemiau aš leidausi. Kol galiausiai nutūpiau Mėnulyje. — Ar tai jau taip blogai?

— Ne, netgi labai gerai. Tad, apskritai paėmus, jis man padarė paslaugą… O dabar grįžkime prie to, ką sakiau anksčiau. Aš ką tik įrodžiau, kad, laikydamas Siurblį pavojingu, nieko neprarandu. Kita vertus, klaidingai laikydamas Siurblį nepavojingu, prisidėčiau prie pasaulio žuvimo. Kas be ko, mano gyvenimo saulė jau leidžiasi, ir galėčiau save įtikinti, jog neturiu už ką mylėti žmonijos. Tačiau pikta esu patyręs tik iš keleto žmonių, ir būtų tiesiog nesąžiningas lupikavimas, jeigu už tai imčiau keršyti visiems. Be to, jeigu pageidautumėte, kad išdėstyčiau ne tokius kilnius motyvus, tai juk aš turiu dukterį, Seleną. Prieš man išvykstant į Mėnulį, ji kaip tik rūpinosi gauti leidimą kūdikiui. Tikriausiai jinai tą leidimą gaus, ir netrukus aš jau būsiu — labai atsiprašau, bet senelis. Ir kažkodėl man norėtųsi, kad mano anūkas pragyventų visą jam skirtą amžių. Todėl esu linkęs tikėti, jog Siurblys pavojingas, ir pasiryžęs atitinkamai elgtis.

— Man kaip tik tai ir rūpi, — sukruto Seleną.— Ar Siurblys pavojingas, ar ne? Iš tikrųjų, o ne kaip kam parankiau manyti?

— Šito aš jūsų turėčiau paklausti. Juk jūs intuityvistė. Tai ką gi sako jūsų intuicija?

— Kaip tik tai mane ir kankina, Benai. Negaliu nieko tvirtai pasakyti. Jaučiu, kad Siurblys kelia grėsmę, bet gal aš tiktai noriu tuo tikėti.

— Sakykime. Bet kodėl jūs turėtumėte norėti?

Seleną sumišusi šyptelėjo ir patraukė pečiais.

— Baisiai smagu būtų įrodyti Beronui, kad jis klysta.

Kai jis būna įsitikinęs savo teisumu, darosi tiesiog įžūlus.

— Suprantama. Norite pasižiūrėti, kaip jis atrodys priverstas trauktis. Gerai žinau, koks stiprus gali būti toks troškimas. Jeigu, pavyzdžiui, Siurblys pavojingas, ir man pavyktų tatai įrodyti, tai ko gero pelnyčiau žmonijos išgelbėtojo šlovę, tačiau, prisiekiu, labiausiai tuomet norėčiau išvysti Helemo marmūzę. Tokie potroškiai garbės man nedaro, ir jaučiu, pareikščiau, jog Lamonto nuopelnai ne menkesni negu mano — o tatai, beje, gryna teisybė — ir mielu noru pažvelgčiau į jo veidą, kai jisai žiūrės į Helemo fizionomiją. Tuo būdu mano piktdžiuga būtų bent kiek sušvelninta… Bet aš jau į lankas išvažiavau… Sakykite, Seleną…

— Ką, Benai?

— Kada supratote esanti intuityvistė?

— Gerai nė nežinau.

— Manau, koledže studijavote fiziką? — Taip. Ir matematiką, tik man nelabai sekėsi. Kai dabar pagalvoju, tai ir fizikai ypatingų duomenų neturėjau. Priremta prie sienos, atspėdavau atsakymus.

Kitaip sakant, pajusdavau, ką reikia daryti, norint gauti teisingą atsakymą. Dažnai taip ir pralįsdavau, bet kai manęs paprašydavo paaiškinti, kodėl pasirinkau būtent tokį sprendimą, nieko iš manęs nebeišpešdavo.

Dėstytojai įtarė mane sukčiaujant, bet niekuomet negalėdavo to įrodyti.

— O apie intuityvizmą jie nepagalvodavo?

— Nemanau. Tuo laiku aš ir pati to nežinojau. O paskui… Aš turėjau mylimąjį fiziką. Jis ir buvo mano sūnaus tėvas. Kartą besiilsint, iš neturėjimo apie ką kalbėtis, jis ėmė dėstyti man fizikos problemas, kurios jam tuo laiku rūpėjo. Staiga aš sakau:,Ar žinai, ką, man regis, reikia daryti?” ir viską paaiškinu. Jis pasinaudojo mano pasiūlymu — grynai dėl juoko, kaip kad vėliau sakėsi, — ir jam pasisekė. Tiesą sakant, kaip tik tuomet ir gimė pionotronas, kuris, anot jūsų, pranoksta sinchrofazotroną.

— Vadinasi, tai buvo jūsų idėja? — Denisonas pakišo pirštą po lašais ir jau ketino nulaižyti jį, bet prieš tai vis dėlto pasiteiravo: „O ar šitą vandenį galima gerti?”

— Jis visiškai sterilus, — atsakė Seleną,— ir iš čia keliauja į bendrą rezervuarą apdorojimui. Bet jis prisodrintas sieros bei anglies rūgšties druskų, tad vargu ar jums patiks jo skonis. Denisonas nusivalė pirštą į trumpikes.

— Išeina, kad jūs išradote pionotroną?

— Ne, neišradau. Aš tik pasiūliau patį principą. O pritaikė jį bei įgyvendino — kiti, daugiausia Beronas.

Denisonas pakraipė galvą.

— Jūs vis dėlto retas fenomenas, Seleną. Jus turėtų tirti molekulinės biologijos specialistai.

— Tikrai? O aš to visai netrokštu.

— Prieš penkiasdešimt metų savo aukščiausią tašką buvo pasiekusi genetinė inžinerija…

— Žinau. Ši kryptis susikompromitavo. Panašūs tyrimai dabar uždrausti — jeigu mokslinius tyrimus apskritai galima uždrausti. Girdėjau, kad yra žmonių, kurie vis tiek nagrinėja šią temą.

— Neabejoju. Jie specializuojasi intuityvizmo srityje?

— Ne. Nemanau.

— Šit kaip. O man rūpi būtent tai. Tuo laiku, kai genetinė inžinerija buvo ypač suklestėjusi, mėginta stimuliuoti intuityvizmą. Beveik visi didieji mokslininkai turėjo intuicijos dovaną, todėl imta manyti, jog ji ir yra originalaus mąstymo pagrindas. Buvo iškelta mintis, kad ypatingą intuiciją lemia tam tikra genų kombinacija, ir atsirado daugybė hipotezių, kokia toji kombinacija turėtų būti.

— Aš įtariu, kad tokių kombinacijų gali būti labai daug.

— Ir aš įtariu, kad intuicija jūsų neapgauna. Bet buvo ir tokių, kurie tvirtino, kad lemia ne kombinacija, o tik vienas arba nedidelė grupelė genų. Atsirado vadinamojo „intuicijos” geno sąvoka… Po to viskam atėjo galas.

— Kaip aš ir sakiau.

— Bet prieš tai, — kalbėjo Denisonas toliau, — konstruojant genus, buvo mėginta padidinti intuicijos laipsnį, ir kai kas teigė, jog šie mėginimai buvę vaisingi.

Į genų kombinacijas buvo įvesti mutuoti genai, ir paveldint… Ar nė vienas jūsų senelių nedalyvavo šiuose eksperimentuose?

— Kiek žinau, ne, — atsakė Seleną,— bet garantuoti negaliu. Gal kuris ir dalyvavo… Bet, jums leidus, verčiau šių dalykų nenagrinėkime. Nenoriu nieko žinoti.

— Savaime aišku. Genetinė inžinerija sukėlė tiek visuomenės nuogąstavimų, kad žmogus, kurį ji buvo palietusi, vargu ar gali tikėtis aplinkinių prielankumo…

Buvo kalbama, pavyzdžiui, kad intuityvizmas neatsiejamas nuo tam tikrų visai nepageidautinų savybių.

— Ką gi, labai malonu girdėti!

— Taip buvo kalbama. Intuicija sukelia pavydą ir priešiškumą. Netgi toks švelnus ir nekaltas intuityvistas kaip Maiklas Faradėjus sukėlė Hemfrio Deivio pavydą ir neapykantą. Nejaugi sugebėjimas kelti kitiems pavydą nėra tam tikras minusas žmogui? O jūsų atveju…

— Bet galgi jūs nejaučiate man pavydo ir neapykantos? — nutraukė jį Seleną.

— Aš — ne. O kaip Nevilis? Seleną nutylėjo.

— Kai judu suartėjote — toliau varė Denisonas, — Nevilis, manyčiau, jau puikiai žinojo, kad jūs intuityvistė.

— Nepasakyčiau, kad puikiai. Žinoma, kai kurie fizikai įtarė, bet jie čia mėgsta dalintis sėkme ne labiau negu Žemėje, tad greičiausiai buvo įtikinę save, jog mano idėjos daugmaž atsitiktinio pobūdžio. Bet Beronas, aišku, žinojo.