Isaac Asimov: Net patys dievai

Iš anglų kalbos vertė Nijolė Chijenienė

Vilnius 1981

Isaac Asimov THE GODS THEMSELVES

Granada Publishing, London Toronto Sydney New York, 1978 ©

Vertimas į lietuvių kalbą, leidykla „Vaga”, 1981

— Tuščias darbas, — kirste nukirto Lamontas. — Aš nieko nepasiekiau.

Jo veidas buvo rūškanas. Gilios akiduobės ir kiek kreivokas smailas smakras visuomet, net laimingiausiomis valandomis, teikdavo jam niūrumo, o ši valanda toli gražu nebuvo laiminga. Antras oficialus pokalbis su Helemu buvo dar didesnis fiasko negu pirmasis.

— Nedramatizuok, — taikiai tarė Maironas Bronovskis. — Juk nieko kito ir nesitikėjai. Pats sakei.

Jis mėtė žemės riešutus į orą ir paskui gaudė juos putliomis lūpomis. Pagaudavo visus aliai vieno.

Bronovskis buvo ne itin aukštas ir ne iš liesųjų.

— Vis dėlto nemalonu. Nors, tavo teisybė, tas visai nesvarbu. Aš turiu ir kitų priemonių ir būtinai jų griebsiuos, o be to, pasikliauju tavim. Jeigu tik tau pavyktų…

— Nepradėk, Pitai. Visa tai jau esu girdėjęs. Man tereikia iššifruoti nežemiško intelekto modelį.

— Intelekto, tobulesnio už žemiškąjį. Tos būtybės iš paravisatos stengiasi, kad mes jas suprastume.

— Galbūt, — atsiduso Bronovskis, — bet tam jos naudoja mano intelektą, kuris, man kartais regis, yra tobulesnis už žemiškąjį, bet ne kažkiek. Naktį, kai neima miegas, aš imu abejoti, ar skirtingo tipo intelektai apskritai gali komunikuoti, o jeigu kokia diena nenusiseka, tai net ima atrodyti, kad pats pasakymas „skirtingo tipo intelektai” neturi jokios prasmės.

— Turi, — įniršo Lamontas, gniauždamas kumščius laboratorinio chalato kišenėse. — Tai Helemas ir aš. Tas pagarsėjęs mulkis daktaras Frederikas Helemas ir aš.

Mes esame skirtingo tipo intelektai, nes jis nieko nesupranta, ką aš jam sakau. Tik marmūzė vis labiau kaista, akys išsprogsta, o ausys nieko nebegirdi.

Sakytum, protas nustoja funkcionavęs, nors nemanau, kad kada būna ir kitaip.

— Kas gi šitaip kalba apie Elektroninio Siurblio Tėvą? — sumurmėjo Bronovskis.

— Taigi. Tariamasis Elektroninio Siurblio Tėvas. Kad man liežuvis nudžiūtų, jei taip yra. Jau aš tai žinau, kad jo indėlis buvo kuo menkiausias.

— Ir aš žinau. Ne pirmą sykį sakai, — Bronovskis pamėtėjo riešutą į orą. Ir vėl pagavo.

Tai įvyko prieš trisdešimt metų. Frederikas Helemas buvo radiochemikas su šviežutėle disertacija ir be jokių vilčių kada nors sudrebinti pasaulį.

Pasaulio sudrebinimas prasidėjo nuo apdulkėjusios kolbos su etikete „Volframas”, stovėjusios ant jo stalo.

Ta kolba buvo ne jo. Jis niekad ja nesinaudojo. Tai buvo palikimas senojo kabineto savininko, kuriam dievai žino kam buvo prireikę volframo. Čia jau net nebebuvo tikras volframas. Iš jo buvo likusios tik smulkios kruopelės su storu oksido sluoksniu — pilkos ir apdulkėjusios. Niekam nebetinkamos.

Ir štai vieną dieną Helemas atėjo į laboratoriją (jei norite tiksliau — tai buvo 2070-ųjų metų spalio trečiąją) ir pradėjo dirbti. Apie dešimtą valandą jis pakėlė akis ir kurį laiką spoksojo į kolbą, paskui čiupo ją nuo stalo. Ji buvo tokia pat dulkina kaip ir anksčiau, ir etiketė tokia pat išblukusi, bet Helemas vis dėlto sušuko: — Kas per velniava! Kam parūpo kišti nagus prie šitos kolbos?

Bent šitaip tvirtino Denisonas, kuris girdėjo tą jo šūksnį ir po daugybės metų papasakojo Lamontui.

Oficiali atradimo istorijos versija, aprašyta knygose, nemini šios frazės. Skaitytojas įsivaizduoja įžvalgų chemiką, kuris iš karto pastebėjo pakitimus ir bematant padarė toliaregiškas išvadas.

O buvo visai ne taip. Helemas nesinaudojo volframu, absoliučiai juo nesidomėjo ir jam buvo vis vien, ar jį kas lietė, ar ne. Jis tik nepakentė (kaip ir daugelis iš mūsų), kad kas šeimininkautų prie jo stalo, manydamas, jog kitiems būtinai knieti tą padaryti vien iš noro jam pakenkti.

Tuomet niekas neprisipažino lietęs kolbą. Benjaminas Alenas Denisonas, kuris išgirdo Helemo šūksnį, dirbo kabinete priešais, ir abejos durys buvo atlapotos. Jis pakėlė akis ir sutiko kiaurai veriantį Helemo žvilgsnį.

Denisonas labai nemėgo Helemo (visi jo labai nemėgo), be to, tą naktį buvo prastai miegojęs. Todėl, kaip vėliau prisiminė, labai apsidžiaugė, suradęs ant ko išlieti savo susierzinimą. O Helemas tam ypač tiko. Kai Helemas prikišo kolbą jam prie veido, Denisonas pasibjaurėdamas atsitraukė.

— Kuriems galams man reikalingas jūsų volframas?

— užsiplieskė jis. — Ir apskritai kam jis reikalingas?

Pasižiūrėkit, tos kolbos niekas nebuvo atkimšęs dvidešimt metų, ir jeigu pats nebūtumėt prikišęs savo nešvarių letenų, tai nė nebūtų jokio kito ženklo.

Helemas net paraudo iš pykčio.

— Klausykit, Denisonai, — sukandęs dantis tarė jis, — kažkas pakeitė jos turinį. Čia nebe volframas.

Denisonas įžūliai prunkštelėjo.

— O iš kur jau jūs žinot?

Štai iš tokių dalykėlių — smulkmeniško apmaudo ir tuščių replikų — gimsta istorija.

Toks išsišokimas bet kokiomis aplinkybėmis būtų geruoju nesibaigęs. Denisono mokslinis darbas, toks pat šviežias kaip ir Helemo, buvo kur kas įspūdingesnis, ir visas skyrius laikė jį daug žadančiu jaunuoliu. Helemas tai žinojo, ir, kas blogiausia, žinojo ir pats Denisonas, kuris nė kiek nesistengė to slėpti. Denisono „O iš kur jau jūs žinot?”, aiškiai ir nedviprasmiškai akcentuojant,jūs”, buvo pakankama priežastis tam, kas įvyko vėliau.

Jei ne ši frazė, Helemas niekada, kaip išsireiškė Denisonas, po daugelio metų kalbėdamasis su Lamontu, nebūtų tapęs didžiausiu ir gerbiamiausiu mokslininku istorijoje.

Pagal oficialią versiją, tą lemtingąjį rytą sėdęs prie savo stalo Helemas pastebėjo, kad pilkos apdulkėjusios kruopelės dingo (kartu su dulkėmis ant vidinių stiklo sienelių), o vietoj jų atsirado švarus tamsiai pilkas metalas. Suprantama, jis ėmė tirti…

Tačiau palikime oficialią versiją nuošaly. Viskuo kaltas buvo Denisonas. Jeigu jis būtų apsiribojęs paprasčiausiu neigiamu atsakymu arba patraukęs pečiais, Helemas greičiausiai būtų apklausęs kitus savo kaimynus, o paskui, nusprendęs nebevargti dėl neišaiškinamo dalyko, būtų padėjęs kolbą į šalį ir nukėlęs tragediją — laipsnišką ar staigią (nelygu po kiek laiko būtų buvęs padarytas atradimas) — į ateitį. Šiaip ar taip, ne Helemas tuomet būtų buvęs padėties viešpats.

Tačiau, kai į jį buvo sviestas «O iš kur jau jūs žinot?”, Helemas įsiutęs atkirto: — Aš jums įrodysiu!

Po to jau niekas negalėjo jo sustabdyti. Dabar jis turėjo prieš akis vienintelį tikslą — ištirti metalą senoje kolboje, kad galėtų nušluostyti tą smailą susiraukusią Denisono nosį ir užčiaupti bekraujės amžinai vypsančias jo lūpas.

Denisonas nepamiršo tos valandos, nes jo paties ištarta frazė Helemui atnešė Nobelio premiją, o jį patį palaidojo užmarštyje.

Iš kur jis galėjo žinoti (o jeigu ir būtų žinojęs, bene būtų tuomet paisęs), kad Helemas buvo kupinas užsispyrimo, kuris būdingas vidutinybei, bijančiai netekti vertės savo pačios akyse, ir kuris tuo laiku pasirodys besąs vertesnis už visus įgimtus Denisono gabumus?