Isaac Asimov - Net patys dievai

— Taip, girdėjau.

— Aišku, kad jiems tai būtų pernelyg pavojinga, tas pat, kas tonomis naudoti nitrogliceriną raketų varikliams, tik dar pavojingiau.

— Taigi. Be to, jūs dar rašote Siurblio istoriją?

— Savo paties malonumui. Kai užbaigsiu rankraštį, jeigu jums nebus sunku, norėčiau, kad su juo susipažintumėt, nes tik jūs vienas taip gerai žinote, kaip viskas iš tikrųjų buvo. Tiesą sakant, jeigu galėtumėt skirti man truputėlį laiko, tai jau dabar norėčiau šį tą sužinoti.

— Gal ir galėčiau. Kas būtent jus domina? — šypsodamasis paklausė Helemas, ir tai buvo paskutinė jo šypsena Lamontui.

— Efektyvus ir naudingas Siurblys, profesoriau Helemai, buvo sukurtas per stebėtinai trumpą laiką,— pradėjo Lamontas. — Vos tik Siurblio projektas…

— Tarpvisatinio Elektroninio Siurblio projektas, — pataisė Helemas vis dar šypsodamasis.

— Taip, žinoma, — atsakė Lamontas krenkštelėjęs, — aš tik pavartojau populiaresnį pavadinimą. Projektui atsiradus, jis buvo sukonstruotas nepaprastai greit ir be ypatingų sunkumų. — Teisingai, — pritarė Helemas patenkintas. — Žmonės mane tikina, kad tai vis aš, mano sumanus ir energingas vadovavimas, bet vis dėlto nenorėčiau, kad jūs savo knygoje šitai akcentuotumėt. Mat mes įtraukėme į projekto vykdymą daugybę talentingų žmonių, ir man būtų nemalonu, jeigu perdėtai iškeldami mano vaidmenį nuvertintumėte atskirų grupės narių darbą.

Lamontas susierzinęs papurtė galvą. Visa tai jam nerūpėjo.

— Mane domina kitkas, — tarė jis. — Aš turėjau galvoje protingas jų visatos būtybes — paražmonės, kaip juos priimta vadinti. Juk jie pradėjo. Mes aptikome juos po pirmo volframo pakeitimo į plutonį, tačiau jie surado mus anksčiau, grynai teoriškai, be jokio sufleravimo, kokį mes gavome iš jų. O toji geležies folija, kurią jie mums atsiuntė…

Helemo šypsena staiga dingo — dingo visam laikui.

Suraukęs kaktą, jis garsiai pasakė: — Tie simboliai taip ir nebuvo išaiškinti. Niekas negalėjo…

— Geometrinės figūros buvo iššifruotos, sere. Aš jas mačiau — visiškai aišku, kad jie siuntė Siurblio schemą.

Mano manymu…

Helemo krėslas piktai sugirgždėjo.

— Nėra ko apie tai kalbėti, jaunuoli. Mes viską sugalvojome, ne jie.

— Taip, bet nejaugi netiesa, kad jie…

— Ką jie?

Lamontas pajuto sukėlęs audrą, bet nesuprato kodėl.

— Nejaugi netiesa, — netvirtai pradėjo jis, — kad jie yra protingesni už mus, kad jie viską padarė. Argi ne taip, sere?

Helemas visas išraudęs atsistojo.

— Visiškai ne taip, — suriko jis. — Aš nepakęsiu čia jokios mistikos. Ir taip jos gana. Klausykite, jaunuoli! — jis palinko į vis dar tebesėdintį apstulbusį Lamontą ir pagrasino jam mėsingu pirštu. — Jeigu jūsų istorija žada remtis tuo, kad mes buvome marionetės paražmonių rankose, tai šis institutas jos nespausdins ir apskritai niekas nespausdins, jei tai priklausys nuo manęs. Aš neleisiu, kad žmonija ir jos intelektas būtų suniekinti, o paražmonės vaizduojami dievais.

Lamontui nieko daugiau nebeliko, tik išeiti, nors jis visiškai nesuvokė, kodėl, atėjęs su pačiais geriausiais ketinimais, sukėlė tokį pasipiktinimą.

Netrukus jis pajuto, kad jo istoriniai šaltiniai staiga išseko. Tie, kurie prieš savaitę mielai atsakinėjo į jo klausimus, dabar nieko nebeprisiminė ir visai nebeturėjo laiko su juo šnekėtis.

Iš pradžių Lamontas susierzino, o paskui pamažėle jį pradėjo imti pyktis. Viską deramai įvertinęs, jis dabar nebeklausinėjo kaip anksčiau, o ėmė primygtinai reikalauti. Kai juodu su Helemu susitikdavo per posėdžius ar kitur, Helemas apsiniaukdavo ir dėdavosi jo nepastebįs, o Lamontas, savo ruožtu, irgi ėmė raukytis.

Pagaliau Lamontas pajuto, kad pagrindinė jo, kaip parateoretiko, karjera baigia nutrūkti, ir jis ryžtingai pasuko į savo antrosios profesijos — mokslo istoriko — kelią.

— Paskutinis kvailys, — susimąstęs bambėjo Lamontas, — kad tu būtum matęs, Maikai, kaip jį apėmė panika, vos tik užsiminus, kad ana pusė parodė iniciatyvą. Dabar niekaip nesuprantu, kaip aš galėjau jį pamatęs nesuprasti, kad jis būtent taip ir elgsis.

Džiaukis, kad tau neteko su juo dirbti.

— Aš ir džiaugiuosi, — abejingai atsakė Bronovskis. — Nors ir tu ne toks jau angelas.

— Neverkšlenk. Prie tavo darbo neprikibsi.

— Bet niekam ir neįdomu. Kam dar rūpi mano darbas, išskyrus mane patį ir dar kokius penkis žmones visame pasaulyje? Na, gal šešis, kaip pats sakei.

— Gerai jau gerai, — tarė jis.

Abejingas Bronovskio veidas galėjo apgauti tik tą, kas jo visai nepažinojo. Jis buvo aštraus proto ir, sykį ėmęsis kokio uždavinio, varydavo jį iki galo arba taip išnarstydavo, kad būdavo aišku, jog jis apskritai neišsprendžiamas.

Štai kad ir etruskų rašmenys, atnešę jam šlovę. Ši kalba buvo gyva dar pirmame mūsų eros amžiuje, bet kultūrinis romėnų hegemonizmas viską šluote nušlavė, ir ji išnyko. Tuos rašmenis, kurie atlaikė romėnų priešiškumo bakchanaliją, o dar baisiau — abejingumą, sudarė graikiškos raidės, kurias galima buvo ištarti, bet daugiau nieko. Etruskų kalba neturėjo nieko bendra su jokia kaimynine kalba, atrodė labai archaiška ir netgi tarytum nepriklausė indoeuropiečių kalbų grupei.

Todėl Bronovskis nusprendė tirti kalbą, kuri neturi bendrumų su aplinkinėmis, yra labai archaiška ir atrodo netgi neindoeuropietiška, bet kuri tebėra plačiai vartojama netoli tų vietų, kur kadaise gyveno etruskai.

O ką, jeigu pasirinkus baskų kalbą, svarstė jis. Ir baskų kalba tapo pagrindu Bronovskio tyrinėjimams. Tą patį prieš jį buvo darę kiti, bet pasidavė. O Bronovskis — ne.

Darbas buvo žvėriškas, nes jau pati savaime sudėtinga baskų kalba menkai tegelbėjo. Gilindamasis Bronovskis surado vis daugiau ir daugiau faktų, leidžiančių spėti apie kultūrinius ryšius tarp senųjų šiaurinės Italijos ir šiaurinės Ispanijos gyventojų. Jis net sugebėjo iškelti įtikinamą hipotezę apie plačiai Europoje gyvenusius senuosius keltus, kurių kalba buvo ir etruskų, ir baskų kalbų prokalbė. Tačiau per du tūkstančius metų baskų kalba smarkiai pasikeitė ir gerokai pasidavė ispanų kalbos įtakai. Atkurti ją tokią, kokia buvo senovės Romos epochoje ir susieti su etruskų kalba — tai buvo tikrai nelengva proto pergalė, ir pasaulio filologus gerokai nustebino šis triumfas.

Patys vertimai buvo stebėtinai neįdomūs ir visai beverčiai — daugiausia ritualiniai antkapių įrašai. Tačiau rašmenų iššifravimas pribloškė visus, ir, kaip vėliau pasirodė, labai pravertė Lamontui.

Bet ne iš karto. Atvirai kalbant, tik penkeriems metams praėjus po šio atradimo Lamontas pirmąsyk išgirdo apie etruskus. Bronovskis buvo pakviestas į universitetą skaityti pranešimo kasmetiniam paskaitų ciklui, ir Lamontas, kuris paprastai išsisukdavo nuo pareigos dalyvauti šioje priemonėje, į Bronovskio paskaitą nuėjo.

Ne todėl, kad būtų supratęs jos svarbą ar bent kiek domėjęsis šia tema. Tiesiog tuo laiku jis sukosi apie romanų kalbų katedros aspirantę, ir jei ne paskaita, tai būtų gavęs eiti į muzikos festivalį, o to ypač nenorėjo.

Šis romanas buvo nerimtas ir trumpalaikis, tačiau pranešimą Lamontas išgirdo būtent per jį.

Netikėtai paskaita jam patiko. Tolima etruskų civilizacija pati savaime nelabai jį sudomino, užtat neįskaitomos jų kalbos šifravimo problema pasirodė tiesiog viliojanti.

Vaikystėje jis mėgdavo spręsti rebusus, bet paskui šį ir kitus vaikiškus užsiėmimus išstūmė daug sudėtingesni, gamtos sudaryti rebusai, kurie galiausiai užsibaigė parateorija.