Isaac Asimov: Net patys dievai

Taigi Bronovskio paskaita sugrąžino jį į vaikystę, kai pažiūrėti atsitiktinis simbolių rinkinys pamažu įgaudavo prasmę, ir kuo būdavo sunkiau, tuo maloniau.

Bronovskis buvo aukščiausios klasės rebusų sprendėjas, ir Lamontas džiūgavo, klausydamasis, kaip logika tvarko nežinomybę.

Tačiau visa tai būtų nieko nereiškę — nei atsitiktinis Bronovskio pasirodymas universitete, nei Lamonto meilė rebusams vaikystėje, nei flirtas su dailia mergina — jeigu kitą dieną jis nebūtų nuėjęs pas Helemą ir nebesugrąžinamai, kaip vėliau įsitikino, susigadinęs popierius.

Praėjus valandai po šio interviu, Lamontas nusprendė pasimatyti su Bronovskiu. Jis ketino pasišnekėti su juo apie tai, kas jam atrodė akivaizdu, bet taip įžeidė Helemą. Lamontas užsitraukė viršininko pyktį ir dabar jautė turįs atsimokėti, ir atsimokėti tuo pačiu. Paražmonės, be abejonės, labiau išsivystę už žemės gyventojus. Lamontas ir anksčiau buvo tuo tikras, tik per daug dėl to nekvaršino sau galvos. Dabar šis klausimas jam pasidarė gyvybiškas. Reikia gauti įrodymų ir sugrūsti juos Helemui į gerklę, be to, taikyti skersai, kad sunkiau būtų praryti.

Lamontas, užmiršęs, kad dar taip neseniai jautė jam baimingą pagarbą, iš anksto mėgavosi tokia perspektyva.

Bronovskis dar nebuvo išvykęs, ir Lamontas, susiradęs jį, per jėgą privertė skirti jam laiko.

Prispirtas prie sienos, Bronovskis sutiko jį pabrėžtinai maloniai.

Lamontas, nekantriai išklausęs jo mandagybių, greitomis prisistatė ir pradėjo: — Daktare Brbnovski, labai džiaugiuosi, kad spėjau pagauti jus prieš išvykstant. Tikiuosi, man pavyks įkalbėti jus pasilikti čia ilgėliau.

— Gal tai ir nebus taip sunku. Aš gavau kvietimą skaityti paskaitų kursą jūsų universitete.

— Ir jūs sutiksite?

— Dar neapsisprendžiau. Bet gal ir sutiksiu.

— Būtinai turite sutikti. Jūs sutiksite, kai tik išklausysite mane. Daktare Bronovski, ką jūs dabar ketinate veikti, iššifravęs etruskų rašmenis?

— Aš buvau užsiėmęs ne vien tik tuo, jaunuoli. (Jis buvo penkeriais metais vyresnis už Lamontą). Aš archeologas, o etruskų kultūrą sudaro ne vien rašmenys, kaip kad ikiklasikinio periodo Italijos kultūrą sudaro ne vien etruskai.

— Bet tikriausiai nagrinėsite jau ne tokias jaudinančias ir viliojančias problemas, kaip etruskų rašmenys?

— Žinoma, ne. — Vadinasi, jūs apsidžiaugtumėte radęs dar labiau jaudinančią ir trilijoną kartų svarbesnę problemą negu tie rašmenys.

— Ką jūs turite galvoje, daktare Lamontai?

— Mes turime rašmenis, kurie neatstovauja jokiai mirusiai kultūrai ir apskritai niekam nei Žemėje, nei visatoje. Mes turime vadinamuosius parasimbolius.

— Aš girdėjau apie juos. Ir net esu matęs.

— Bet tokiu atveju nejaugi jums neparūpo išspręsti šią problemą, daktare Bronovski? Neparūpo sužinoti, ką jie reiškia?

— Nė kiek, daktare Lamontai, nes čia nėra jokios problemos. Lamontas išvertė į jį akis.

— Jūs norite pasakyti galįs juos perskaityti?

Bronovskis papurtė galvą.

— Ne taip supratote. Aš noriu pasakyti, kad nei aš, nei kas kitas negali jų perskaityti. Nėra kuo remtis.

Tiriant Žemės kalbas, net ir kadai išmirusias, visados gali surasti gyvą ar išnykusią, jau iššifruotą kalbą, turinčią su ja nors ir nežymių bendrumų. Jeigu ir to nėra, tai lieka faktas, kad bet kurią Žemės kalbą sukūrė žmonės su savo žmogiška mąstysena. Tai jau vis šioks toks pagrindas. Su parasimboliais nieko panašaus neišgalvosi, taigi jie sudaro problemą, neturinčią sprendimo. O problema be sprendimo — ne problema.

Lamontas, šiaip taip sulaukęs, kol pašnekovas baigs, pratrūko: — Jūs klystate, daktare Bronovski. Nepamanykite, jog aš mokau jus jūsų profesijos, bet jūs nežinote kai kurių faktų, kuriuos nustatė mano srities specialistai.

Mes turime reikalų su paražmonėmis, apie kuriuos nežinome beveik nieko. Mes nežinome, kaip jie atrodo, kaip mąsto, kokiame pasaulyje gyvena — nieko apie pačius svarbiausius, esminius dalykus. Šia prasme jūsų teisybė.

— Bet jūs sakote, kad tik beveik nieko apie juos nežinote, ar ne?

Bronovskis neatrodė susidomėjęs. Jis išsitraukė iš kišenės džiovintų figų pakelį, atplėšė jį ir ėmė valgyti.

Pasiūlė Lamontui, bet tas papurtė galvą.

— Būtent! — atsakė jis. — Mums žinomas ypatingos svarbos faktas. Jie daug protingesni už mus. Pirmiausia, jie sugeba įvykdyti mainus per Tarpvisatinį plyšį, o mums lieka tik pasyvus vaidmuo. Beje, ar jums teko girdėti apie Tarpvisatinį Elektroninį Siurblį? — susizgribo jis. — Tiek, — atsakė Bronovskis, — kad galėčiau sekti jūsų mintį, jeigu pasistengtumėte kalbėti ne taip techniškai.

— Antra, — skubėjo Lamontas, — jie atsiuntė mums instrukciją, kaip įsirengti Siurblį mūsų pusėje. Mes jų nesupratome, bet vis dėlto tos diagramos padėjo susiorientuoti. Trečia, jie kažkaip jaučia mus. Bent jau, pavyzdžiui, gali sužinoti, kada mes paliekame jiems volframo. Žino, kur jis, ir gali imtis priemonių. O mes negalime nieko panašaus. Yra ir daugiau faktų, bet šis aiškiausiai rodo, kad paražmonės už mus protingesni.

— Spėju, kad šiuo klausimu jūs pritarimo nesusilaukėte. Jūsų kolegos, žinoma, su tuo nesutinka, — pasakė Bronovskis.

— Nesutinka. O kodėl jūs taip nusprendėte?

— Todėl, kad jūs, man regis, neabejotinai klystate.

— Faktai, kuriais aš remiuosi, teisingi, tai kaip tuomet galiu klysti?

— Jūs paprasčiausiai įrodinėjate, kad paražmonės techniškai už mus labiau išsivystę. O ką tai turi bendra su protu? Pagalvokite, — Bronovskis nusivilko švarką ir atsipalaidavęs patogiai nugramzdino savo putnų kūną į fotelį, tarytum šitaip būtų buvę lengviau mąstyti, — prieš du su puse šimtmečio Amerikos laivyno flotilė, vadovaujama Metjaus Perio, įplaukė į Tokijo uostą.

Japonai, iki tol buvę labai izoliuoti, susidūrė su daug sudėtingesne technika nei jų pačių ir nusprendė, jog būtų neprotinga priešintis. Karingą milijoninė tauta pasijuto bejėgė prieš keletą iš svetur atplaukusių laivų.

Ar tai įrodymas, kad amerikiečiai buvo protingesni už japonus, ar kad Vakarų kultūra viso labo buvo pasukusi kitokiu keliu? Be abejo, teisinga antroji prielaida, nes per penkiasdešimt metų japonai sėkmingai nukopijavo Vakarų techniką ir per sekantį penkiasdešimtmetį tapo pirmaujančia industrine šalimi, nors patyrė triuškinantį pralaimėjimą viename to laikmečio karų. Lamontas rimtai išklausė ir tarė: — Ir aš apie tai galvojau, daktare Bronovski, nors ir nežinojau apie japonus — gaila, neturėjau laiko istorijai.

Tačiau ši analogija neteisinga. Šiuo atveju tai daugiau nei techninis pranašumas, tai skirtingas protinio išsivystymo laipsnis.

— Bet iš ko jūs apie tai sprendžiate, atmetus spėliones?

— Ogi iš to, kad jie atsiuntė mums instrukcijas. Jie labai norėjo, kad mes pastatytume savąją Siurblio dalį ir ieškojo būdų, kaip tą padaryti. Patys jie negalėjo atkeliauti čionai, ir net jų plonos geležies plokštės (o geležis ir ten, ir čia pats stabiliausias elementas) su iškaltomis instrukcijomis netrukus taip suradioaktyvėjo, kad pasidarė pavojinga laikyti tokius gabalus vientisus — nors pirmiausia mes, žinoma, pasidarėme tikslias kopijas.

Bronovskis smalsiai pažvelgė į Lamontą ir pasakė: — Vadinasi, jie siunčia mums instrukcijas. Kokią išvadą jūs mėginate iš to padaryti?

— Jie tikėjosi, kad mes suprasime. Nejaugi jie būtų buvę tokie kvailiai ir siuntę mums informaciją, kartais tokią gausią, jei būtų manę, kad mes jos nesuprasime?