Isaac Asimov: Net patys dievai

Auditorija, matyt, klausėsi užgniaužusi kvapą, nes niekas Helemo nepertraukė, bent jau iki pastarosios frazės, po kurios pats kalbėtojas padarė pauzę, norėdamas atsipūsti ir, ko gero, nustebęs dėl savo paties įžūlumo.

Kažkas salėje (greičiausiai Antuanas Žeromas Lapenas, nors iš protokolo nėra aišku) pasiteiravo, ar profesorius Helemas darąs prielaidą, kad protingos esybės iš para visatos tyčia sukeitė medžiagas, norėdamos įsigyti energijos šaltinį. Taip prigijo terminas „paravisata”, atsiradęs greičiausiai sutrumpinus „paralelinę visatą”. Šiame klausime jis buvo pavartotas pirmą kartą.

Stojo tyla, po kurios Helemas, jau visai įsidrąsinęs, pasakė tai, kas ir sudarė Didžiojo Praregėjimo esmę.

„Taip, aš taip ir manau. Be to, mano įsitikinimu, energijos šaltiniu galima bus naudotis tik tuo atveju, jeigu visata ir paravisata dirbs kartu ir kiekviena savojoje Siurblio pusėje pumpuos energiją, atsižvelgdamos į abiejų visatų gamtos dėsnių ypatumus.”

Pavartojęs terminą „paravisata”, Helemas tuo pačiu jį pasisavino. Dar daugiau, jis pirmasis pavartojo tokia prasme žodį „Siurblys” (kuris nuo to laiko buvo rašomas tik didžiąja raide).

Pagal oficialią versiją Helemo hipotezė bematant susilaukė pritarimo, bet iš tikrųjų buvo ne taip. Tie, kurie apskritai teikėsi pareikšti savo nuomonę šiuo klausimu, vadino tai geriausiu atveju savotišku pasiūlymu. O Kantrovičius nesakė nieko. Pastarasis momentas buvo lemtingas Helemo karjerai.

Pats Helemas, žinoma, negalėjo nei teoriškai, nei praktiškai apdoroti savo hipotezės. Čia reikėjo mokslininkų grupės, ir ji buvo sukurta. Tačiau nė vienas jų nenorėjo viešai skelbtis dalyvaująs šiame darbe, o paskui buvo per vėlu. Kai dėl sėkmės nebebuvo jokių abejonių, visuomenė jau buvo susidariusi nuomonę, kad visa tai Helemo, vien tik Helemo nuopelnas. Viso pasaulio akyse Helemas ir tiktai Helemas pirmasis atrado medžiagą, įrodė savo Didžiojo Praregėjimo pagrįstumą — todėl Helemas ir buvo Elektroninio Siurblio Tėvas. Daugelyje laboratorijų buvo gundomai išdėliotos volframo kruopelytės. Vienoje iš dešimties įvykdavo pasikeitimas, ir plutonio-186 atsargos pasipildydavo.

Kaip masalas buvo siūlomi ir kiti elementai, bet jie likdavo nepakitę… Tačiau, kad ir kur pasirodydavo plutonis-186, kad ir kas pristatydavo jį į specialų mokslinį-tyrimo centrą, publikos akyse tai buvo tik nauja „Helemo volframo” porcija.

Visuomenei šios teorijos aspektus nušvietė vėlgi Helemas. Keista, jis pajuto (kaip pats vėliau sakėsi) galįs rašyti ir ypač pamėgo populiarizuoti. Be to, sėkmė inertiška, ir visuomenė nevertino niekieno informacijos šiuo klausimu, tik Helemo.

Savo pagarsėjusiame straipsnyje sekmadieniniame „Šiaurės Amerikos teležurnalo” savaitraštyje jis rašė: „Mes nežinome, kuo ir kiek paravisatos dėsniai skiriasi nuo mūsiškių, bet drąsiai galime spėti, jog stipri branduolinė sąveika — galingiausia mūsų visatoje jėga, paravisatoje daug stipresnė — gal šimtus kartų. Tai reiškia, kad protonai daug lengviau išsilaiko krūvoje savo pačių sukurtame elektrostatiniame lauke, ir kad branduoliui reikia daug mažiau neutronų stabilumui išlaikyti.

Plutonis-186, stabilus jų visatoje, turi arba pernelyg daug protonų, arba pernelyg mažai neutronų ir negali išlikti stabilus mūsų visatoje, kur branduolinė sąveika ne tokia efektyvi. Atsidūręs mūsų visatoje, plutonis-186 pradeda spinduliuoti pozitronus, o tuo pačiu ir energiją, o sulig kiekvienu šitaip išspinduliuotu pozitronu branduolyje vienas protonas virsta neutronu. Galų gale dvidešimt branduolio protonų virsta neutronais, ir mes turime jau nebe plutonį-186, o volframą-186, kuris pagal mūsų visatos dėsnius yra stabilus. Vykstant šiam procesui, iš branduolio išsiskiria dvidešimt pozitronų.

Pastarieji susitinka, susijungia su dvidešimčia elektronų ir anihiliuojasi vėl išspinduliuodami energiją. Taigi, su kiekvienu mums atsiųstu plutonio-186 branduoliu mūsų visata netenka dvidešimties elektronų.

Tuo tarpu mūsų volframas-186, patekęs į paravisata, pasidaro nestabilus dėl visai priešingų priežasčių. Pagal paravisatos dėsnius jis turi arba per daug neutronų arba per mažai protonų. Volframo-186 branduoliai ima spinduliuoti elektronus, be paliovos išskirdami energiją.

Kiekvienas išspinduliuotas elektronas reiškia, kad neutronas virsta protonu ir galų gale atsiranda plutonis- 186. O su kiekvienu į paravisata patekusio volframo-186 branduoliu ji įgyja dvidešimt elektronų. Toks pasikeitimas plutoniu ir volframu tarp mūsų visatos ir paravisatos gali vykti be galo, išsiskiriant energijai tai čia tai ten, ir kiekvieno atskiro branduolio ciklas baigsis dvidešimties elektronų perėjimu iš mūsų visatos į jų. Abi pusės gaus energijos iš, jei taip galima pavadinti „Tarp visatinio Elektroninio Siurblio“.

Šios mintys, taip pat ir planas sukurti realų galingą energijos šaltinį — Elektroninį Siurblį — buvo įgyvendintos stebuklingai greit, ir kiekviena nauja sėkmė padėjo augti Helemo prestižui.

Lamontas neturėjo pagrindo abejoti tuo prestižu ir, sumanęs aprašyti šio atradimo istoriją, pirmąkart įžengė į Helemo kabinetą kupinas baimingos pagarbos (vėliau tai prisimindamas jis kaisdavo iš gėdos ir vis stengėsi užmiršti, kol galiausiai jam pavyko tai padaryti).

Helemas kalbėjo iš aukšto. Per trisdešimt metų jis pasikėlė į tokias šlovės viršukalnes, kad net keista, kaip kraujas iš nosies nepradėjo bėgti. Amžius jo išorei suteikė orumo ir net elegantiškumo. Stambi jo figūra atrodė įtakinga, o grubius veido bruožus švelnino išminčiaus ramybė. Bet, kaip ir anksčiau, jis nuolatos raudonuodavo, o jo savimeilė ir įžeidumas buvo virtę priežodžiu.

Prieš priimdamas Lamontą, Helemas šį tą apie jį sužinojo.

— Jūs daktaras Piteris Lamontas, — pasakė jis, — ir, girdėjau, esate parašęs įdomų darbą iš para teorijos.

Atsimenu jūsų disertaciją. Apie parasintezę, ar ne?

— Taip, sere.

— Nagi, priminkite man smulkmenas. Papasakokite apie ją. Paprastai, žinoma, lyg kalbėtumėte su profanu.

Pagaliau juk aš iš dalies ir esu profanas, — pridūrė jis ir sukikeno. — Aš viso labo radiochemikas, kaip žinote, ir menkas teoretikas, neskaitant vienos kitos koncepcijėlės.

Tada Lamontas priėmė šį pareiškimą už gryną pinigą, ir iš tiesų gal Helemo žodžiai ir nebuvo tokie įžūlūs, kaip jam vėliau ėmė atrodyti. Tačiau tai buvo tipiškas, kaip Lamontas vėliau įsitikino, ar bent jau įtikino save, Helemo metodas susipažinti su kitų darbo esme. Paskui jis laisvai šnekėdavo tomis temomis, retai, o tikriau sakant, niekada neminėdamas tų, kurie jam tų žinių buvo suteikę.

Bet jaunasis Lamontas tąsyk pasijuto labai pamalonintas ir iškart — noriai ir su užsidegimu, kuris apima žmogų, pasakojantį apie savo atradimus — pradėjo: — Nepasakyčiau, kad daug padariau, daktare Helemai. Nustatyti paravisatos dėsnius — paradėsnius — nelengvas darbas… Beveik neturime nuo ko pradėti.

Aš pradėjau nuo tų negausių mums žinomų dalykų ir nedariau jokių prielaidų, kurios nesiremtų jau patikrinta medžiaga. Galima tvirtinti, kad, esant stipresnei branduolinei sąveikai, maži branduoliai susijungia daug greičiau.

— Parasintezė,— pasakė Helemas.

— Taip, sere. Visas darbas buvo išsiaiškinti galimas detales. Matematiniai apskaičiavimai sunkiau sekėsi, bet po kelių pakeitimų pasidarė visai lengva. Pasirodo, pavyzdžiui, kad para-visatoje katastrofiška ličio hidrido termobranduolinė reakcija prasidės keturiom eilėm žemesnėje temperatūroje negu čia. Norint susprogdinti ličio hidridą, mums reikia atominės bombos temperatūros, o paravisatoje tam pakanka, vaizdžiai tariant, paprasto dinamito užtaiso. Galimas daiktas, kad ličio hidridas paravisatoje gali užsiliepsnoti nuo degtuko, nors garantuoti sunku. Turbūt girdėjote, kad mes pasiūlėme jiems ličio hidrido, nes termobranduolinė energija ten natūralus reiškinys, bet jie jo nelietė.