Isaac Asimov - Net patys dievai

Helemas ėmėsi žygių nedelsdamas. Jis nunešė savo metalą į masių spektrografijos laboratoriją. Kaip radiochemikas, jis ir negalėjo kitaip pasielgti. Helemas pažinojo ten visus laborantus, buvo su jais dirbęs ir, be to, turėjo atkaklumo. Tiek atkaklumo, kad dėl jo buvo atidėti į šalį daug svarbesni pirmaeiliai darbai.

Pagaliau spektrografas pasakė: — Čia ne volframas.

Platus nelinksmas Helemo veidas susiraukšlėjo nuo piktdžiugiškos šypsenos.

— Tvarka. Taip ir pasakysime tam gabuoliui Denisonui. Duokite man pažymą ir…

— Palūkėkit, daktare Helemai. Čia ne volframas, bet tai nereiškia, kad aš žinau, kas čia.

— Kaip tai nežinote, kas čia?

— Ogi išeina kažkoks juokingas rezultatas, — atsakė laborantas ir susimąstė.— Tiesiog nesuvokiama. Krūvio ir masės santykis nei šioks nei toks.

— Kuria prasme?

— Per didelis. Negali toks būti.

— Jeigu taip, — tarė Helemas nesąmoningai žengdamas į Nobelio premijos (tam tikra prasme visai pelnytos) kelią,— nustatykite būdingą medžiagos rentgeno spinduliavimo dažnumą ir apskaičiuokite krūvį, užuot nieko neveikęs ir kartojęs, kad kažko negali būti.

Po kelių dienų laborantas sutrikęs įžengė į Helemo kabinetą.

Helemas, niekada nepasižymėjęs jautrumu, nepastebėjo laboranto veide nerimo.

— Ar sužinojote… — pradėjo jis, bet tuoj pat, metęs sunerimusį žvilgsnį į Denisoną, sėdintį savo laboratorijoje, uždarė duris. — Ar sužinojote branduolio krūvį?

— Taip, bet tokio nebūna.

— Tuomet, Treisi, paskaičiuokite dar kartą.

— Aš jau dešimt kartų perskaičiavau. Tokio negali būti. — Jeigu jūs teisingai paskaičiavote, vadinasi, taip ir yra. Faktų nenuginčysi.

Treisis pasikasė ausį.

— Deja. Jeigu aš vertinčiau matavimus rimtai, tai medžiaga, kurią jūs man davėte, yra plutonis-186.

— Plutonis-186? Plutonis-186?

— Krūvis +94. Masė—186.

— Bet juk tai neįmanoma. Nėra tokio izotopo. Negali būti.

— O ką aš sakau? Bet paskaičiavus išeina taip.

— Vadinasi, branduolyje trūksta virš penkiasdešimties neutronų? Plutonio-186 neįmanoma gauti. Neįmanoma sugrūsti devyniasdešimt keturių protonų į vieną branduolį su viso labo devyniasdešimt dviem neutronais — tokia medžiaga negalėtų egzistuoti nė trilijoninės sekundės dalies.

— O ką aš sakau? — kantriai pakartojo Treisis.

Tada Helemas susimąstė. Jis pasigedo volframo, o šio elemento izotopas — volframas-186 — stabilus.

Volframo-186 branduolyje yra septyniasdešimt keturi protonai ir šimtas dvylika neutronų. Nejaugi kas galėjo dvidešimt neutronų paversti dvidešimčia protonų?

Niekaip negalėjo.

— Ar yra radioaktyvumo požymių? — paklausė Helemas, apgraibomis ieškodamas kelio iš labirinto.

— Patikrinau, — atsakė spektrografas. — Jis stabilus.

Absoliučiai stabilus.

— Tuomet tai negali būti plutonis-186.

— Ir aš tą patį sakau, daktare.

— Gerai, duokite man jį,— beviltiškai pasakė Helemas.

Likęs vienas, jis vėl bukai įsistebeilijo į kolbą. Vienas stabiliausių plutonio izotopų buvo plutonis-240, bet tam kad devyniasdešimt keturi protonai galėtų laikytis kartu ir išsaugotų nors santykinį stabilumą, reikia šimto keturiasdešimt šešių neutronų.

Ką dabar daryti? Ši mįslė buvo jam neįkandama, ir jis jau gailėjosi pradėjęs. Pagaliau juk jam verkiant reikia dirbti tiesioginį darbą, o su šita medžiaga — su šia mįsle jis neturi nieko bendra. Turbūt Treisis apsižioplino arba masių spektrometras išklero, o gal… Pagaliau kas iš to? Reikia mesti visa tai iš galvos!

Tačiau Helemas jau nebepajėgė mesti. Anksčiau ar vėliau Denisonas, eidamas pro šalį, stabtels ir kaip visada šlykščiai išsišiepęs paklaus apie volframą. Ir ką tada Helemas atsakys? Juk negalės pasakyti: „Tai ne volframas, kaip aš ir sakiau”? Nes Denisonas, žinoma, paklaus: „Tikrai? Tai kas gi tuomet?” Ir Helemas nieku gyvu nenorėjo klausytis, kaip tas šaipysis, išgirdęs, kad tai plutonis-186. Reikia išsiaiškinti, kas čia per medžiaga, ir padaryti tą pačiam. Aišku, kad pasitikėti niekuo negalima.

Ir štai po dviejų savaičių jis įžengė į Treisio laboratoriją visas pasišiaušęs iš piktumo.

— Vadinasi, jūs tvirtinate, kad tas šlamštas neradioaktyvus?

— Koks šlamštas? — automatiškai paklausė Treisis, negalėdamas išsyk prisiminti.

— Tas, kurį jūs pavadinot plutoniu-186,— atkirto Helemas.

— A, na taip, jis juk buvo stabilus.

— Maždaug tokio stabilumo, kaip tamstos protelis.

Jeigu jūs tiek išmanote apie radioaktyvumą, tai galite eiti tiesti vandentiekio.

Treisis paniuro.

— Gerai. Duokite šen, pažiūrėsim. Po kurio laiko jis pasakė: — Nieko nesuprantu! Jis radioaktyvus. Nelabai, bet radioaktyvus. Neįsivaizduoju, kaip aš galėjau to nepastebėti.

— Tai kaip man dabar tikėti tais jūsų kliedesiais apie plutonį-186?

Dabar Helemas neturėjo pasirinkimo. Neįmenama mįslė tartum metė jam iššūkį. Tas, kas pirmąsyk pakeitė kolbą arba jos turinį, matyt, pakeitė jį ir vėl, arba tyčia sukūrė metalą, kad galėtų iš jo pasijuokti. Šiaip ar taip, jis tarėsi greičiau perskelsiąs žemę pusiau, bet nepaliksiąs šios problemos neišspręstos, ir būtų perskėlęs, jei tik būtų pajėgęs.

Pikto užsispyrimo genamas, jis nuėjo tiesiai pas G. K.

Kantrovičių, kurio neeilinė karjera baigėsi tais pačiais metais. Susilaukti Kantrovičiaus pagalbos buvo ne taip lengva, bet, kartą pažadėjęs, jis imdavosi darbo su didžiausiu įkarščiu.

Jau po dviejų dienų Kantrovičius įlėkė į Helemo kabinetą baisiausiai susijaudinęs.

— Ar jūs čiupinėjot tą medžiagą?

— Šiek tiek, — atsakė Helemas.

— Tai nereikia. Jeigu dar turit, jokiu būdu nelieskit. Ji skleidžia pozitronus.

— Ką?

— Neregėtos energijos pozitronus… Jūs nustatėt per mažą radioaktyvumą.

— Per mažą?

— Gerokai. Ir dar kas mane neramina: kiekvienas naujas matavimas rodo vis didesnį jo laipsnį. 6 (tęsinys) Bronovskis apčiuopė talpioje savo kišenėje obuolį ir suleido į jį dantis.

— Na gerai, aplankei Helemą ir buvai išspirtas kaip ir tikėjaisi. O kas toliau?

— Dar nenusprendžiau. Bet kad ir ką daryčiau, riebi jo sėdynė turės pajusti. Aš juk buvau pas jį anksčiau, prieš daug metų, kai tik atėjau čia dirbti, kai tikėjau, kad jis didis žmogus. Didis žmogus — juk tai pats didžiausias niekšas mokslo istorijoje! Perrašė Siurblio teoriją — štai čia perrašė,— Lamontas pastukseno sau į kaktą.— Jis tiki savo paties fantazijomis ir gina jas kaip pamišėlis. Nykštukas, turįs vienui vieną talentą — sugebėjimą įtikinti kitus, kad yra milžinas.

Lamontas pasižiūrėjo į platų ir ramų Bronovskio veidą, dabar nušviestą šypsenos, ir per jėgą nusijuokė: — Taip, žinoma, kas iš to, jau ne pirmą kartą tau šitai sakau.

— Toli gražu ne pirmą.

— Bet man tiesiog bloga darosi, pagalvojus, kad visas pasaulis…

Kai Helemas pirmąkart paėmė į rankas kolbą su pakeistuoju volframu, Piteriui buvo dveji metai.

Dvidešimt penkerių jis jau su šviežutėle disertacija po pažastim stojo dirbti į Pirmąją Siurblio stotį ir tuo pačiu metu gavo dėstytojo vietą universiteto fizikos fakultete.

Jaunam žmogui tai buvo itin didelis pasiekimas.

Pirmoji Siurblio Stotis dar nebuvo tokia tobula techniškai, kaip vėlesnės, bet tai buvo jų visų prosenelė — visos tos grandinės, apjuosusios planetą per kokius dvidešimt metų. Techninis progresas dar niekada nebuvo padaręs tokio staigaus ir visaapimančio šuolio.