Isaac Asimov - Net patys dievai

— Pavyzdžiui?

— To aš kaip tik gerai ir nežinau. Tiesa, turiu vieną idėją, labai paprastą, galbūt net pernelyg paprastą ir dėl to bevaisę. Ji pagrįsta akivaizdžiu faktu, kad skaičius du yra absurdiškas ir egzistuoti negali.

Valandėlę abu tylėjo. Paskui Seleną susimąsčiusi tarė: — Leiskite man atspėti, ką jūs turite galvoje.

— Kad aš nė pats dorai nežinau.

— Ir vis dėlto pamėginsiu. Logiška būtų manyti, kad vienintelė galinti egzistuoti ir egzistuojanti yra mūsų visata, nes mes gyvename tik joje ir tiesiogiai patiriame tiktai jos buvimą. Bet štai atsiranda įrodymų, kad kažkur yra ir kita visata, kurią mes vadiname paravisata, ir dabar jau pasidaro absurdiška manyti, jog tėra dvi ir tiktai dvi visatos. Jeigu gali egzistuoti antroji visata, tai jų yra be galo daug. Tarp vieno ir begalybės tokiais atvejais išvis nėra prasminių skaičių. Ne tik du, o ir bet kuris kitas skaičius yra absurdiškas ir egzistuoti negali.

— Aš taip ir samprota… — buvo bepradedąs Denisonas, bet prikando liežuvį.

Vėl įsivyravo tyla. Paskui Denisonas pasikėlė, atsisėdo ir pasižiūrėjo į skafandre pasislėpusią moterį.

— Man regis, laikas grįžti, — pasakė jis.

— Aš tik bandžiau atspėti, — pasiteisino ji.

— Ne, — atsakė jis. — Nežinau, ką tai reiškia, bet tai ne šiaip spėjimas.

Beronas Neviliis, praradęs amą, spoksojo į Seleną.

Ši, nė kiek nesutrikusi, atlaikė jo žvilgsnį. Langų panorama vėl buvo pasikeitusi. Dabar viename jų buvo matyti beveik pilna Žemė.

— Bet kodėl? — pagaliau išstenėjo Nevilis.

— Visiškai atsitiktinai, — atsakė ji. — Aš suvokiau esmę ir neiškenčiau. Reikėjo tau iškart apie tai pasakyti, bet bijojau štai tokios tavo reakcijos.

— Vadinasi, jis žino. Ir viskas per tave, kvaiša!

Seleną paniuro.

— Ką jis pagaliau žino? Tik tai, ką vis tiek anksčiau ar vėliau būtų supratęs — kad aš iš tikrųjų ne gidė, o tavo intuityvistė. Negana to, intuityvistė, kuri neturi menkiausio supratimo apie matematiką! Na ir tegul sau žino! Kas iš to, kad aš turiu tą intuiciją! Kiek kartų tu man sakei, kad mano intuicija be matematinės analizės ir eksperimentinių stebėjimų nieko neduoda. Kiek kartų sakei, kad ir pati nepriekaištingiausia intuityvinė išvada gali būti klaidinga? Tai nejaugi gryna intuityvizmas jam pasirodys toks vertingas?

Nevilis išblyško, bet Seleną nesuprato — iš įsiūčio ar iš baimės.

— Tu — kas kita, — pasakė jis. — Argi tavo intuityvios išvados kada nors buvo neteisingos? Kai pati būdavai tikra dėl jų?

— Bet juk jis apie tai nežino!

— Susiprotės. Pasitars su Gotšteinu.

— O ką jis Gotšteinui sakys? Juk iki šiol dar nenutuokia apie mūsų tikruosius planus.

— Nejaugi?

— Įsivaizduok!

Seleną pašoko ir nužingsniavo į kitą vietą. Paskui staiga atsigręžė ir prapliupo: — Įsivaizduok! O tavo užuominos, lyg aš būčiau galėjusi išduoti tave ir kitus, garbės tau neteikia! Jeigu jau netiki mano sąžiningumu, tai bent patikėk sveiku protu. Kokia prasmė jiems pasakoti? Tiek jiems, tiek mums iš to jokios naudos, jeigu mes visi pasmerkti pražūčiai?

— Maldauju, Seleną! — nekantriai mostelėjo ranka Nevilis. — Tik ne tai!

— Ne. Tu paklausyk. Jis man viską pasipasakojo apie savo tyrimus. O tu slepi mane nelyginant uždraustą ginklą. Kartoji, kad aš vertingesnė už bet kurį prietaisą, bet kurį eilinį mokslininką. Žaidi savo konspiracinius žaidimus ir primygtinai reikalauji, kad visi ir toliau laikytų mane tiktai gide ir daugiau niekuo, idant mėnuliečiai visada galėtų pasinaudoti įstabiais mano sugebėjimais. Idant tu galėtum. Na ir ką tu pasiekei?

— Mes juk turime tave, ar ne? Kaip manai, ar ilgai būtum laisvėje, jeigu jie…

— Nuolatos kartoji tą patį. Bet parodyk bent vieną žmogų, kuris būtų patekęs į nelaisvę! Žmogų, kuriam būtų buvęs pastotas kelias! Kur įrodymai to didžiojo sąmokslo, kuris tau visur vaidenasi? Žemiečiai neprileidžia tavęs ir tavo grupės prie savo stambių įrengimų greičiau dėl to, kad tu juos provokuoji, o ne skatinami kažkokių piktų kėslų. Be to, ši aplinkybė mums daugiau padėjo negu pakenkė, nes privertė kurti savus, daug tobulesnius įrengimus.

— Kurti, remiantis tavo teoriniais praregėjimais, Seleną.

— Be abejo, — nusišypsojo Seleną.— Benas labai juos išgyrė.

— Benas išgyrė! Kurių galų tau tas nususęs žemekšlis?

— Jis imigrantas. O man iš jo reikia informacijos. Tu juk man jos nesuteiki. Tiek visas drebi, kad manęs kas nepasiglemžtų — nė su vienu fiziku neleidi pasišnekėti.

Tik su tavim… Greičiausiai tu ir gyveni su manim vien dėl to.

— Na ką tu, Seleną,— kiek įmanydamas švelniau pasakė Nevilis, bet balse vis tiek suskambėjo nekantra.

— Atvirai kalbant, man dėl to nei šilta nei šalta. Tu man nurodei mano užduotį, ir aš stengiuosi sukaupti visą dėmesį tiktai į ją. Kartais, rodos, apčiuopiu sprendimą, kad ir ne matematine forma. Įsivaizduoju jį, žinau, ką reikia daryti… o paskui viskas išsisklaido. Na ir tegul — vis tiek Siurblys mus visus sunaikins… Argi aš tau nesakiau, kad laukų įtampų pasikeitimas kelia man nerimą?

— Dar kartą klausiu tavęs, — pasakė Nevilis. — Ar tu iš tiesų tvirtini, kad Siurblys mus sunaikins? Ne „galbūt“, ne „ko gero“, bet iš tikrųjų sunaikins?

Seleną piktai papurtė galvą.

— Netvirtinu. Viskas labai neaišku. Negalėčiau pasakyti, kad iš tikrųjų. Bet nejaugi tokiu atveju nepakanka netgi „galbūt“?

— O viešpatie!

— Nevartyk akių! Ir nesivaipyk! Nė sykio nebandei patikrinti. O aš tau sakiau, kaip tą galima padaryti.

— Anksčiau tais dalykais taip karštai nesirūpinai, kol nebuvai prisiklausiusi to savo žemekšlio. — Imigranto. Tai patikrinsi ar ne?

— Ne! Aš jau tau aiškinau, kad tavo pasiūlymai neįvykdomi. Tu nesi eksperimentatorius, ir tai, kas tau teoriškai atrodo įmanoma, nebūtinai turi pasitvirtinti realiame, atsitiktinumų kupiname prietaisų pasaulyje.

— Realusis pasaulis, kuris neperžengia tavo laboratorijos sienų! — visa išraudusi iš piktumo, Seleną pakėlė prie smakro suspaustus kumščius. — Tu šitiek laiko gaišti, kol gauni norimą vakuumą… O juk ten, viršuje, kur aš dabar rodau, vakuumo kiek tik širdis geidžia, ir temperatūra kartais priartėja prie absoliutaus nulio. Kodėl nevykdai savo eksperimentų paviršiuje?

— Būtų beprasmiška.

— Iš kur žinai? Juk tu nemėginai. O Benas Denisonas pamėgino. Jis apsirūpino specialiu aparatu, skirtu darbui paviršiuje, ir pasinaudojo juo, kai važiavo žiūrėti Saulės akumuliatorių. Dar kvietė tave sykiu, bet tu atsisakei. Ar pameni? Tas aparatas labai nesudėtingas — dabar, kai jau žinau, net aš galiu paaiškinti tau jo veikimą. Jis buvo įjungtas esant dienos temperatūrai, o paskui — nakties, ir to visai pakako, norint įvykdyti seriją eksperimentų su pionotronu.

— Kaip tau viskas atrodo paprasta!

— Nes ir yra paprasta. Kai tik jis suprato, kad aš intuityvistė, tai ėmė kalbėti taip, kaip tu niekada nesi su manimi kalbėjęs. Jis man paaiškino, kodėl, jo manymu, stipri branduolinė sąveika aplink Žemę katastrofiškai didėja. Dar metai kiti, ir Saulės sprogs, o intensyvėjančios stiprios branduolių sąveikos energija išplis bangomis…

— Ne ne ir dar kartą ne! — sušuko Nevilis. — Mačiau jo rezultatus. Man jie nepadarė jokio įspūdžio.

— Matei?

— Žinoma. Negi manai, kad leisiu žmogui dirbti savo laboratorijoje ir nepasidomėsiu, ką jis veikia? Mačiau jo rezultatus — jie nieko verti. Jis pateikia tokius menkus nukrypimus, kad jie puikiai telpa į eksperimento klaidos rėmus. Jeigu jam norisi tikėti, jog šie nukrypimai reikšmingi, ir jeigu tau norisi tikėti — prašom. Bet joks tikėjimas nepadarys jų reikšmingais, jeigu iš tiesų jie yra nereikšmingi.