Isaac Asimov - Net patys dievai

Denisonas nurijo seiles ir apsižvalgė. Šlaitas, besileidžiantis į pietus, buvo nušviestas Žemės spindulių. Maži nelygumai, šešėliuojantys nuolydį tamsiais lopinėliais, spindėjo ypač ryškiai, ir atrodė, kad visas jo paviršius ribuliuoja. Tiesiai virš galvos juodame danguje kabėjo iškilus Žemės pjautuvas.

— Jau? — paklausė Seleną, įrėmusi pirštinėtą ranką jam į nugarą.

— Jau, — vos girdimai atsiliepė Denisonas. — Na tai pirmyn! — stumtelėjo ji, ir Denisonas pajudėjo iš vietos. Iš pradžių slydo lėtai. Atsisuko per petį į Seleną ir susverdėjo.

— Nesijaudinkite, — pasakė ji. — Aš greta.

Staiga jis nustojo jautęs gruntą po kojomis. Balionas pradėjo tiekti dujas.

Akimirką jis pasijuto stovįs vietoje. Jokio vėjo priešpriešiais, jokio vyksmo po padais. Bet kai jis vėl atsisuko į Seleną, pastebėjo, kad šviesos spinduliai ir šešėliai vis greičiau ir greičiau bėga atgal.

— Žiūrėkite į Žemę,— prie pat ausies pasigirdo Sėlenos balsas, — kol nepasieksite atitinkamo greičio.

Kuo greičiau judėsit, tuo bus lengviau išsilaikyti ant kojų. Neužmirškite sulenkti kelių… Jums labai neblogai išeina, Benai.

— Kaip grantui! — sušvokštė Denisonas.

— Na ir kaip jums patinka?

— Aš tarytum skrendu! — atsakė jis. Iš abiejų pusių šviesos-tamsos juostos pašėlusiu greičiu lėkė atgal.

Denisonas dirstelėjo į vieną pusę, paskui į kitą, norėdamas atsikratyti įspūdžio, kad viskas aplinkui skrieja atgal, ir pagaliau pajusti, jog jis pats skrieja į priekį. Bet vos tik jam tatai pavyko, bematant teko vėl atsisukti į Žemės pjautuvą, idant nepargriuvus. — Turbūt mano palyginimas jums nelabai aiškus, — pridūrė jis. — Juk Mėnulyje skrydis — abstrakti sąvoka.

— Kodėl gi. Skrydis panašus į slydimą, o šis pojūtis man puikiai pažįstamas.

Seleną be jokio vargo laikėsi šalia jo.

Denisonas dabar jau slydo taip greitai, kad jautė savo judėjimą netgi žiūrėdamas į priekį. Prieš jo akis vėrėsi Mėnulio peizažas ir, tarytum aptekėdamas jį, skubėjo tolyn.

— Kokį didžiausią greitį galima pasiekti? — paklausė jis.

— Per varžybas užregistruotas daugiau kaip šimto mylių per valandą greitis. Tik, žinoma, ant statesniu šlaitų negu šis. Jūs slystate daugiausia trisdešimt penkių mylių per valandą greičiu.

— O atrodo kur kas greičiau.

— Taip tik atrodo. Na, mes jau beveik nusileidome, Benai, o jūs taip ir neparkritot. Laikykitės iki galo. Tuoj baigsis dujos, ir jūs pajusite trintį. Nestabdykite. Ramiai slyskite toliau.

Seleną dar nebuvo baigusi kalbėti, o Denisonas jau pajuto po kojomis tvirtą pagrindą. Tuo pat metu atsirado didžiulio greičio pojūtis, ir jis sugniaužė kumščius, idant, instinktyviai saugodamasis susidūrimo, kurio negalėjo būti, neištiestų rankų. Jis žinojo, kad vos tik kilstels rankas, bematant apvirs aukštielninkas.

Jis prisimerkė ir sulaikė kvapą. Kai jau atrodė, kad sprogs plaučiai, Seleną pasakė: — Puiku, Benai, puiku. Aš dar nė karto nemačiau, kad grantas per pirmą bandymą nebūtų parkritęs, tad jeigu vis dėlto parkristumėt, neimkite į galvą. Nieko čia gėdingo.

— Aš visai neketinu kristi, — sušnibždėjo Denisonas.

Jis kriokuodamas giliai įkvėpė ir plačiai atsimerkė. Kaip ir anksčiau, rami ir abejinga, spindėjo Žemė. O jis slydo vis lėčiau ir lėčiau…

— Seleną, ar aš jau sustojau? — paklausė jis. — Negaliu suprasti.

— Sustojot. Ne, nejudėkit. Prieš keliaujant į miestą, reikia pailsėti… Velniava, juk aš jį čia kažkur palikau!

Denisonas žiūrėjo į ją netikėdamas savo akimis. Ji kopė kartu su juo, nusileido kartu su juo, bet jis dabar miršta iš nuovargio, o ji laksto aplink ilgais kengūros šuoliais. Kai jis išgirdo šūksnį „Štai jis!”, ji buvo už kokių šimto žingsnių, bet balsas skambėjo taip, lyg būtų buvusi čia pat.

Netrukus ji sugrįžo nešina gabalu sulankstytos plastmasės. Prisimenat, — linksmai paklausė ji, — kai ėjome čionai, jūs pasidomėjote, ką aš čia turiu, o aš atsakiau, kad pamatysite grįžtant?

Išlanksčiusi ji patiesė ant dulkėto Mėnulio grunto didelį maišą.

— Tai vadinamoji Mėnulio kušetė,— pasakė ji, — bet mes sakome tiesiog — kušetė. Pažyminį paprastai praleidžiame, nes tai savaime suprantama, — pridūrė ir, pritaisiusi balionėlį, atsuko rankenėlę.

Maišas ėmė pūstis. Iš įpratimo Denisonas laukė pasigirsiant šnypštimą, bet nesulaukė, nes beorėje erdvėje garsų nebūna.

— Kol nespėjote prikišti neūkiškumo, paaiškinsiu, jog čia taipogi argonas, — pasakė Seleną.

Maišas tuo tarpu pavirto į čiužinį ant šešių tvirtų kojelių.

— Kušetė puikiausiai jus išlaikys, — pasakė ji. — Plėvelė beveik niekur nesiliečia su paviršiumi, o vakuumas padės išsaugoti šilumą.

— Nejaugi jis dar ir karštas? — apstulbo Denisonas.

— Verždamasis iš balionėlio argonas sušyla, bet nežymiai. Aukščiausia jo temperatūra — du šimtai septyniasdešimt laipsnių pagal Kelvino skalę. Jos beveik pakanka, kad ištirptų ledas, ir visiškai pakanka, kad jūsų skafandras vestų ne lėčiau negu jūs pats sugebate gaminti šilumą. Na, eikite šen. Gulkitės.

Išsitiesęs ant kušetės, Denisonas pajuto neapsakomą palaimą.

— Nepakartojama! — pasakė jis giliai atsidusęs.

— Mama Seleną viskuo pasirūpino, — atsakė ji.

Ji pasirodė jam iš už nugaros ir ėmė sklandyti aplinkui, dėliodama pėdas taip, lyg čiuožtų ant ledo, o paskui atsispyrė ir, išmetusi kojas aukštyn, grakščiai išsitiesė ant žemės, pasirėmusi alkūne visai prie pat jo.

Denisonas švilptelėjo.

— Ir kaip jums šitai pavyksta?

— Viską daro treniruotė. Tik nemėginkite ir jūs taip daryti. Susilaužysit alkūnę. Bet įspėju, kad jeigu aš sušalsiu, tai mudviem teks pasispausti.

— Nebaisu, juk mes abu su skafandrais…

— Tai bent drąsa! Kaip jaučiatės?

— Neblogai. Bet kas per slydimas!

— O kas? Jums priklauso nenukritimų rekordas. Ar jūs nieko prieš, jeigu papasakosiu mieste apie tai saviškiams?

— Nieko prieš. Labai mėgstu būti giriamas… Bet tikiuosi, man nereikės vėl to paties daryti, ar ne?

— Dabar pat? Žinoma, ne. Aš ir pati nenorėčiau.

Pailsėsim trupučiuką, kol jūsų širdies veikla sugrįš į normalias vėžes, ir eisime atgal. Pasukite kojas į mano pusę, aš nuimsiu pačiūžas. Sekantį kartą parodysiu, kaip jomis reikia naudotis.

— Abejoju, ar bus tas sekantis kartas.

— Būtinai bus. Argi jums nepatiko?

— Patiko. Tarp siaubo priepuolių.

— Sekantį kartą tų priepuolių bus mažiau, paskui dar mažiau, ir galiausiai liks tik vienas malonumas. Aš dar padarysiu iš jūsų čempioną.

— Nepadarysite. Aš per senas.

— Tik ne Mėnulyje. Jūsų vien išvaizda tokia.

Gulėdamas Denisonas jautė, kaip jį užlieja begalinė Mėnulio ramybė. Dabar jis žiūrėjo tiesiai į Žemę. Jos buvimas labiau negu bet kas padėjo jam išlaikyti pusiausvyrą leidžiantis nuo kalno, ir jis jautėsi jai dėkingas.

— Ar jūs dažnai čia ateinate, Seleną? Aš turiu galvoje — viena arba su keletu draugų? Kai nėra rungtynių, žinoma, — pridūrė jis.

— Galima sakyti, niekada. Man nejauku, kai aplink nėra žmonių. Pati stebiuosi, kaip aš čia šiandien atsidūriau.

— Hm… — numykė Denisonas.

— O jūs nesistebit?

— Kuo čia stebėtis? Aš manau, jeigu žmogus ką nors daro, tai jis nori taip daryti arba jam reikia taip daryti, bet tiek vienu, tiek kitu atveju tas liečia jį patį, o ne mane.