Isaac Asimov - Net patys dievai

— Na jau ne! Šitaip dar prasčiau! — pasakė Denisonas šniokštuodamas ir jausdamas, kaip ant kaktos renkasi prakaitas.

— Prieš statydamas koją, stenkitės atsispirti kita, — pasakė Seleną.— Tada žingsnis pailgės ir šiaip bus lengviau. Ne, ne taip… Štai, žiūrėkit!

Lengviau atsidusęs, Denisonas sustojo ir ėmė stebėti, kaip Seleną,— kuri net ir su tuo komišku skafandru, vos tik pajudėjusi iš vietos, vėl atrodė liekna ir grakšti, — pasistriuokčiodama pasileido į priekį. Paskui ji sugrįžo ir atsiklaupė prie jo kojų.

— Ženkite, Benai, tik iš lėto, o aš suduosiu per koją, kai reikės atsispirti.

Juodu keliskart pamėgino.

— Kur kas sunkiau negu Žemėje bėgioti! — pasakė Denisonas. — Aš mielai pailsėčiau.

— Ilsėkitės. Tiesiog jūs dar neįgudote koordinuoti raumenų darbo. Juk jūs su savimi kovojate, o ne su trauka… Na gerai, sėskitės ir atsipūskite. Nors mums jau nebetoli.

— Ar balionams nieko neatsitiks, jeigu atsigulsiu ant nugaros? — paklausė Denisonas.

— Ne, žinoma, nieko. Bet gultis vis tiek neverta.

Bent jau ne ant gryno akmens. Čia šimtas dvidešimt laipsnių pagal Kelviną, arba, jeigu jums labiau patinka, šimtas penkiasdešimt žemiau nulio. Jumis dėta atsisėsčiau. — Na gerai, — Denisonas atsargiai įsitaisė ant akmenų veidu j šiaurę, kad nematytų Žemės. — Pažvelkite, kokios žvaigždės!

Seleną atsisėdo priešais. Kai ji pasukdavo galvą į Žemės šviesą, per skafandro stiklą jis galėdavo įžiūrėti jos veidą.

— Argi iš Žemės nesimato žvaigždžių? — nustebusi paklausė ji.

— Tokių — ne. Netgi kai nėra debesų, oras sugeria dalį jų šviesos. Dėl nevienodos temperatūros atmosferos sluoksniuose jos mirga, o miestų šviesos — net ir tolimos — visai jas išblukina.

— Tai ne kas!

— O jums patinka čia, Seleną? Paviršiuje?

— Nepasakyčiau, kad labai, bet kartais sveika prasivėdinti. Be to, juk privalau čia vedžioti turistus.

— O šį kartą mane?

— Nejaugi jūs taip ir nesuprasite, jog tai visai ne tas pats? Turistams yra tik vienas vienintelis maršrutas.

Labai nuobodus ir neįdomus. Gal jūs manote, kad vedamės juos čia, ant šlaito? Ne, tokios vietos tik mėnuliečiams ir grantams. Daugiausia — grantams.

— Neatrodo, kad jos būtų labai mėgstamos. Be mūsų, čia daugiau nieko nėra.

— O, tai nieko nereiškia. Kad matytumėt, kas čia darosi rungtynių dienomis! Tada jums paviršiuje tikrai nepatiktų.

— Negalėčiau sakyti, kad man dabar čia patinka.

Vadinasi, slydimas — tai iš esmės imigrantų sporto šaka?

— Ko gero. Mėnuliečiai nemėgsta paviršiaus.

— O daktaras Nevilis?

— Jūs klausiate, ką jis mano apie paviršių?

— Taip.

— Atvirai kalbant, nemanau, kad jis čia kada būtų buvęs. Užkietėjęs miestietis. O kodėl jus tai domina?

— Mat kai aš pasiteiravau, ar galėsiu apžiūrėti Saulės akumuliatorius, jis mielai sutiko, bet pats vykti kartu nepanorėjo. O kai tiesiai paprašiau — man rūpėjo turėti šalia žmogų, jeigu iškils kokių klausimų — labai griežtai atsisakė.

— Tikiuosi, vis dėlto buvo kam atsakyti į jūsų klausimus?

— Buvo. Tarp kitko, taip pat imigrantas. Galbūt daktaro Nevilio pozicija Elektroninio Siurblio atžvilgiu aiškintina kaip tik tuo.

— Apie ką jūs kalbate? — Na…— Denisonas atsilošė ir ėmė kiloti į viršų čia vieną čia kitą koją, atsainiai stebėdamas kaip jos lėtai kyla ir leidžiasi. — Cha! Visai neblogai! Paklausykite, Seleną… Aš kalbu štai apie ką: Nevilis trokšta turėti Mėnulyje Elektroninį Siurblį, nors čia visai pakanka Saulės akumuliatorių. Žemėje mes jais negalime naudotis, nes Saulės šviesa ten susiduria su daugiau kliūčių ir negali būti toks pastovus bei patikimas įvairiausio bangų ilgio šaltinis kaip kad čia. Visoje Saulės sistemoje nėra kito tokio dangaus kūno, kuriame taip sėkmingai būtų galima naudotis Saulės akumuliatoriais.

Net ir Merkurijus tam netinka — ten per karšta. Bet Saulės akumuliatoriai prikausto jus prie paviršiaus, o jeigu jūs jo nemėgstate…

Seleną staiga pašoko.

— Viskas, Benai, jūs jau pailsėjot. Kelkitės! Jis šiaip taip atsistojo ir užbaigė: — O atsiradus Elektroniniam Siurbliui, nė vienam mėnuliečiui nebereikėtų išeiti į paviršių, jeigu pats to nenorėtų.

— Dabar lipsime į viršų, Benai. Eisime prie ano štai gūbrio. Matote, ten, kur Žemės šviesą kerta horizontali linija?

Paskui jie ėjo tylėdami. Denisonas pastebėjo, kad iš vienos pusės lygus ir švariai nuvalytas šlaitas plačia juosta leidžiasi žemyn.

— Pradedančiam kopti sunku — per daug glotnus paviršius, — pasakė Seleną, tartum atspėjusi jo mintis. — Pamirškite ambicijas, vis tiek negalėsiu išmokyti jūsų kengūros šuolių.

Taip sakydama, ji padarė kengūros šuoliuką ir, dar nepasiekusi žemės, atsisuko į jį: — Štai čia. Sėskitės, aš jums uždėsiu…

Denisonas atsisėdo veidu į nuolydį ir baimingai pasižiūrėjo žemyn.

— Nejaugi juo iš tikrųjų galima slysti? — paklausė.

— Žinoma. Mėnulio trauka silpnesnė negu Žemės, todėl čia žmogus ne taip prisispaudžia prie paviršiaus, vadinasi, ir trintis daug mažesnė. Mėnulyje kur kas lengviau paslysti negu Žemėje. Todėl grindys mūsų koridoriuose ir butuose tokios šerpetuotos, lyg būtų neužbaigtos. Gal norite pasiklausyti paskaitėlės šia tema? Tos, kurią skaitau turistams?

— Nenoriu, Seleną.

— Be to, mes, žinoma, užsidėsime pačiūžas.

Rankoje ji laikė nedidelį balioną su spaustuvais ir dviem siaurais vamzdeliais.

— O kas čia? — paklausė Benas. — Balionėlyje skystos dujos. Jos sruvens tiesiai po jūsų padais, ir tas plonas dujų sluoksnis tarp batų ir paviršiaus visiškai panaikins trintį. Jūs judėsite nelyginant beorėje erdvėje.

— Nepritariu, — sunerimęs pasakė Denisonas. — Šitaip naudoti dujas Mėnulyje — labai neūkiška.

— Na ką jūs! Kokias dujas, jūsų manymu, mes naudojame šioms pačiūžoms? Anglies dvideginį? Ar deguonį? Pirmiausia, jos yra gamtinės. Tai argonas. Jis tonomis veržiasi iš Mėnulio uolienos, kurioje susikaupė per milijardus metų irstant kaliui-40… Vėlgi citata iš mano paskaitos, Benai… Argonas Mėnulyje labai mažai kur pritaikomas, tad galime naudotis pačiūžomis nors milijoną metų — vis tiek telkiniai neišseks… Na štai, jūs jau su pačiūžomis. Dabar luktelkite, kol aš užsidėsiu.

— O kaip jos veikia?

— Automatiškai. Kai tik pradėsite slysti, atsidarys vožtuvas ir dujos pradės eiti laukan. Jų pakaks tiktai kelioms minutėms, bet daugiau jums nė nereikės.

Ji atsistojo ir padėjo jam atsikelti.

— Pasisukite veidu į nuolydį… Drąsiau, Benai! Šlaitas visai nestatus. Pasižiūrėkite, jis atrodo kone plokščias!

— Ne, neatrodo, — niūriai atsakė Denisonas. — Man čia tikras skardis.

— Neprasimanykite. Dabar klausykite, ką aš pasakysiu, ir dėkitės į galvą. Kojas šiek tiek praskėskite ir vieną atstatykite į priekį. Nesvarbu, kurią. Pritūpkite.

Nesilenkite prieš vėją, nes čia jo nėra. Stenkitės nežiūrėti į viršų ir atgal — tik į šalis galima, jeigu reikia.

O svarbiausia, kai pasieksite lygią vietą, neskubėkite sustoti — jūsų greitis bus daug didesnis, negu pačiam atrodys. Palaukite, kol baigsis dujos ir trintis pamažu jus sustabdys.

— Aš užmiršiu kas po ko.

— Neužmiršite. Be to, aš visą laiką būsiu šalia. O jeigu vis dėlto pargriūsit ir aš nespėsiu prilaikyti, nieko nebedarykit. Tiesiog atsipalaiduokit ir ramiai riskitės arba šliuožkit žemyn. Čia nėra jokių pavojingų išsikišimų.