Isaac Asimov - Net patys dievai

— Ir vis dėlto, — pasakė Gotšteinas, — kad ir kaip jums būtų pabodusios jūsų pareigos Mėnulyje, šiandien turbūt šiek tiek gaila jį palikti.

— Toli gražu ne šiek tiek, — atsakė Montesas iškalbingai įtraukdamas galvą į pečius. — Kai pagalvoju apie Žemės svorio jėgą… Dusulys, skaudančios kojos, žliaugiantis prakaitas. Aš juk maudysiuos prakaite.

— Ir manęs tas pats laukia.

— Paklausykite mano patarimo. Pasistenkite atskristi į Žemę kas porą mėnesių. Nesvarbu, ką sakys gydytojai, kokių izometrinių pratimų prirašys — būtinai grįžkite kas šešiasdešimt dienų ir išbūkite Žemėje mažiausiai savaitę. Kad jūsų kūnas jos nepamirštų.

— Turėsiu tai galvoje… Teisybė! Aš jau buvau susitikęs su savo draugu.

— Su kokiu draugu?

— Su tuo žmogumi, kuris atvyko čionai tuo pačiu laivu. Man pasirodė, kad esu jį kažkur matęs. Ir nesuklydau. Tai Denisonas, radiochemikas. Paaiškėjo, kad aš puikiai prisimenu viską, kas su juo susiję.

— Ką gi būtent?

— Prisiminiau vieną jo įkyrią idėją ir nusprendžiau jį pazonduoti. Jis labai apsukriai išsisukinėjo. Samprotavo logiškai — taip logiškai, kad man net pasirodė įtartina.

Tam tikram maniakų tipui būdingas lankstus loginis mąstymas. Tai savotiškas apsauginis mechanizmas.

— O viešpatie! — pasakė Montesas su apmaudu. — Aš nelabai galiu susikaupti. Jums leidus, trumpam prisėsiu. Nuo minčių apie bagažą ir manęs laukiančią Žemės svorio jėgą visai nusiplūkiau… Na tai kokia gi ta įkyri idėja?

— Kadaise jis mėgino įtikinti mus, kad Elektroninis Siurblys pavojingas. Kad galįs, jo manymu, susprogdinti visatą.

— Nejaugi? Ir tai tiesa?

— Tikiuosi, kad ne. Tuo laiku ta jo idėja buvo gan grubiai atmesta. Kai mokslininkai nagrinėja reiškinius, esančius ties supratimo riba, jie, kaip čia pasakius, darosi irzlūs. Pažinojau vieną psichiatrą, kuris vadino šį fenomeną,Kas žino?”. Jeigu jums niekaip nepavyksta gauti norimų rezultatų, tai jūs sakote: „Kas žino, kuo visa gali baigtis?”, ir jums į pagalbą atskubs vaizduotė.

— Taip, bet jeigu jau fizikai kalba apie tai, tegu ir ne visi… — Tas ir yra, kad nekalba. Bent jau viešai.

Supratimas apie mokslinę atsakomybę neleidžia žurnalams spausdinti nesąmonių… Arba to, ką jie laiko nesąmonėmis. Matote, ta idėja vėl išplaukė į paviršių.

Vienas fizikas — jo pavardė Lamontas — kreipėsi į senatorių Bertą, į Čeną, tą apsišaukėlį gyvenamosios aplinkos mesiją, ir dar kai ką. Jis taip pat tvirtina, kad gali įvykti kosminis sprogimas. Niekas juo netiki, bet gandai pamažu plinta, ir kaskart vis gražesni.

— Bet tas atvykėlis juo tiki? Gotšteino veidą nušvietė platus šypsnys.

— Bijau, kad taip. Velniai rautų, vidurnaktį, kai mane kamuoja nemiga — tarp kitko, visą laiką kritinėju iš lovos, — aš ir pats tuo tikiu. Jis greičiausiai planuoja Mėnulyje eksperimentais patvirtinti savo teoriją.

— O ką jūs į tai?

— Tegu tvirtina. Aš daviau suprasti, kad mes jam padėsim.

— Rizikinga! — papurtė galvą Montesas. — Man nepatinka oficialus įkyrių idėjų skatinimas.

— Matote, mes negalime kategoriškai atmesti galimybės, kad net ir įkyri idėja gali pasirodyti teisinga.

Bet pagaliau ne tai svarbu. Svarbu tai, kad jeigu mums pavyks tą žmogų sulaikyti Mėnulyje, tai per jį galbūt sužinosime, kas čia vyksta. Jam rūpi susigrąžinti prarastą reputaciją, ir aš netiesiogiai garantavau jam tai — su sąlyga, jeigu eis su mumis išvien… Aš jus informuosiu apie viską. Kaip kolegą, taip sakant.

— Dėkui, — pasakė Montesas. — Ir viso gero.

— Ne, jis man nepatiko, — suirzęs pasakė Nevilis.

— Kodėl? Todėl, kad žemekšlis? — Seleną nusibraukė nuo krūtinės pūkelį, paskui pagavo jį ir kritiškai apžiūrėjo. — Jis ne iš mano bliūzės. Aš visada sakiau, kad oro valymas niekam tikęs.

— Iš to Denisono maža naudos. Jis ne parafizikas.

Sakosi esąs savamokslis, ir geriausias to įrodymas — velnioniškai kvailos idėjos, su kuriomis jis čionai atvyko.

— Pavyzdžiui?

— Jo įsitikinimu, Elektroninis Siurblys susprogdins visatą.

— Jis taip ir pasakė?

— Žinau, kad taip mano… Ak, aš žinau visus tuos argumentus. Šimtus kartų girdėjau. Bet taip visai nėra, štai ir viskas. — O gal, — pakėlusi antakius tarė Seleną,— tu paprasčiausiai nenori, kad taip būtų?

— Bent jau tu nepradėk! — metė Nevilis. Abu patylėjo. Paskui Seleną paklausė: — Na gerai, tai ką žadi su juo daryti?

— Rasiu jam kokią vietą, kad galėtų dirbti. Nors iš jo joks mokslininkas, bet mums vis tiek gali pasitarnauti.

Jis visiems kris į akis. Atstovas jau buvo pasikvietęs jį pokalbiui.

— Žinau.

— Ką gi, jo istorija — romantiška: žmogus, kurio karjera kadaise buvo sužlugdyta, mėgina reabilituotis.

— Iš tikrųjų?

— Iš tikrųjų. Neabejoju, kad tau bus įdomu.

Paklausk, jis tau viską papasakos. Pagaliau tai tik į gera!

Jeigu Mėnulyje dirbs romantiškas žemietis su savo beprotiškais projektais, tai Žemės atstovas turės gražaus užsiėmimo. Jis bus mums nelyginant širma, savotiška reklama. Ir, kas žino, gal jo dėka pavyks gauti tikslesnių žinių, kas ten, Žemėje, vyksta… Patarčiau ir toliau su juo draugauti, Seleną.

Sėlenos juokas skardžiai nuskambėjo Denisono ausinėse. Su skafandru ją sunku buvo pažinti.

— Pirmyn, Benai! — pakvietė ji. — Nereikia bijoti. Juk jūs jau senbuvis — mėnuo kaip čia.

— Dvidešimt aštuonios dienos, — sumurmėjo Denisonas. Jam atrodė, kad skafandras jį dusina.

— Ne, mėnuo! — nenusileido Seleną.— Žemė buvo jau gerokai nudilusi, kai jūs atvykot. Kaip ir dabar, — ir ji parodė švytintį Žemės pjautuvą pietiniame dangaus pakraštyje.

— Tebūnie, tik neskubėkite taip! Aš čia nesijaučiu taip drąsiai kaip apačioje. O kas bus, jeigu parvirsiu?

— Na ir kas? Svorio jėga, jūsų masteliais matuojant, nedidelė, nuolydis nestaigus, o skafandras atlaikys.

Jeigu parvirsite, galite ramiai sau slysti ir ridentis. Taip dar smagiau.

Denisonas neryžtingai apsidairė aplinkui. Šalto Žemės spindesio nušviestas, Mėnulis atrodė nuostabiai gražus. Čia buvo tik dvi spalvos: juoda ir balta, bet dabar tas baltumas daug švelnesnis negu Saulei šviečiant — prieš savaitę Denisonas buvo nuvykęs apžiūrėti Saulės akumuliatorių, nusitęsusių Lietaus jūroje per visą horizontą. Juoda spalva irgi nebebuvo tokia sodri kaip kontrastingą Mėnulio dieną. Žvaigždės žėrėjo neįprastai ryškiai, o Žemė… Žemė su baltais išrantymais melsvame fone ir kur ne kur šmėkšančiais rusvais lopinėliais — viliote viliojo.

— Galima, aš įsikibsiu į jus? — paklausė jis.

— Žinoma. Be to, į patį viršų nelipsim. Pirma išmėginkite pradedančiųjų šlaitą. Stenkitės neatsilikti.

Aš neskubėsiu.

Jis iš paskutiniųjų taikėsi prie jos lėto, plataus ir spyruokliuojančio žingsnio. Šlaitas, kuriuo jie lipo į viršų, buvo dulkėtas, ir sulig kiekvienu žingsniu tos dulkės kilo aukštyn, pasilikdamos kyboti beorėje erdvėje. Jis tik vargais negalais spėjo žengti koja į koją su Seleną.

— Labai gerai, — pagyrė Seleną, tvirtai laikydama jį už parankės. — Kaip žemekšliui, tai yra kaip grantui — labai net neblogai.

— Ačiū.

— Vis tiek negerai išeina. Grantas vietoje imigranto taip pat įžeidžiamai skamba kaip žemekšlis vietoje žemiečio. Tiesiog — labai neblogai jūsų amžiaus žmogui.